Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę gyventi su sąžine

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Turiu mylimą draugę, kuri gyvena kitame mieste. Ji sunkiai serga ir kur nors keliauti jai labai sudėtinga, todėl jaučiuosi labiau atsakinga už mūsų susitikimus. Ir mažiausiai kartą per savaitę mano sąžinė man primena, kad nebuvau savo draugės aplankyti jau beveik metus.

Tiesą sakant, mano sąžinė paprastai prabyla jau traukinyje namo: tik žiūrėk, kitą kartą šitiek neatidėliok, dabar pat atsiversk kalendorių, paieškok datos kitai kelionei. Iš tikrųjų draugę aplankau rečiau negu abi su sąžine norėtume dėl pakankamai rimtų ir visiškai suprantamų priežasčių. Turiu daug darbų, kurie man atrodo svarbūs ir prasmingi, turiu ir kitų žmonių, kuriems noriu skirti laiko, o tiesą sakant, ir man pačiai kartais reikalingas savaitgalis be jokių didelių planų ir užsiėmimų. O kur dar visiškai objektyvios išorinės priežastys, kaip pandemija, karantinas, atsakingas požiūris į savo ir draugės sveikatą ir taip toliau. Tačiau mano sąžinė vis tiek man vis primena: tu pasiilgai draugės, draugė pasiilgo tavęs, lankyti draugus yra artimo meilės darbas, o lankyti ligonius netgi tiesiai liepiama Evangelijoje ir Katekizme.

Kai kalbame apie sąžinės laisvę ir teisę gyventi pagal sąžinę, paprastai turime galvoje, kad niekas iš šalies neturėtų versti žmogaus daryti to, kam jo sąžinė nepritaria – pavyzdžiui, tarnauti kariuomenėje, jeigu jis yra pacifistas, ar vykdyti viršininko nurodymus, jeigu jie atrodo kokie nors nederami. Tačiau iš tikrųjų sąžinė yra daug reiklesnė už bet kokį seržantą, direktorių ar kitą šio pasaulio galybę. Esu tikra, kad gyvenimas pagal sąžinę mums visiems yra svajonė ir siekis, bet šiame pasaulyje nė vienas iš tikrųjų to nepajėgiame.

Bet pastaruoju metu supratau, kad yra labai įdomu, o tikriausiai ir prasminga, gyventi ne pagal sąžinę, o su ja. Kai pradedi šitaip žvelgti, pasirodo, kad sąžinė labai smulkmeniška, o pasaulis jai atrodo fantastiškai margas ir raizgus. Kiekvieną gerą darbą lydi puikybės šešėlis. Kiekviena nelaimė ar sielvartas klaidžiais takais veda į išmintį ir atjautą. Kiekvienai protingai ir teisingai minčiai kelyje reikalingas vienas kitas šviesoforas, kad spėtų pasivyti meilė ir gailestingumas. O visų nuostabiausia, kiekvienoje nuodėmėje trykšta malonė. Jeigu, užuot susigūžusi ir sprukusi nuo jos slapstytis, atsigręši tiesiai į sąžinę ir pažvelgsi jai į akis, iš pikčiurnos įkyrėlės graužikės ji virs… nežinau, ar labiau teleskopu, ar mikroskopu. Pažvelgus į pasaulį pro ją, pasirodo, kad iš tikrųjų jis – tarsi dėlionė, kokias pamėgo kai kurie mano draugai ilgais tamsiais karantino vakarais. Pavienės jo detalės menkai prasmingos, o jeigu kokia gudriai įsistato į ne savo vietą, gali ilgam supainioti reikalus. Bet galiausiai, po vieną gabalėlį, kantriai ir neskubant susidėsto tikrasis paveikslas, ir pasirodo, kad visos detalės jam vienaip ar kitaip reikalingos.

Gal keistai nuskambės, bet man šią vasarą sąžinė tapo atsakymu į ilgai varginusį klausimą, kaip ištverti įsisiautėjusius kultūros karus. Kaip suprasti, kieno pusėn stoti, kai ne šiaip sau tikėjimo broliai ir seserys, bet gerbiami kunigai, o kartais net ir vyskupai elgiasi taip, lyg būtų pamiršę Evangeliją? Kaip, šv. Ignaco terminais kalbant, atskirti dvasias, kai imi karščiuotis, pagrįstai pasipiktinusi dėl neteisybės? Pagaliau supratau, kad kuo puikiausiai įmanoma matyti ar patirti gerą ir blogą dalyką tuo pat metu. Gerbti seną, daug iškentėjusį žmogų – gerai. Pritarti, kai jis kalba nešvankybes ir skleidžia neapykantą – blogai. Patiems laikytis Bažnyčios mokymo visokiais seksualinio gyvenimo klausimais – gerai. Beatodairiškai smerkti visus, kas tokio mokymo nesilaiko, ir pasiduoti pykčiui bei žiaurumui – blogai. Ir tuomet prieini prie svarbiausio: vadovautis savo vertybėmis, nebijoti ir neslėpti savo pažiūrų ir įsitikinimų – gerai. Kariauti karą – bet kokį, šaltą, karštą, kultūrinį, šventą – visada blogai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors, tiesą sakant, labiausiai mane guodžia ir džiugina tai, kad sąžinė man rodo šio pasaulio grožį ir net žaismingumą. Jį aprašyti daug sunkiau. Aišku viena − viešai prisipažinusi, pasiskundusi, pasiteisinusi ir pasiguodusi, dabar jau tikrai turėsiu prisiruošti ir aplankyti savo seniai nematytą draugę. O tai – didžiulė laimė.