Apie laimę gyventi tarp geizerių

Komentaras perskaitytas 2022 m. vasario 12 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Ne tik pabaigiau rašyti knygą, prie kurios vienaip ar kitaip krapštinėjuosi jau gal septynerius metus, bet ir išdrįsau ją parodyti vienam kitam skaitytojui, kurio nuomonė man ypač svarbi – ir visiems jiems patinka! Pradėjau įrašinėti tinklalaidę ir su didžiausiu entuziazmu mokausi montuoti garso įrašus – neišeina iškart tobulai, bet gera girdėti, kaip naujesnėje laidoje pataisau tai, kas senesnėje nepavyko. Turiu bendrų darbų su kitais žmonėmis, ne bet kokiais, o tikrais draugais, ir man labai gera dirbti su jais kartu – šito nuolat ilgiuosi beveik visą savo profesinį gyvenimą. Verčiu Henry’į Jamesą, labai rimtą ir sunkią literatūrą – ir tai tikrai labai rimtas ir sunkus darbas, bet kartu ir atgaiva, nes teikia prasmės, savo vertės ir sugebėjimų jausmą.

Atrodo, kad geizerių laikas atėjo ne vien man. Ypač JAV, bet ir daugelyje kitų šalių netgi kalbama apie Great Resignation – „Didįjį išėjimą iš darbo“: 2021 m. rekordiškai daug žmonių metė darbą, nors optimizmui lengvai rasti geresnį ir nebuvo didelio pagrindo. Reiškinys, žinoma, painus, ir jame tikrai yra ne vien smagių dėmenų: pavyzdžiui, tai, kad iš darbo išėjo neproporcingai daug medicinos srities darbuotojų, tikriausiai reiškia tiesiog baisų jų pervargimą ir perdegimą, o tai, kad vaikų turinčios moterys darbą meta dažniau negu neturinčios, gali rodyti ir nelygų rūpinimosi vaikais pasidalijimą šeimose, ir tai, kad su pandemijos iššūkiais ypač sunkiai tvarkosi įvairių šalių švietimo sistemos.

Tačiau ne vienas į šią sritį įsigilinęs psichologas, ekonomistas ir kitoks darbo santykių specialistas drįsta spėlioti, kad šis reiškinys, net jei vietomis ir skausmingas, tikriausiai taps smarkiai kitokios darbo kultūros kūrimosi pagrindu. Vis daugiau žmonių tikisi lankstesnio darbo tvarkaraščio ir galimybės bent dalį laiko dirbti nuotoliu, geresnių sąlygų derinti darbą su šeimos reikalais, vaikų auginimu ir tiesiog visomis kitomis gyvenimo sritimis, vis dažniau žmonės paprasčiausiai atsisako dirbti už per menką atlygį, iš kurio vis tiek neįstengia pragyventi. Ir tikrai bent dalis „Didžiojo išėjimo iš darbo“ dalyvių pandemijos metais išties gavo progą susimąstyti, ko labiausiai gyvenime nori ir siekia, ir nusprendė drąsiau imtis įgyvendinti savo planus ir svajones, neatidėliodami jų neapibrėžtiems „geresniems laikams“.

Aišku, normalaus žmogaus gyvenime „geizerių“ etapai eina pakaitomis su ramybės, monotonijos ir net letargo. Ir ačiū Dievui, nes tokioms versmėms ir virsmams reikia labai daug jėgų. Reikia lėtesnių laikų idėjoms ir svajonėms subrandinti, reikia ir poilsio meto atsigauti po intensyvių etapų. Bet niekur neparašyta, kad visokie laikai turi mums vienodai patikti. Jeigu reikia rinktis, aš vienareikšmiškai už geizerius. Man lengviau gyventi pervargus ir nieko nespėjant, negu nuobodžiaujant. Ir įtariu, kad tai visai ne originalu. Tikriausiai daugumai žmonių maloniau jaustis veikliems, energingiems, svarbiems ir reikalingiems. Įgyvendinti sumanymus ir matyti jų rezultatą, ypač jei prieš tai tenka ilgai svajoti, planuoti ir triūsti, yra brandus, pelnytas malonumas. Kita vertus, kad jo nusipelnytume, dažnai turime ne vien įdėti pastangų, paskirti laiko apmąstymams ir įveikti kliūtis, bet ir ištverti nežinią, abejones, nesėkmes ir visokiausias frustracijas.

Tiesą sakant, geizerius man primena ir visi šitie pseudopolitiniai protestai – baubimas Sausio 13-ąją, vėl organizuojami analogiški mėginimai sugadinti Vasario 16-osios šventę. Aišku, kad už jų stovi keli tikri kurstytojai ir manipuliatoriai, turintys piktų kėslų. Bet man atrodo, kad daug žmonių visuose tuose „maršuose“ atsiduria iš tokio pat per pandemiją susikaupusios ir užsistovėjusios energijos pertekliaus – troškimo tiesiog trenkti kumščiu į stalą, apversti pasaulį aukštyn kojom, nebekęsti to, kas įgrisę ir nemalonu. Jie lengvai ima skanduoti beveik beprasmes, bet puikiai emocijas kurstančias klišes apie segregacijas, tautos valią, neteisėtą valdžią – ir dar bjauresnes, kurių čia nekartosiu. Geresni žmonės mėgina siūlyti kaip nors kantriai ir gražiuoju su jais kalbėtis, bet aš įtariu, kad tikrasis būdas nusiraminti ir susitaikyti yra ne toks. Tikrasis būdas yra leisti prasiveržti kuo konstruktyvesniems geizeriams – ir jie bus juo konstruktyvesni, juo arčiau savęs ir savo gyvenimo. Ne valdžią versk, įpykęs žmogau, bet mesk, po velnių, tą nekenčiamą darbą, kur jautiesi žeminamas ir kuris tau atrodo beprasmis. Ne prie Seimo važiuok pašvilpti ir pastaugti, bet pasiimk žmoną ir išsivežk pagaliau į tą svajonių kelionę, apie kurią šnekat jau dvidešimt metų. Šveisk į kampą telefoną su piktais komentarais, Regina iš Facebooko, ir atidaryk tą kepyklėlę, kaip visos draugės įkalbinėja.

Nenoriu pasakyti, kad nėra tikrų, didelių ir rimtų problemų Lietuvoje ir pasaulyje ir kad žmonės dėl pandemijos nepatiria vargų ir kančių. Aš tiesiog pastebėjau, kad, kai pati pasinėriau į savo geizerius, nenustojau sekti naujienų ir stebėti, kas vyksta pasaulyje, bet nustojau baimintis, karščiuotis ir grumtis su pagunda įsivelti į kokį nors kvailą, beprasmį ginčą su savais ar svetimais. Neturiu tam laiko ir, dar labiau, vietos galvoje. Visą laiką jaučiuosi labai pavargusi, bet seniai nebuvau tokia laiminga.