Apie laimę ir gėdą

Maždaug taip yra ir dabar. Mano gyvenime vyksta dideli ir labai džiaugsmingi dalykai, apie kuriuos ir šiaip nesiveržiu per daug pasakoti viešai. Ir dar jaučiuosi, kad mano artimiems žmonėms jie turbūt jau įgriso, kurį laiką visos mano naujienos vien iš tos pačios srities. Tiesą sakant, net jaučiuosi truputį pasiilgusi savo smegenų nykštukų, ramesniais laikais netikėtai ir nežinia iš kur į galvą šaunančių idėjų, intelektualesnės ir visuomeniškesnės veiklos. O visų sunkiausia tai, kad jau ne sykį per pastarąjį mėnesį sutinku ką nors seniau matytą, kuris manęs klausia „Kaip sekasi?“, o aš sakau „Nuostabiai!!!“ − taip ir sakau, su ne mažiau kaip trimis šauktukais. Ir tuoj pat susigėstu, nes pastaruoju metu į šį klausimą priimta atsakyti maždaug: „Nu, taip gerai, kaip įmanoma šitokiais laikais.“ Negražu gyventi nuostabiai ir dar su šauktukais, negražu sulaukti svajonių išsipildymo, galų gale negražu rūpintis savo reikalais ir svajonėmis tada, kai vyksta karas. Net jeigu joks sveiko proto žmogus nesutiktų su šitokiu tiesmuku įvardijimu, joks sveikos sąžinės žmogus negali nejausti kažkokio slogučio, šiokios tokios kaltės dėl savo laimės, kai kiti kenčia ir žūsta.

Ilgą laiką pati galvojau ir kitiems sakydavau, kad Sausio 13-oji, ar gal plačiau, virsmo laikotarpis, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvo didžiausias, net lemtingiausias įvykis mano gyvenime. Ir tai tikrai tiesa ta prasme, kad jei Lietuvos istorija būtų pakrypusi kitaip, jei būčiau nuo mažens užaugusi kitokioje santvarkoje, beveik viskas ir man būtų kitaip susiklostę. Tačiau kartu nuo seno kirbėjo mintis: negi gali svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime įvykti tada, kai jam aštuoneri ar devyneri, negi paskui slenkantys dešimtmečiai tokie tušti, kad niekas daugiau tam nebeprilygsta? Ir ko tada vertas toks tuščias gyvenimas, jeigu pati manai, kad tai, kas svarbiausia, įvyko dar tavo vaikystėje ir niekada nebebus pralenkta?

Šiemet, aišku, ne vien mane lydi jausmas, kad apsisuko istorijos ratas ar kad istorija, anot sparnuoto posakio, ne kartojasi, bet rimuojasi. Kitam kraštui tenka ginti savo nepriklausomybę nuo tos pačios blogio imperijos, tik daug skaudžiau ir kruviniau, o mes neišvengiamai pajuntame ypatingą brolybę su Ukraina ir ukrainiečiais. Sausio 13-osios legenda – nes dabar tai jau tikrai ne vien istorijos faktas, bet ir žmonių kultūros legenda – atranda naują vietą didesniame pasakojime. Ir atranda todėl, kad pasakojimas tęsiasi, o nauji jo skyriai perspalvina ir perdėsto ankstesniuosius. Gal net leidžiame sau iš esmės banaloką mintį, kad juk karas nuolat kur nors vyksta, kad žmonėms visada tenka kentėti ir grumtis su blogiu, kovoti už laisvę ir orumą, tik kartais tos kovos truputį toliau nuo mūsų, ir ne visada vienodai stipriai į jas įsitraukiame. Gal net sugebame pripažinti, kad ne visada turime vienodai atjautos ir solidarumo su kenčiančiais. Gal, jei nepristingame polėkio ir akiračio pločio, išdrįstame sau pasakyti, kad ne visada esame pagrindiniai pasaulio istorijos veikėjai?

Bet juk visada esame pagrindiniai savo gyvenimo veikėjai. Tam tikras egocentrizmas neišvengiamas net brandžiausiam ir kilniausiam žmogui. Neturim jokio kito langelio, pro kurį žvelgtume į pasaulį, jį regime tik iš savo vietos. Dėl to dažniausiai turime tyčia pasistengti, o ypač vaikus kantriai ir pabrėžtinai mokyti atjausti kitus, apsidairyti aplink ir pastebėti, kad ne vieni šioje žemėje gyvename. Taip elgdamiesi, darome teisingai, bet tuomet mus pačius ištinka kokia nors didelė laimė, šalia kenčiant kitiems, ir staiga suglumstame, susidrovime, susigėstame: kaip gali pildytis svajonės, kai vyksta karas?

Atsakymas, žinoma, paprasčiausias: gali, nes pildosi, o tada reikia dėkoti Dievui, nepaisant nieko. Pastaraisiais metais ir mėnesiais dažnai kalbame apie tai, kaip svarbu branginti bet kokį gyvenimo normalumą ir nepamiršti smulkių malonumų ar tiesiog įprastų darbų ir reikalų, nepasiduodant gniuždančiam siaubui ir egzistencinei kaltei dėl to, kad mūsų gyvenimas šiuo metu laimingesnis ir patogesnis už kitų. Ir pasakyti lengviau negu padaryti. Siaubas ir tas nepagrįstas kaltės jausmas yra tikri ir stiprūs. Aš esu iš tų žmonių, kuriems laisva Lietuva dovanojo viską, visas galimybes ir patogumus, ir sumokėjo už tai kas nors kitas. Pradedant tiesiog mano tėvais, kurie buvo suaugę ir atsakingi už mane tuo sunkiausiuoju metu, kai pati niekuo negalėjau prisidėti nei prie šeimos, nei prie tėvynės labo, ir baigiant žmonėmis, kurie žuvo prie Televizijos bokšto, buvo suluošinti fiziškai ar dvasiškai, ar tiesiog daug smarkiau nukentėjo nuo staigių permainų. Ir tos skolos aš niekada negalėsiu grąžinti. Bet jei dėl to susigraušiu ir neleisiu sau būti laiminga, ar nenueis tuomet visos aukos veltui?

Todėl nusipirkau auskarus su neužmirštuolėmis, siunčiu pinigų kariauti, kaupiu žvakigalius apkasų žvakėms, meldžiuosi už taiką ir paguodą kenčiantiesiems, bet sutikta gatvėje vis tiek sakau, kad gyvenu nuostabiai su daug šauktukų.