Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę, kad neišsipildys siaubo scenarijai

Vertėja Gabriele Gailiūtė-Bernotienė. Rimos Juonytės nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. birželio 11 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Paprastai kai ateina sunkūs laikai, vienas iš labiausiai juos ištverti padedančių dalykų būna suprasti, kad jie baigsis. Ir kuo tiksliau gali įsivaizduoti, kaip atrodys sunkaus etapo pabaiga ir po jo ateisiantis palengvėjimas, tuo labiau tai stiprina, guodžia ir teikia ištvermės.

Pavyzdžiui, kai laikai brandos egzaminus ir žinai, kad po to laukia ypatinga, turbūt pati romantiškiausia vasara ir švarus puslapis, naujas gyvenimo etapas. Arba kai susergi ar susižeidi ir sveikdama jau iš anksto įsivaizduoji, su kokiu džiaugsmu ir pasigardžiavimu vėl imsi daryti įprastus dalykus, kurių dabar negali. Arba kai taupai pinigus ir daug ko atsisakai, bet tai darai svajodama apie įspūdingą kelionę, naujus namus ar vestuvių puotą.

Pastarąjį pusmetį parašyti ką nors apie laimę darosi vis sunkiau. Paprasti patarimai „nenukabinti nosies“ ar „įžiūrėti šviesiąją pusę“ atrodo lėkšti, nenuoširdūs ir beveik įžeidūs tikrų ir baisių kančių akivaizdoje. O įsivaizduoti kokį nors atgimimą, ateisiantį po šių sunkių laikų, sukurti naują svajonę apie būsimą geresnį pasaulį kol kas neišeina. Man rodos, neišeina ne tik man.

Viskas, ką ligi šiol randu viešojoje erdvėje – įskaitant, pavyzdžiui, poeziją ar fotografiją – atrodo vien gryni liudijimai, detalūs reportažai arba, kalbant apie ne tokias meniškas medijas, smulki trumpo laikotarpio analizė, pasaulį suvokiant lyg didžiulę šachmatų partiją. Visa tai svarbu ir reikalinga, tačiau giliai refleksijai reikia laiko, kritinės distancijos ir, pavadinkime, ramybės ar galbūt tylos − tinkamos terpės ir sugebėjimo susikaupti.

Normaliam žmogui visa tai kol kas sunkiai pasiekiama, bet paradoksaliai daugiausia nerimo ir kelia nežinios mastas: kaip turės atrodyti Rusija, kai ją jau nugalėsime? Kas nutiks su Europos Sąjunga, kaip persidėstys jos narių santykiai, interesai ir galios centrai? Kas ką išduos, arba kas pasijus kieno išduotas? Kas nutiks su pasaulio ekonomika, o ypač – kiek bado sukels sutrikęs Ukrainos grūdų eksportas? Ir kas nutiks dėl to, kokie socialiniai neramumai, gal net karai, o su jais ir migrantų bangos kils ir atsiris iki mūsų? Beje, niekur nedingo nei klimato kaita ir jos sukeliamos gamtos katastrofos bei pandemijos, nei jau prieš karą kilusios kultūros krizės.

Bažnyčia ne vienam irgi atrodo praradusi autoritetą ir artėjanti prie kokio nors liūdno galo ar bent didžiulio lūžio. Net nesvarbu, ar to priežastimi nuogąstaujantysis laiko per didelį jos supasaulėjimą, ar, priešingai, sąstingį ir atotrūkį nuo kintančios pasaulio tikrovės.

Lengva dabar būtų nuslysti į ką nors lėkšto ir saldaus, bet tokie dalykai neįtikina ir manęs pačios. Tikrą viltį man teikia tik mintis, kad būtent kol kas nieko nežinome ir negalime žinoti, o tai reiškia, kad siaubo scenarijais gąsdintis irgi nėra prasmės, nes tikriausiai jie neišsipildys taip, kaip numatome. Niekas tiksliai nenumatė pandemijos ir invazijos į Ukrainą, bet, kita vertus, Sovietų Sąjungos žlugimo ir mūsų laisvės taip pat mažai kas tikėjosi.

Neseniai Brigita su tik antrokei įmanomu atkaklumu ir smalsumu ėmė manęs klausinėti apie mirtį. Galiausiai paklausė, ar aš pati jos bijau. Turėjau pagalvoti, kaip atsakyti nuoširdžiai, bet prideramai pašnekovės amžiui. Pasakiau, kad ligi šiol visi didžiausi dalykai mano gyvenime vyko visai ne taip, kaip įsivaizdavau, todėl manau, kad ir mirtis bus kitokia, negu dabar atrodo – nesvarbu, ar jos bijosi. Maždaug tai ir kontempliuoju, kai apninka ateities baimė.

Mano dabartis visai kitokia, negu ją įsivaizdavau, tarkim, prieš penkerius ar dešimt metų, o juolab – baigdama gimnaziją ar universitetą. Šeimos ar profesinį gyvenimą, gerai pagalvojus, daug labiau nulemia visokie netikėtumai ar atsitiktinumai negu smulkmeniškai sudėlioti planai ir svajonės. Net drįsčiau sakyti, kuo griežčiau nusibraižydavau būsimo gyvenimo schemutę, tuo smagiau Šventajai Dvasiai būdavo pakišti man po nosimi ką nors, apie ką nepagalvodavau. Dabar pradedu jausti, kad tai tapę įpročiu, o gal net išmintim – kuo mažiau nurodinėti Dievui, kaip Jam teisingai būti Dievu, ir savo vilčių nesieti vien su savo pačios planais ir sumanymais.

Bet keisčiausia, kad kai iš baimės ir nevilties eini šitaip kapstytis po savo praeitį ir ieškoti, kas nutikdavo, kai apimdavo baimė ir neviltis, aptinki vieną kitą dalyką, už kurį norisi padėkoti Šventajai Dvasiai. Ir norom nenorom privalai pripažinti, kad, kai visas pasaulis griūva, turėti už ką jai dėkoti yra tikra laimė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.