Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę kalbėtis rimtais klausimais

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Šis komentaras skambėjo „Mažosios studijos“ laidoje „Septintoji diena“ 2021 m. lapkričio 13 d. 

Kartais žiūriu į kokią nors pažįstamą šeimą – į vyro ir žmonos meilę, rūpestį, pagarbą ir pagalbą vienas kitam, į laimingus, sveikus, gerus vaikus – ir tiesiog galva neišneša, kaip Bažnyčia gali tame įžiūrėti objektyvų moralinį blogį vien todėl, kad kuriam nors arba abiem iš sutuoktinių tai nėra pirmoji santuoka.

Tiesą sakant, kartais panašiai pasijuntu ir žiūrėdama į homoseksualią porą, kuriai gal netgi daugiau išbandymų reikia atlaikyti, saugant ir branginant abipusę meilę ir gerumą. Kita vertus, iš esmės Bažnyčios mokymas apie santuoką, įskaitant jos neišardomumą, man brangus ir svarbus – dar daugiau, labai aiškiai ir praktiškai patiriu jo išmintį mudviejų santuokoje. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad pati nežinau, kaip suderinti tokius prieštaravimus. Bet gana tvirtai nujaučiu, kad išeitis būtų tai, kas leistų kaip nors apeiti žmonių rūšiavimą ir šeimų skirstymą į „teisingas“ ir „neteisingas“, „geras“ ir „blogas“.

Dievas mato, tikrai esu girdėjusi gražių, jaudinančių, labai įtikinamų samprotavimų apie kančią, mirtį, sąmoningą pasirinkimą, orumą. Esu girdėjusi realių dramatiškų istorijų, kai eutanazija tikrai atrodo vienintelė išeitis ir nežmoniškai kenčiančiam ligoniui, ir to nebepakeliantiems jo artimiesiems. Mūsų šeimai taip pat yra tekę susidurti su ilgalaike sunkių ligonių slauga, ir aš ryškiai atsimenu, kaip tai skaudu ir kiek kainuoja. Tačiau už eutanazijos įteisinimą nedrįsčiau pasisakyti. Man netgi šiurpoka klausytis, kai įpykę ir pervargę žmonės siūlo leisti antivakseriams „numirti laisviems“, kaip jie patys (neva?) pageidauja.  Ir vėl aiškiai matau, kaip pati sau prieštarauju.

Aš tikiu ir Kunigystės sakramentu, o tai reiškia, tikiu, kad bet kurio kunigo laikomos mišios ar klausomos išpažintys yra būdai patirti Dievo malonę ypatinguoju sakramentiniu būdu. Bet kai pati einu išpažinties – o tiesą sakant, dažniausiai ir tiesiog į sekmadienio mišias – aš labai išranki kunigams. Nenoriu girdėti nesąmonių, mechaniškai kartojamų banalybių, piktų priekaištų ar patyčių, nevykusių patarimų ir netaktiškų pamokymų nei pamoksluose, nei asmeniniame pokalbyje. Ir man tikrai pasidarė fiziškai bloga sužinojus, kad kunigas, iš kurio rankų priėmiau komuniją, buvo nuteistas už vaikų pornografiją. Ta proga vėl priminkime, kad Šiaulių vyskupas pats prisipažino dangstęs kitą už tokius pat nusikaltimus nuteistą kunigą, bet nei jam pačiam, nei kam nors kitam neatrodo, kad tai turėtų turėti kokių nors padarinių jo tarnystei ir karjerai.

Į prasidedantį sinodinį kelią žvelgiu ir viltingai, ir su baime. Labai lengva tokį puikų sumanymą ne tik prastai įgyvendinti, bet jo proga netgi dar labiau sugadinti santykius tarp lietuvių katalikų. Užsidėti paukštukus, susižymėti pliusiukus, išklausyti tų, kurių ir taip per daug klausomasi, surašyti dar vieną deklaraciją ir liepti visiems „tikriems katalikams“ ją pasirašyti. O kam nors nepritariant ir išsakant kritiškų pastabų, dar galima ir pasijusti persekiojamais – juk taip malonu puoštis spindinčiais karžygių šarvais ir kankinių vainikais, kai iš tikrųjų netenka nei kovoti, nei kentėti.

Kita vertus, nuoširdžiai kalbėtis su skirtingų ir dažnai prieštaringų pažiūrų žmonėmis tikrai baugu, o ypač jei kalbamės apie rimtus ir svarbius dalykus. Galima išgirsti ką nors nemalonaus, galima suprasti, kad klysti, ir tada teks tai pripažinti, galima susipykti ir nutolti, galima pasikarščiavus leptelėti ką nors, ko paskui gailėsiesi. Pamėginkit paklausti vyro ar žmonos, ar jums neverta keisti profesijos, pasikalbėti su tėvais, kaip auklėti vaikus, paprašyti draugo patarimo, ar jau laikas pirštis mylimai merginai, ir pamatysit. Tačiau kiek man yra tekę patirti, galiausiai tokie pokalbiai vis tiek baigiasi ašarotais apsikabinimais. Trumpą laiką net išgyveni ypatingą artumą su pašnekovu, o man atrodo, kad ir ilgalaikis artumas ir bendrystė pamažu lipdosi iš tokio įveikto nejaukumo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aš nežinau, ar sinodinis kelias gali pasiekti ką nors praktiško, kaip nors vienareikšmiškai ir galutinai atsakyti į tokius klausimus, kokių pavyzdžius pateikiau pradžioje. Gal to ir neverta tikėtis, nes visokie prieštaravimai ir paradoksai yra neišvengiama šio pasaulio ir žmonių tikrovės dalis. Tačiau man atrodo, kad būtų didelė laimė tiesiog įsitraukti į pokalbį su, kaip nuolat kartojame, broliais ir seserimis – net jei iš to neišeis nieko daugiau, vien brolystė ir seserystė.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu