Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę nepagarbiai kikenti

Vertėja Gabriele Gailiūtė-Bernotienė. Rimos Juonytės nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. liepos 9 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Kai išgirdau, kad praėjusį savaitgalį dvi turistes Egipte užpuolė rykliai, pirma mano mintis buvo: Viešpatie, tu ką, rimtai? Užmėtysi mus holivudinėmis klišėmis? Po maro ir karo atsiųsi gelmių pabaisas? Dabar jau laukti asteroido smūgio ir maištaujančio dirbtinio intelekto, o gal, ką čia smulkintis, geriau iškart ateivių iš kosmoso?

Gerai jau, gerai, kai žūsta žmonės, nesvarbu kokiu būdu, tai gaila ir liūdna, ir nėra čia ko šaipytis kaip mažvaikiams. Kita vertus, paprastai kuo griežčiau bari mažvaikius, tuo linksmiau jiems būna šaipytis – ir, deja, vidiniam mažvaikiui galioja tas pats. Kartais verčiau duoti durniui kelią – taip pat ir vidiniam durniui.

Pradėjusi šitaip tyrinėti spontanišką savo juoką ir tai, kaip akimirksniu pasidarė jo gėda, supratau, kad, be kitų vargų ir įtampų, pastaruoju metu labai daug ir nurodinėjimo, kaip „teisingai“ jaustis, ir netgi savicenzūros, kad jaučiamės kaip nors „netinkamai“. Turėjome mokytis valdyti stresą ir nepasiduoti siaubui pandemijos pradžioje. Tada pratinomės ištverti užsidarymą ir iškęsti kartu uždarytus namiškius. Paskui stengėmės neprarasti kantrybės, neapsidžiaugti per anksti, nenutrūkti nuo grandinės, sulaukę menkiausių vilties ženklų. Pykčio nesulaikėme užgniaužę, galiausiai jis prasiveržė pasibaisėtinais „šeimų maršais“ ir juos lydinčiomis riaušėmis. Paskui, kai jau atrodė, kad pagaliau sulauksime „naujo pasaulio“, prasidėjo karas – nors tiesą sakant, net ir paviršutiniška pažintis su žmonijos istorija turėjo mus įspėti, kad globalios katastrofos po vieną nevaikšto, kad visada atsiras ir piktavališkai norinčių pasinaudoti nelaimėmis, ir tiesiog vargšų, neberandančių ko daugiau griebtis, kaip tik kelti socialinius neramumus. Taip dabar ir gyvename, apsupti neramumų net ir, rodės, turtingiausiose ir stabiliausiose šalyse, kaip JAV. Ir privalome „neapsikrėsti“, neleisti pavojingoms ir destruktyvioms idėjoms beatodairiškai plisti puikiai įtreštoje emocinėje dirvoje. O tuo pačiu dar reikia nepavargti, neprarasti budrumo ir susidomėjimo, sekti žinias iš Ukrainos ir kitų pasaulio kraštų, nepristigti užuojautos ir graudulio dėl visų įmanomų kančių.

Tačiau kartu kažkokia didelė ir gili tiesa apie žmogaus prigimtį yra ir tai, kad mes nesugebame neįsimylėti konclageryje, nekikenti laidotuvėse, nekelti vestuvių mūšio lauke, nežaisti ir nefantazuoti vėžininkų palatoje. Ir dažniausiai neturime tam kokio nors oraus ir didingo paaiškinimo, netgi nemokėtume racionaliai suformuluoti tokio optimizmo šaltinio. Išspaustume nebent ką nors geriausiu atveju poetiško, o blogiausiu – sentimentalaus, kaip „būties džiugesys“ ar „veržlus gyvybingumas“. Bet man atrodo, kad tai yra turbūt didžiausias Dievo meilės mums ženklas. Nesame sukurti drausmingi, tvarkingi ir nuspėjami. Esame unikalūs ir kartais nesuprantami net patys sau. Galime lengvabūdiškai šaipytis arba atkakliai nepasiduoti didžiausių dramų ir nelaimių akivaizdoje, ir priešingai, sugebame iš degtuko priskaldyti vežimą, smulkius sunkumus ar asmeninius vargus paversti pasaulinėmis tragedijomis ir katastrofomis.

Žinoma, tai nereiškia, kad mums neturėtų rūpėti pasaulio reikalai, arba kad nesvarbi užuojauta ir pagalba kenčiantiems arti ir toli. Greičiau mėginu pasakyti, kad blogis yra nelabai miela, bet įprasta šio pasaulio savybė. Karas, pandemija ar rykliai blogio nepadaugina ir nesumažina. Yra daugybė sergančių, liūdinčių, vienišų ar dar kitaip kenčiančių žmonių, dėl kurių vargų ir nelaimių nekaltas joks pasaulio žiniasklaidos antraščių vertas įvykis. Geri žmonės visada stengiasi išsaugoti jautrią širdį ir rūpintis bendrais reikalais, o išmintingi žmonės tuo pačiu supranta, kad šiame pasaulyje nėra ir nebus vienos galutinės pergalės prieš visą įmanomą blogį. Arba ji jau buvo ir amžinai yra, tik netelpa šiame pasaulyje.

Dar svarbiau, neįmanoma padėti savo gyvenimo ant lentynėlės ir paprašyti jo palaukti, kol įveiksime blogį ir kančias. Ir turiu galvoje ne vien konkrečius planus, pavyzdžiui, keisti darbą ar kraustytis – kaip tik juos ir gali būti išmintinga paspartinti ar atidėti, atsižvelgiant į visokias išorines aplinkybes. Tačiau kai esame taip stipriai įtraukiami į kolektyvinius išgyvenimus, nesunku užsimiršti ir imti manyti, kad esame vien bairaktarų bendrasavininkiai ar, dar blogiau, kokio nors didžio ir švento karo pėstininkai – vien skruzdėlynas, kuriame kiekvienas atskiras vabalėlis nieko nereiškia. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Pasaulyje nėra nieko svarbesnio už kiekvieną atskirą gyvenimą, kiekvieną atskirai ir labiau už viską mylimą Dievo kūrinį. Kartais netikėtai prasiveržęs nepagarbus kikenimas yra ryškiausias to priminimas, o kartu ir neatremiamas ginklas jau seniai laimėtoje kovoje prieš blogį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.