Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę nepakliūti į olimpines žaidynes

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Mane nuo seno erzina pasakymas, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Visų pirma, man kyla klausimas, kas yra pirmoji – nes jei turima galvoje katalikybė, tai vargu ar jos išpažinėjai prilygsta krepšinio sirgaliams žiniomis, įsigilinimu ir net noru su ja tapatintis. Bet dar svarbiau, man kartais atrodo, kad žodis „religija“ populiarioje kalbėsenoje – ir net žiniasklaidoje ar viešajame diskurse – kartais vartojamas tokiomis iškraipytomis prasmėmis, kad linkstame pamiršti, kas religija yra iš tikrųjų.

Žinoma, suprantu, kad apie krepšinį kaip religiją kalbama metaforiškai. Kai sakome, jog sergame už savo komandą, juk taip pat neturime galvoje, kad mums pakyla temperatūra, pykina ar išberia.

Tačiau visi iš labai apčiuopiamos patirties gerai žinome, kas yra liga ir ką reiškia sirgti, todėl ir metaforą suvokiame aiškiai ir tiksliai. O religijos patirties labai daug žmonių iš tikrųjų neturi arba bent jau stokoja žodyno ir priemonių jai įvardyti, išreikšti ir reflektuoti. Užtat dažniau išeina priešingai – išpažinti religiją mums atrodo tas pat, kas sirgti už sporto komandą, mėgti tam tikrą prekės ženklą ar palaikyti politinę partiją.

Turbūt labiausiai religingus žmones, ar konkrečiai katalikus, erzina ir net skaudina Bažnyčiai priešiškų žmonių pašaipos, neva Bažnyčia esanti mokesčių nemokantis UAB‘as ar juodaskvernių piarščikų už nosies vedžiojama lengvatikių avelių banda. Skaudu dėl to, kad juk suprantame, kas sudaro tokį įspūdį, bet kartu ir negalime jo išsklaidyti be nuorodos į pačios religijos turinį.

Religija turi panašumų su įvairiomis žmonių kuriamomis struktūromis – ji turi socialinę sandarą ir hierarchiją, įsitikinimų visumą, religinės bendruomenės tvarko visokius buitinius ir finansinius reikalus, dalyvauja kasdieniame žmonių gyvenime. Bet kartu religija iš esmės skiriasi nuo visko, kas žmogiška, nes turi transcendentinę plotmę. Ji nėra žmonių struktūra, ji yra transcendentinė struktūra, būdas žmonėms žengti anapus to, kas žmogiška.

Tačiau, ko gero, pavojingiau, kai patys tikintieji užsimiršta ir ima savo religinę bendruomenę laikyti vien socialine ir politine struktūra. Užsimiršti lengva dėl to, kad iš esmės bet kuri religija, įvesdama transcendentinę plotmę į žmogaus gyvenimą, galiausiai skelbia, kad socialinės, politinės ir kitokios žmogiškos struktūros bei konkretaus žmogaus padėtis jose yra ne taip jau ir svarbu.

Transcendentinė plotmė keičia atskaitos taškus, kuriais matuojame savo ir kitų vertę, gerumą ar pranašumą. Giliai religingas žmogus paradoksaliai pirmiau už visus galėtų pripažinti, kad iš religingumo jam jokios naudos ar bent jokios žmogiškos naudos. Pasaulietinėje kultūroje tokia ramybė ir atsiribojimas dažnai apibūdinamas ne pernelyg tiksliai vartojamu budistiniu terminu „dzen“, bet labai panašiai moko ir, pavyzdžiui, katalikų šventasis Ignacas Lojola, kalbėdamas apie „indiferentiškumą“.

Tačiau net ir būdami nuoširdžiai religingi dažniausiai nesame pajėgūs visiškai atsiriboti nuo žmogiško gyvenimo ir savo kultūros atskaitos taškų. Todėl ir linkstame vis tempti religiją prie jų, užuot leidęsi jos vedami tolyn. Tada Bažnyčiai, nors dažniau atskiriems jos nariams ar narių grupėms, pasidaro svarbu prastumti ar užblokuoti kokį nors įstatymą, pakliūti į olimpines žaidynes, pritraukti kokį nors finansavimą, auginti foloverių skaičių.

Ir, deja, neišvengiamai atsiras, kas suskubs pasinaudoti tokia silpnumo akimirka, dar labiau pakurstyti baimę ir nesaugumą, godulį ar valdžios troškimą, pavydą, pasibjaurėjimą, tuštybę ir kitas ydas. Niekada nebus atvirkščiai, niekada Bažnyčia nesugebės „pasinaudoti“ jokia šio pasaulio galybe ar galybėle – todėl, kad tikrieji jos interesai nėra pavaldūs šio pasaulio galybėms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apie visa tai susimąsčiau, žinoma, dėl to, kad Lietuvos krepšinio rinktinė didžiausiam sirgalių sielvartui ėmė ir nepateko į Tokijo olimpines žaidynes. Žvelgiant į tą sielvartą kaip nesuinteresuotai stebėtojai atėjo mintis, kad krepšinis yra religija tiek pat, kiek visokios „šeimos vertybės“ ar „prigimtinė šeima“ yra katalikybė.

Esama tam tikro išorinio panašumo, bet pats sulyginimas ne šiaip sau netikslus, o ir kenksmingas bei įžeidžiamas. Tai, galvoju, gal ir į gera išeis su tomis olimpinėmis žaidynėmis, jei guosdamiesi pripažinsime, kad krepšinis nėra taip jau svarbu, o gal net savęs paklausime, kas iš tikrųjų mums yra religija.