Apie laimę nesėti ir nepjauti

Komentaras perskaitytas 2022 m. rugsėjo 11 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Tamsumas, žinoma, nėra akademiškai tiksli sąvoka. Viena vertus, jį laikome bloga savybe – tamsus žmogus bus ne tik neišprusęs mokslo ar kultūros prasme, bet taip pat ir žiaurus, suktas, savanaudis, įtarus. Kita vertus, tamsūs žmonės dažnai atrodo ir verti užuojautos, nelaimingi – skurstantys, išnaudojami, manipuliuojami. Kai įdėmiau pasižiūri į kokį aršų antivakserį ar vatniką, pamatai, kad nėra jokios naudos jį barti ar pašiepti, kad nuo to jis tik dar labiau širsta, dar labiau priešinasi bet kokiam patarimui ar pagalbos siūlymui, dar labiau užsisklendžia ir nepasitiki. O jeigu pasigilini į konkrečią istoriją, dažnai aptinki, kad žmogus tikrai prisikentėjęs ar nuskriaustas, ir ne toks jau nepagrįstas jo pyktis, nusivylimas ir baimė.

Išeitį iš tokios dilemos radau, pamėginusi į tamsumą pažvelgti kaip į ne pavienio žmogaus, bet aplinkos ar bendruomenės, įprastų jos santykių tinklo ypatybę. Tamsuolių bendruomenėje laikomasi prielaidos, kad pasaulis yra priešiškas ir pavojingas, o žmonės blogi ir nepatikimi, jog reikia saugotis visko ir visų. Siekdamas apsisaugoti, turi kuo daugiau sukaupti – turto, galios, įtakos, kad prireikus turėtum išteklių gelbėtis iš užklupusių nelaimių ar vargų. Tai reiškia, jog kiti žmonės reikalingi tam, kad tau padėtų, todėl reikia įsiteikti galingesniems už save, o silpnesniuosius pajungti savo valdžiai. Bet visų labiausiai tai reiškia, kad reikia neprisileisti artyn nieko, gal išskyrus vieną kitą – nes juk kiti irgi siekia naudotis tavimi. Tamsuolių bendruomenės dažnai uždaros, atšiaurios prašalaičiams, bet kartu jos nėra jaukios ir malonios saviems.

Štai kur visas kabliukas – tamsuoliai skriaudžia vieni kitus ir taip patvirtina savo įsitikinimą apie pasaulio ir žmonių priešiškumą. Net kai linki saviškiams gero, tamsuoliai dažniausiai griebiasi perspėjimų ir bauginimų – nepamiršk rūpintis šiuo, tuo ir anuo, nieko nesitikėk, nieko neprašyk, netgi nenorėk ir nesvajok per daug, nes o jeigu negausi? Juk tada ne tik nusivilsi, bet dar ir būsi kvailys, išsišokėlis, visi iš tavęs juoksis ir prikaišios tau nesėkmę. Tavo vertę ir svarbą įrodo prielankus aplinkinių elgesys, todėl, jei būsi galingas, visi stengsis tau įsiteikti, ir tai reikš, kad esi ne bet kas, kad su tavim reikia skaitytis.

Bėda ta, kad iš tikrųjų neįmanoma apsisaugoti nuo pasaulio blogio ir pavojų. Jeigu laimę supranti vien kaip sugebėjimą išvengti visokių negerų dalykų, jos niekada ir nepatiri. Vienas – nežinau, ar vienintelis − tikras vaistas nuo tamsumo yra tradicinės krikščioniškos, tiksliau, evangelinės vertybės, iš esmės siūlančios sąmoningai nusikratyti savisaugos instinkto: neapskaičiuotas dosnumas, nepamatuotas patiklumas, nepagrįsta viltis, bejėgiškas nuolankumas, begalinis atlaidumas, bedugnė kantrybė, beribis gailestingumas, besąlygiška meilė. Evangelija nesiūlo recepto, kaip apsisaugoti ar išvengti blogio ir kančių šiame pasaulyje. Bet ji siūlo laimės ieškoti, dairantis į laukų lelijas ir padangių sparnuočius, kurie nei sėja, nei pjauna, ir įeiti į Dievo karalystę, pasidarius kaip vaikams, kurių visas popas galima lengvai papūsti, o vakarykštis barnis bus pamirštas jei ne šiandien, tai rytoj.

Man pačiai, tiesa, ne visada lengva gyventi tokia džiugia Evangelijos dvasia. Užvis labiau mane gąsdina pats tamsumas, toks gajus ir išvešėjęs. Jį gerai matome dabartinės rusijos kultūroje, kur šimtmečiais bauginami ir skriaudžiami žmonės tokie žiaurūs ir sužvėrėję, kad nė nebežinai, kur dairytis kokios nors vilties, kad toks užburtas ratas kada nors galės būti nutrauktas. Bet dar labiau krūpčioju kaskart, matydama tamsumą pačioje Bažnyčioje. Jo ypač daug JAV, kur Bažnyčia smarkiai įsivėlusi į vietos politinę nesantaiką ir pati virsta kitų persekiojimo ir priespaudos įrankiu bei neapykantos ruporu. Bet nemažai tokių apraiškų ir pas mus, kai krikščionybės vardu plūstame ir skriaudžiame žmones dėl jų seksualinio gyvenimo, kai susidedame su politiniais manipuliatoriais ir melagienų skleidėjais.

Nerimą kelia net smulkmenos, pavyzdžiui, tai, kaip dalis katalikų žavisi Jordano Petersono idėjomis, nors jis tiesiai pataria rinktis į draugus „sėkmingus“ žmones ir atsiriboti nuo „lūzerių“, arba tai, kaip žavimasi „gerovės evangelija“, kai vadinamosios „tradicinės vertybės“ taip pat paverčiamos priemone užsitikrinti, kad esi ne bet kas, kad gyveni teisingiau, iškilai aukščiau negu tie visi kitokie, nusidėjėliai. O ypač – nuolatiniai smulkūs bauginimai ir įtarinėjimai, kad aplinkinis pasaulis yra prieš mus nusistatęs ir linki mums blogo. Neseniai mūsų bažnyčioje vienas žmogus, kviesdamas į knygos apie sovietmečio katalikus pristatymą, sakė, kad turime vėl ruoštis, nes tuoj bus „tas pats“. Jis nepatikslino, ar turi galvoje konservatorius, ar Briuselį, ar genderizmą, ar dar kurį nors iš jau įprasto baubų sąrašo, bet ir nespinduliavo vaikišku pasitikėjimu ar padangių sparnuočio polėkiu.

Tačiau net kai nusiviliu savo Bažnyčia, net kai tamsumu trykšta mūsų vietiniai vyskupai ir kardinolai, vis tiek neturiu kitos paguodos, kaip tik manyti, kad visa tai – vien darželinukų kivirčai Dievo karalystės prieangyje. Kad blogis – taip pat ir tamsumas – jau seniai nugalėtas, tik mums vis nepavyksta iki galo tuo patikėti. Kad, kai nebesugebėsiu bijoti, nerimauti ir nusivilti, jau būsiu Dievo karalystėje, o ligi tol reikia vien stengtis nesėti ir nepjauti.