Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę nusišnekėti

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. gegužės 14 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Rašau šį tekstą gegužės 9-ąją, kurios bent jau mano informaciniame burbule laukta su šiokiu tokiu nerimu. Gal putinas paskelbs visuotinę mobilizaciją, gal užpuls dar kokią šalį, netgi NATO narę, gal (nors menkai tikėtina) numes pagaliau tą branduolinę bombą, kuria vis grasina – ką gi gali žinoti su tokiu velnio išpera ir jo nesveikomis ambicijomis bet kokia kaina švęsti nežinia kieno pergalę prieš nežinia ką. Bet išėjo kažkoks šnipštas, kiek suprantu. Nuobodus karinis paradas ir visiškai nuobodi supuvėlio diktatoriaus kalba.

Ir tiesą sakant, pagavau save, kad beveik laukiu tos branduolinės bombos, kad ir kaip šiurpiai tai skambėtų. Supratau, kad jau kuris laikas – gal trečią mėnesį, o gal trečius metus, turint galvoje jau beveik pamirštą pandemiją – laukiu kažkokios atomazgos, kažkokio sprogimo ar proveržio, net jei jis būtų destruktyvus. Vieną vakarą net pasakiau, kad „geriau jau mus bombarduotų, tada bent būtų aišku, kas vyksta ir ką daryti“ – ir tik garsiai pasakiusi pati išgirdau, kokia tai nesąmonė. Ne tik dėl to, kad tikrai nebūtų geriau, jeigu mus bombarduotų, bet ir dėl to, kad vis tiek niekas nebūtų aišku.

Nebežinau, kur ir kas pastarosiomis savaitėmis pasakė, kad karas dažniausiai neturi aiškios pabaigos: būna visokios derybos, paliaubos, taikos sutartys su įvairiomis datomis ir terminais, bet data ar įvykis, vėliau laikomas karo pabaiga, tokiu atskaitos tašku pasirenkamas tik post factum, kai jau žinoma, kas buvo toliau. Dabar man rodosi, kad panašiai esu girdėjusi kalbant ir apie pandemijas. Žmonės, gyvenantys tokiais laikais, patys iš tikrųjų nežino, kada ir kuo tai baigsis. Pergalė neatrodo taip kaip pergalės minėjimas.

Užtat man labai įtartini visokie raginimai „nepavargti“. Mes neabejotinai jau pavargome ir pavargsime dar labiau. Ir pailsėti iki galo nepavyks, net jei išvažiuosim atostogų ar įsivesim kokį nors ypatingai sveiką ir pavyzdingą režimą, kaip neskaityti per daug žinių ir naujienų iš Ukrainos. Dar labiau įtartini man atrodo visokie mėginimai sukurstyti entuziazmą emocinėmis manipuliacijomis: ukrainiečių pabėgėlių sėkmės istorijomis ir ašaringomis išpažintimis laikraščiuose, nesidrovint fotografuoti net ir murzinų jų vaikų kvietimais į „orkų medžioklę“, tarsi karo veiksmus ne vien stebėtume kompiuterių ekranuose, bet jie iš tikrųjų būtų kompiuteriniai žaidimai, o ne konkrečių žmonių gyvybės ir mirties klausimas; ir, atsiprašau, sekantis sudainavęs „oi u lūzi červona kalyna“ ir mėginantis šitaip pasireklamuoti YouTube turbūt jau nusipelnys būti pasiųstas ten, kur nukeliavo rusų karinis laivas.

Galėčiau pasakyti ir dar bjauriau. Pavyzdžiui, tai, kad Ukrainą juk jau šitiek metų už rankutės vedėmės į Europos Sąjungą, ir ligi šiol ji ten neįstojo vien todėl, kad niekaip, net su visa pagalba iš šalies, nesusitvarkė su žvėriška korupcija, ne ką menkesne negu rusijoje. Arba tai, kad man atrodo labai žiauru ir neteisinga, jog esame šitokie svetingi ukrainiečių pabėgėliams, bet šitaip klaikiai elgiamės su žmonėmis iš kitų šalių. Arba tai, kad mano aplinkoje vis aiškiau girdėti, jog toli gražu ne visada geriausia – nors tikrai geros širdies padiktuota – mintis buvo priimti ukrainiečius gyventi kartu su savo šeima. Ir visų baisiausia – kad man siaubingai gaila rusų dėl visko, ko jie jau prisidirbo ir kas jų dar laukia. Nes kad ir kokie orkai būtų, jie vis dėlto irgi žmonės.

Ir kai nešiojuosi galvoje visus šiuos bjaurius dalykus, kurių dažniausiai nedrįstu nei garsiai sakyti, nei viešai rašyti, jaučiu netikėtą simpatiją popiežiui Pranciškui, kuris kas porą dienų vis ką nors lepteli, priversdamas vienus visu audringumu jį smerkti, o kitus – išsigandus ieškoti, kaip jį pateisinti. Jeigu man reikėtų sėdėti Šventajame Soste ir nuolat pasakyti ką nors išmintingo ir įkvepiančio visam pasauliui, aš irgi visą laiką nusišnekėčiau. Ir man niekaip nesinori aiškinti, interpretuoti ar teisinti jo nusišnekėjimų. Pats nusišnekėjimas man yra gryniausia paguoda, tikras liudijimas to, kaip jaučiuosi ir pati: pasaulis pasidarė nebesuprantamas, kančių tiek, kad nebežinia, kaip visas ir atjausti, numatyti, kaip teisingai pasielgti, darosi nebeįmanomai sudėtinga, o jėgas pakerta nuovargis ir nežinia.

Savaime suprantama, tai nereiškia, kad nereikia nieko daryti. Mes turėsime net ir pavargę toliau rūpintis tais, kam dar sunkiau negu mums, skaičiuodami mažėjančias pajamas, vis tiek ieškoti patikimų būdų paremti Ukrainos pergalę, sugriuvus saviems planams, vis tiek galvoti ir apie tai, kad gyvename didesniame pasaulyje, kuris visas gal griūva, bet gal ir statosi iš naujo.

Ir kartais nė nežinosime, kad patys skęsdami neviltyje teikiame viltį kitiems, o nepajėgdami padaryti nieko, padarome lygiai tai, kas kam nors labiausiai reikalinga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien