Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie laimę (pa)būti nelaimingiems

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Prieš pat Kalėdas turėjau atsisveikinti su savo mylima šunyte, nugyvenusia su manim trylika metų. Tada supratau: viskas, nebegaliu, nebeištversiu, man gana. Ir nebeištvėriau. Nepatikėsit, kaip palengvėjo.

Nepadariau nieko ypatingo. Tiesiog nusprendžiau, kad jaučiuosi labai nelaiminga, gyvenu blogai ir esu užgriūta bėdų ir nepatogumų iš visų pusių. Dažnai ne tik noriu verkti, bet ir verkiu. Ir traukiu mintyse tą seną dainelę: „You would cry too if it happened to you.“

O tuomet pamažu pradėjau suprasti, kad nelaimingumas irgi yra savotiška laimė. Supratau, kad vaikštau lyg su astronauto skafandru. Arba, jei norite, su apsauginiu kostiumu, kaip gydytojai COVID-19 palatose. Viskas, kas vyksta aplink, nesiskaito. Aš jaučiuosi nelaiminga, ir tai paaiškina mano irzlumą, tingumą, neviltį, nenorą bendrauti ir dar bet ką, už ką kitokiomis aplinkybėmis būčiau linkusi sau priekaištauti. Kai kiti daro ką nors blogo, kaip nors mane užgauna ar įžeidžia, tai irgi nesiskaito, nes jaučiuosi nelaiminga ir todėl tikriausiai prisigalvoju nuoskaudų ir įžeidimų, kurių kitokiomis aplinkybėmis net nepastebėčiau. Kažkur visame tame dar šmėsčioja autoironija, kuri kartais net ir iš tikrųjų pralinksmina.

Aš gal truputį šaržuoju, bet juk laikai iš tikrųjų labai sunkūs. Man atrodo, daug žmonių šiuo metu yra nelaimingi, ir tai nei keista, nei kaip nors smerktina. Normaliomis aplinkybėmis optimizmas, tvirtumas, atsparumas, sugebėjimas nepasiduoti liūdesiui ir nelaimėms tikrai yra bent šiokios tokios dorybės ir vertybės. Bet dabar aplinkybės nenormalios. Yra kažkokia riba, ties kuria nebeišeina apsimesti, kad viskas gerai, prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogučio ir liūdesio, ir tenka tiesiog pripažinti, kaip yra iš tikrųjų. Visa gudrybė yra pripažinus neišsigąsti ir nesupanikuoti, o tam reikalingas šioks toks veiksmų planas ar gairės.

Iš esmės svarbiausia neleisti sau padaryti nieko desperatiško ir destruktyvaus: išlaikyti švelnią, bet sveiką dienotvarkę, tai yra, laiku ir pakankamai valgyti, miegoti, sportuoti ir išeiti į lauką; be reikalo nesusigadinti santykių su kitais, tai yra, sugebėti atvirai, autoironiškai ar dar kitaip perspėti aplinkinius, kad esi truputį nepakaltinama; nepaskęsti alkoholyje ar tuščiai mirgančiuose ekranuose, o tam kartais reikia tyčia pasistengti paieškoti lengvo, bet turiningo užsiėmimo; kam nors paskambinti ar kitaip prasiblaškyti, jeigu juodas debesis ima ypač slėgti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet visų svarbiausia yra nuspręsti, kad kol esi nelaiminga, niekas nesiskaito. Tai laikas, kai negalima priimti jokio bent kiek rimtesnio sprendimo, susidaryti bent kiek tvirtesnės nuomonės, o jau ypač išsakyti – arba išrašyti kur nors į feisbuką – jokios kandžios replikos. Gali būti, kad tai laikas, kai apskritai reikia daryti mažiau, o daugiau pailsėti ir net padykinėti, jei tai įmanoma. Gali būti, kad tai laikas, kai neišeina nieko sukurti. Gali būti, kad tai laikas, kuris įtartinai primena švaistomą. Bet man mintyse iškyla ta Evangelijos eilutė apie grūdą, kuris turi kristi į žemę ir apmirti. Kaip tik „apmirti“ man čia atrodo ypač tinkamas žodis, ir dar derantis prie šiemetinės „žiauriai gražios žiemos“.

Man rodos, banalu ir primityvu būtų sakyti, kad štai tik sulaukime pavasario ar vakcinos, ir tuoj visi pražysime alyvomis ir pakalnutėmis. Tai greičiau tikėjimo ar pasitikėjimo reikalas. Kai nebegali pati, tai perleidi kam nors kitam ir tikiesi, kad tas Kitas yra geras ir mylintis. Bet kai baksnoju pirštu į viską iš eilės, kartodama „nesiskaito, nesiskaito, nesiskaito,“ esu visiškai tikra, kad tai laikina. Nežinau nieko daugiau: neregiu jokio paveikslo, neturiu jokios svajonės, neišeina, bet nelabai ir stengiuosi įsivaizduoti kokios nors atomazgos ar pabaigos. Tik kad nebūsiu apmirusi amžinai. Ir net pati stebiuosi mintimi, kad gal dar niekada gyvenime mano tikėjimas nėra buvęs toks grynas ir tvirtas.