Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę pradėti iš naujo

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Pastaruoju metu man baisiai pikta ant savo Bažnyčios. Iš dalies dėl konkrečių dalykų – nepamiršime taip lengvai tų kunigų pedofilų – bet dar labiau kažkaip bendriau ir plačiau, dėl tamsumo ir agresijos, dėl to, kad taip primityviai ir bukai joje kalbama apie subtilius ir sudėtingus dalykus, kaip gyvybė, politika, šeima ar seksualumas.

Norėjau parašyti apie tai, kad popiežius paskelbė Šeimos metus ir paragino visus katalikus iš naujo perskaityti Amoris laetitia, bet supratau, kad tik demoralizuosiu mažiau už save nusivylusius žmones.

Pagauti savo pyktį už uodegos ir įdėmiai apžiūrėti išmokau labai seniai, bet iki šiol manau, kad tai vienas iš vertingiausių sugebėjimų, kuriuos tik turiu. Pyktis visada neša du dalykus: informaciją ir energiją. Pavyzdžiui, dabartinis mano pyktis rodo, kad man trūksta, pirma, bendraminčių aplinkos ir draugijos ir, antra, tvarkingo liturgijos ir maldos gyvenimo. Todėl iš įprastai margo, gerus ir blogus dalykus įvairiom proporcijom aprėpiančio Bažnyčios paveikslo išsitrina tai, kas jį daro mielą ir brangų, ir blogybės ypač bado akis. Tai, žinoma, nereiškia, kad tos blogybės kokios nors išsigalvotos ar nevertos pasipiktinimo. Tiesiog kartais gali jas konstatuoti ramiau, o kartais norisi langus daužyti.

Langus daužyti ir skatina pykčio nešama energija. Jei pamėginsime įsivaizduoti įpykusį žmogų – ar net įpykusius save pačius – tikrai išvysime labai dinamišką paveikslą. Pyktis skatina garsiai kalbėti ar šaukti, rinktis stiprius žodžius ar net keiksmažodžius, smarkiai ir su didele jėga judėti – vaikščioti, mojuoti rankomis ar ir tikrai ką nors sukulti, duokdie, nieko nesužalojant ir nepadarant didelio nuostolio. Įniršus dažnai prireikia skubiai kur nors išlieti energijos perteklių – geriau sportuojant negu ką nors daužant ar plūstant – bet apskritai ta energija gali būti suvaldyta ir panaudota geram. „Supykti“ dažnai pataria ne tik treneriai sportininkams, bet ir visokie koučeriai bei karjeros konsultantai: pyktis suteikia jėgų, įkvepia motyvacijos ir ambicijų tikslingai ko nors siekti.

G. K. Chestertonas. Catholicexchange.com nuotrauka

Šiemet, gal pirmą kartą gyvenime sutikdama Naujuosius metus viena, kažkaip prisiminiau tikriausiai daugeliui žinomą G. K. Chestertono citatą: „Naujųjų metų tikslas yra ne nauji metai, bet nauja siela ir nauja nosis; naujos kojos, naujas stuburas, naujos ausys ir akys. […] Jei žmogus nepradeda iš naujo, jis tikrai nepadarys nieko efektyvaus.“ Ir, žinia, šiemet pirmiausia iš tokios citatos norisi sarkastiškai nusijuokti. Pavasarį dar visai rimtai kalbėjom apie tai, kad niekas nebebus kaip anksčiau, ir apie „naująjį normalumą“, ir net apie „galimybes“, kurias juk tikrai „atvers“ šitos vadinamosios „pasikeitusios aplinkybės“. Dabar tokie žodžiai stringa gerklėj, nebeįtikina net juos tariančiųjų. Bet gal dabar jau iš tikrųjų metas supykti tam, kad pradėtume iš naujo? Šiaip ar taip, naujas dangus ir nauja žemė atsiranda tik priešpaskutiniame Apokalipsės skyriuje.

Pykčio mes turime sočiai. Nebūtinai reikia pykti ant Bažnyčios ir vyskupų. Daug kas pyksta, pavyzdžiui, ant valdžios ir policijos, kuri neleidžia važinėti, kur nori. Kiti pyksta ant buvusios valdžios, kad taip neatsakingai elgėsi kadencijos pabaigoje. Dar kiti pyksta ant kaimynų, tvarkingai neužsidedančių kaukės ar triukšmingai atšventusių Naujuosius metus. Kai kas gal pyksta ant kokių nors geicų ar sorosų, rusų, kinų ar amerikonų, pasirinktinai iš plataus sąmokslo teorijų spektro. Tikriausiai dauguma vis užpykstame ant vyro ar žmonos, ant vaikų, tėvų, brolių, seserų ar kitų, su kuriais viename namų ūkyje darosi ankšta. Geriausi Dievo draugai turbūt pyksta ir ant Jo, o kiti irgi pyktų, bet nedrįsta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Man ne kartą yra buvę, kad pyktis lieka paskutinis energijos šaltinis, kai gyvenimas taip prislegia iš visų pusių, kad vos pakruti. Ir dabar man atrodo, kad visas šitas pyktis yra brangus dalykas, kurio reikia nesudeginti tuščiai, o juolab neišeikvoti dar ir pridarant žalos sau ar kitiems. Šitą pyktį reikia pagauti už uodegos, perprasti, o tada iš jo pasigaminti naują sielą, naują stuburą, naują nosį ir kitas kūno dalis. Nes jeigu nepradėsim iš naujo, niekas nebus efektyvu.

Ir mes žinom, kad jau artinasi šitos apokalipsės pabaiga. Vakcinos jau yra. Netrukus pasieksime tą priešpaskutinį skyrių, naują dangų ir naują žemę. „Štai aš visa darau nauja“, – ištars Sėdintysis soste.