Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę senti

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Rasos Ašmonaitės / „Pelėdos foto“ nuotrauka

Komentaras skambėjo 2022 m. lapkričio 12 d. katalikų radijo Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Skiriama S. B. artėjančio keturiasdešimtmečio proga.

Būdama dvidešimt šešerių, nusipirkau savo pirmuosius nuosavus namus, mažytį butuką Vilniaus senamiestyje, mano ir draugų pakrikštytą „lėlių nameliu“. Jaučiausi tokia turtinga, tokia savarankiška, tokia atsakinga, tokia patikima – bankas davė paskolą! − tokia, trumpai tariant, suaugusi. Sakytum, dvidešimt šešerių metų, mokslus baigęs, dirbantis žmogus juk ir yra suaugęs, net jei jaunas – bet, pasirodo, tuo metu dar buvo labai svarbu, kad pasaulis tai patvirtintų, nesisekė iki galo tuo patikėti pačiai.

O dabar artinasi metas atsisveikinti su legendiniu „lėlių nameliu“, ir norom nenorom tai irgi rodosi truputį iškilminga, lyg baigtųsi kažkoks gyvenimo etapas. Galėčiau priskaičiuoti daug visokių ženklų ir patvirtinimų, kas aš ir ko verta, gautų per šį etapą, bet turbūt svarbiausia ir yra tai, kad dabar jie visi mažiau reiškia: aš esu patikima ne todėl, kad bankas sutinka duoti man paskolą. Ir net priešingai, jei bankas paskolos neduotų, aš nepasidaryčiau mažiau patikima.

Apie laimę senti pasiūlė parašyti bičiulis, kuriam pasiskundžiau, kad nesugalvoju šio mėnesio temos, nes turiu tiek daug visiškai nepoetiškų ir nevisuomeniškų nekilnojamojo turto rūpesčių. Sako, „skaitau apie jaunus, perspektyvius žmones, startuperius ir panašiai, viena vertus, džiaugiuosi už juos, bet iš kitos pusės − kartais pagalvoju, o negi man jau viskas? Tik darbas, namai, vaikai ir t. t.?“ Sakiau jam, kad nė už ką nebenorėčiau būti perspektyvi. O sekmadienį per šeimos pietus vaikai ėmė šnekėtis, kaip kiekvienas norėtų būti keletu metų vyresnis, ir mano mama susimąstė: „Kažin kada būna tas lūžis, kai žmogus nustoja norėti būti vyresnis ir nori būti jaunesnis?“ „O tu norėtum būti jaunesnė?“ – paklausiau jos. „Ne“ – sako mama, išminties įsikūnijimas.

Labai lengva paviršutiniškai supriešinti jaunus ir senus, ypač kai abi pusės vienodai vieni kitus kaltina „nieko nesuprantant“ apie gyvenimą ir pasaulį. Ir dar tas nelemtas keturiasdešimtmetis, kai esi per senas būti jaunas ir per jaunas būti senas. Bet man vienas iš didžiųjų atradimų apie gyvenimą ir pasaulį buvo ir tebėra tai, kad jis neina tiesia linija, nesiklosto taisyklingai pagal statistiką, sociologinius ar psichologinius modelius, ekonomines prognozes. Kai pradedi suaugti, sakykim, baigdama gimnaziją, dažnai atrodo, kad reikia užsidėti paukščiukus, paeiliui atsakinėjant į esminius gyvenimo klausimus – pasirinkti profesiją, baigti mokslus, gauti darbą, vesti arba ištekėti, arba apsispręsti likti be šeimos, susilaukti vaikų, arba nuspręsti jų neturėti – o tada, kaip sako mano bičiulis, „jau viskas“.

Gyvenimą pradedančiam žmogui tas „jau viskas“ atrodo siekiamybė, kažkokia nirvana, kai viskas bus aišku ir išspręsta. Kiek prisimenu save, nė kiek nesinori šaipytis iš tokio naivumo. Tai tikrai dideli, reikšmingi ir sunkūs klausimai. Juos sprendžiant, tenka patirti daug nerimo, sielvarto, nusivylimo – paprastai tariant, streso. Bet kai tuos paukščiukus daugiau ar mažiau užsidedi, pasirodo, kad po to laukia visai ne nirvana, o „jau viskas“ staiga nuskamba grėsmingai. Tiesmukai kalbant, supranti, kad paskutinis paukščiukas – mirtis. Ir kad ji neišvengiama. Ir kiekvieną sekundę artėja.

Tokio nerimo ir streso man irgi nesinori menkinti ar pašiepti. Apie mirtį turėjau daug šnekėti ir rašyti ką tik praėjusių Vėlinių proga, tai čia pasakysiu tik tiek, kad savo mirtingumui apmąstyti ir priimti reikia laiko, tai neįvyksta vienu prisėdimu. Bet kaip tik kai pasieki „jau viską“, pradedi suprasti, kad jokie svarbiausi dalykai gyvenime nesprendžiami vienu prisėdimu ar vienkartiniu apsisprendimu ir veiksmu, nors taip dažnai atrodo suaugusiojo gyvenimo pradžioje. Kad profesiją pasirenki visai nežinodamas, ką renkiesi, ir paskui nuolat turi iš naujo visaip svarstyti ir spręsti, ką toliau daryti su savo karjera. Kad „būti vedusiam“ nėra toks faktas, kuris įvyko vieną dieną pasipuošus bažnyčioje ir toliau nebekelia jokių rūpesčių ar klausimų.

Apie vaikus nė nekalbant – o dar juk tikriausiai bus ir anūkų! Pasirodo, net nusipirkti nuosavus namus vieną kartą gyvenime neužtenka. Ir čia juk kalbame vien apie visai asmeninius, individualaus gyvenimo reikalus, niekaip neužkabindami jokio platesnio pasaulio, kuriame neišvengiamai gyvename ir kuris taip pat mus išjudina, pripildo, kviečia ir kalbina.

Turbūt iš esmės čia samprotauju panašiai kaip Richardas Rohras, kalbantis apie „antrąją gyvenimo pusę“, nors aš iki galo nesutikčiau su taip dramatiškai jo vaizduojama lūžio akimirka. Suvokimas, kad gyvenimas, pasaulis ir aš yra sudėtingesni dalykai negu paukščiukų sąrašas, gali ateiti ir visai pamažu, ir per daug smulkių, ne itin dramatiškų lūžių. O labiausiai turbūt tiesiog iš įpročio apmąstyti, kas esi, ką veiki ir kas dedasi aplink.

Aš nežinau, ar senti savaime būtinai laimė – turbūt su kai kuo, kaip su pirmaisiais nuosavais namais, gali būti ir truputį graudu atsisveikinti. Bet įtariu, kad mano mama, nenorėdama būti jaunesnė, turi dar kažkokią paslaptį, kurios neatskleis niekas kitas, vien laikas ir pats gyvenimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien