Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę sulaukti

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Šį Velykų savaitgalį daug mano pažįstamų ir draugų sulaukė pirmosios skiepo nuo COVID-19 ligos dozės. Tuomet šmėsteli ir viltis, kad gal vis dėlto šita pandemija neamžina, gal galima tikėtis jos galo. Tačiau per visą šitą „skiepų balių“ man ėmė kristi į akis, kad pandemijos pabaiga bus labai ištęsta, ir ateis ji ne visiems tuo pat metu.

Jau girdėti nepasitenkinimas – kodėl dėstytojus skiepija pirmiau negu policininkus, ar kodėl paskiepytiems vis tiek neleidžiama susitikti bent jau tarpusavyje, ar kada bus skiepų pasas ir ar jis nieko nediskriminuos. Nė neminint jau net pabodusio gąsdinimų ir paistalų apie skiepų pavojus srauto, kuris juk taip pat niekur nedingo. Tokios niautynės dar tęsis savaitėmis ir mėnesiais, ir tai šiaip jau natūralu ir suprantama, tik reikia per daug į jas neįsijausti. Svarbiau tai, kad, ko gero, turėsime kiekvienas pats nuspręsti, kada ir kuo mums baigsis pandemija.

Jau daugiau kaip metus turime pasiteisinimą bet kam: pandemija, karantinas, stresas, nežinia… Būdami  viso to iškamuoti ir nualinti, leidome sau gerokai daugiau negu įprastai – tinginystės, irzlumo, net agresijos ir neapykantos. Ir dievaži, nemenkinu šitos globalinės katastrofos poveikio mūsų savijautai ir psichikos sveikatai. Tik dabar pradeda atrodyti, kad tas pasiteisinimas išsikvepia. Baimės jausmas tikrai menkesnis negu prieš metus, nežinios mažiau, o atsiradus vakcinoms, ir neviltis prasisklaidė. Iš stresą keliančių ir varginančių jausmų dabar greičiau minėtume nekantrumą, nuobodulį, frustraciją. Bet kartu su jais – ir tikrą sąstingį, tingulį, raginantį viską atidėlioti, kol baigsis pandemija.

Vis garsėjant šnekoms, kad pats virusas tikriausiai niekur nedings ir mums teks išmokti su juo gyventi, kartu vis dažniau kalbamės ir apie tai, kuriuos pandeminius įpročius būtų visai neblogai išsaugoti ir toliau. Pavyzdžiui, daugeliui žmonių atrodo visai patraukli galimybė bent retsykiais dirbti iš namų, o susirinkimuose dalyvauti nuotoliniais būdais. Nuotolinis darbas mokyklose ir universitetuose, viena vertus, paskatino geriau įvaldyti ligi tol kartais galbūt net užleistas technologijas, bet kita vertus, aiškiai parodė gyvo asmeninio santykio svarbą bet kokiame ugdymo procese. Bent jau Vilniuje tikrai daug žmonių nustebo atradę, kad prie pat namų turi mišką, kurio ligi tol nebuvo pastebėję. Nespėja suktis dviračių pardavėjai. Daug sklandžiau einasi prekyba internetu.

Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Bet man atrodo, kad reikia panašiai apmąstyti ir tai, ko norėtume nusikratyti, ką verčiau paliktume pandemijos epochoje, iš jos išeidami. Tikriausiai daugelis vienaip ar kitaip pajutome egzistencinį sukrėtimą, savo ir artimųjų mirtingumo dvelksmą, planų žlugimo, pažįstamos pasaulio tvarkos griūties, kontrolės praradimo jausmą. Tokie pojūčiai nemalonūs, bet deramai išgyvenami, jie mus stiprina ir paradoksaliai teikia ramybę, kai bejėgiškumą išmokstame patirti kaip palengvėjimą. Ar galime ir po pandemijos likti labiau atsipalaidavę, mažiau susirūpinę dėl ateities, dabar jau aiškiai išvydę, kaip menkai ji nuo mūsų priklauso? Turbūt daugelis naujai patyrėme ir vienatvę, ir priverstinį artumą, dažna šeima, giminė, namų ūkis, draugų ar bendradarbių kompanija turėjo permąstyti savo santykius. Ar išgyvenę tokių darnos ir santarvės išmėginimų, galime į popandeminį pasaulį neštis bent kiek mažiau smulkių kivirčų ir nesutarimų?

Ir turbūt visų svarbiausia: pandemija aiškiai parodė mūsų kultūros atskirtį, ir ne vien ekonominę, bet dar labiau – mentaliteto, akiračio, informacijos šaltinių ir burbulų. Ar galime pasiryžti ir tą atskirtį kiek įmanoma palikti praeinančiame pandemijos pasaulyje, o į naująjį ne vien stengtis kuo greičiau pakliūti patys, bet ir rūpintis kartu atsivesti kuo daugiau kitų?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visam tam laikas jau dabar. Tie keli mėnesiai, kol būsime galutinai suskiepyti, jau yra įžanga, metas pasiruošti naujam gyvenimui. Sustabdytas, suvaržytas laukimas baigiasi. Dabar turime vėl pradėti gyventi ir spręsti, kaip gyvensime. Laimę sulaukti skiepo, pandemijos pabaigos, naujojo gyvenimo padidins ir sustiprins mūsų sugebėjimas įsivaizduoti kitokį pasaulį ir pastangos jo siekti.