Apie laimę taupyti

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Rasos Ašmonaitės / „Pelėdos foto“ nuotrauka

Komentaras skambėjo 2022 m. spalio 8 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Turbūt jau girdėjote, kad viskas brangsta. Jeigu patys negavote „kosminių“ sąskaitų už elektrą, tai jau gerai žinote, kaip reikia baimintis ateinančios žiemos ir būsimo sunkmečio, nes apie tai mus stropiai perspėja visa viešoji erdvė nuo rimtų politikų ar ekonomistų iki nevykėlių populistų ir spygaujančių žvaigždučių.

Žinoma, nesakau, kad tai netiesa, kad jokių ekonominių sunkumų nepatiriame ir nepatirsime. Jei trupučiuką šaipausi, tai tik iš perdėto dramatizmo ir isteriškų reakcijų. Finansiniai sunkumai yra normali ir neišvengiama suaugusių žmonių gyvenimo dalis. Praktiškai bet kokie finansinio raštingumo įgūdžiai visų pirma ir reikalingi tam, kad sugebėtume pasiruošti sunkmečiams ir sušvelninti jų padarinius. O šįsyk, tiesą sakant, jie dar turi ir ypatingą prasmę, teikiančią mums motyvacijos ir kantrybės. Juk visiems aišku, kad tai – mūsų būdas atsilaikyti prieš agresorės Rusijos spaudimą ir šitaip bent netiesiogiai dalyvauti kare, kurį tiesiogiai už mus visus kovoja didvyriai ukrainiečiai. Niekam rimtai nepavyks dėl to apkaltinti „valdžios“ ar įvelti mūsų į kokias nors eilines manipuliacijas.

Tačiau pinigai tikrai būna streso šaltinis, ypač kai jų trūksta. Taip būna ir mūsų namuose, visų pirma dėl to ir ėmiau ieškoti, kas galėtų padėti tą stresą įveikti. Pirmiausia supratau, kad mums nervintis dėl pinigų apskritai yra raškažius. Būna nelaimių, susijusių su didžiuliais finansiniais nuostoliais ar pajamų praradimu – kaip, tarkim, gaisras, ar vienintelio didelės šeimos maitintojo netektis, ar netikėtai ištikusi liga ar negalia, staiga atimanti bet kokią galimybę dirbti ir užsidirbti. Arba karas. Bet tai ne tas pats, kas išaugusios šildymo sąskaitos. Ir netgi ne tas pats, kas prarasti darbą ar verslą, kai turi sugebėjimų, išsilavinimą ir santaupų.

Daugumai žmonių, kaip ir mums, ateinantis sunkmetis iš tikrųjų nereikš bado ir šalčio tiesiogine prasme. Vieni praras, tarkim, vieną iš kelių šeimos pajamų šaltinių, turės gyventi iš santaupų ar netgi prašyti artimųjų pagalbos, kol atsities – bet tikrai atsities. Kiti nė tiek vargo nepatirs, tiesiog padidės išlaidos, ir teks stropiau skaičiuoti, kiek turi pinigų ir kaip juos išdalyti, kad viskam užtektų. Nemenkinu, visa tai labai nemalonu ir slegia, net jei nekelia grėsmės gyvybei ir išlikimui. Tačiau tai, kas nekelia grėsmės gyvybei ir išlikimui, daug lengviau pasiduoda nusiteikimui, permąstymui, refleksijai – tam, ką galėtume pavadinti „darbu su savimi“ ar „požiūrio keitimui“ (jei tai nebūtų tokios nuvalkiotos klišės).

Šitaip sugalvojau, kad taupumas šiaip ar taip yra dorybė, ir kaip visos dorybės jis kartais pasislenka į šalį ir turi būti iš naujo prisimintas ir kultivuojamas. Būtent tam tokie, pavadinkime, vidutiniškai sunkūs laikai ir sudaro sąlygas. Priversti labiau skaičiuoti pinigus, turėsime ir atidžiau peržiūrėti savo vartojimo įpročius. Priversti ko nors atsisakyti, geriau matysime, kiek daug yra dalykų – ir ypač daiktų – be kurių kuo puikiausiai galima apsieiti. Ko gero, pastebėsime, kiek daug turime to, kas ne tik nenuperkama už pinigus, bet ir visiškai nepriklauso nuo mūsų finansinės padėties. Taip pat turėsime progą išsiugdyti gerų įpročių: neišlaidauti be reikalo, planuoti biudžetą, atsidėti santaupų. Aišku, kad netobulai ir neamžinai, bet kiekvieną kartą, kai esame priversti pasistengti, šio to juk ir išmokstame. Gal netgi galime tikėtis truputį geriau suvokti, kad jei jau išgyvename vieną sunkmetį, neprapulsime ir per kitą (kuris juk tikrai vėl ateis).

Bet svarbiausia, kad sunkiais laikais naują prasmę įgyja dosnumas. Jei knyga, bilietas į teatrą ar vakarienė restorane nebebus tai, ką nusiperkame sau per daug nesusimąstydami, dovanos ims teikti daugiau džiaugsmo. Aplink sumažės tokių, kurie „viską turi“ ir kuriems nieko nebeįmanoma padovanoti. O kai šalia atsidurs tikros nelaimės ištiktas žmogus, suprasime, kad turime užtektinai ne tik sau, bet ir tam, kad pasidalytume su juo. Ir nieko baisaus, jeigu tai truputį paglostys mūsų savimeilę ir numalšins pinigų stygiaus keliamą nerimą. Dosnumas tuo ir stebuklingas, kad nėra vien ekonominiai mainai.

O galų gale, visa tai tikrai laikina. Pinigų gyvenimui bangavimas būdingas turbūt labiau negu bet kokiam kitam. Norit, nupaišysiu gražų paveiksliuką, ką įsivaizduoti, kai vienoje rankoje laikai iš namų atsineštą sumuštinį vietoje pietų restorane, o kitoje – telefoną su „kosminėmis“ sąskaitomis? Po keleto metų, kai karas bus laimėtas, mes visi važiuosim atostogų į Odesą ir Krymą. Ten bus saulė, jūra, vynas, o mus ten pasitiks kaip seniai nematytus draugus ir brolius. Iš tos laimės tada tikrai pamiršim, kad vieną žiemą pravaikščiojom su nukleištais batais.