Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę tiesiog pailsėti

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Man nesunku įsivaizduoti, kad Remigijus Šimašius ir Ramūnas Karbauskis iš anksto susiskambino ir sutarė dėl šios vasaros Lukiškių aikštės scenarijaus. Žiūrėk, padarom taip: aš ten paimsiu ir padarysiu tokią šiaip sau nesąmonę, ant bajerio. Tada tu sakyk – tyčiojasi iš Lietuvos! O aš tada sakysiu – nori uždrausti laisvę! Tada tu man – mokesčių mokėtojų pinigai! O aš tau – susidorojimas su politiniais oponentais! Gerai išdėliojam veiksmus, išlaikom reikiamą tempą ir ritmą, ir turėsim dėmesio visai vasarai.

Ir aš tik pusiau juokauju. Gal ne patys susiskambino, gal kokie nors jų strategai ar pijarščikai. Bet man beveik joks kitas paaiškinimas neiškyla, uždavus dažnai daug ką paaiškinantį klausimą cui bono. Na, gal dar niekam nereikalingi lietuvių kalbos gynėjai nuo prasimanytų baubų gavo progą pasirodyti, kokie jie reikalingi. Arklį kausto, ir var̃la kiša koją, kaip mano mama sako.

Niekam kitam išvis nėra svarbu, kad porą mėnesių toje aikštėje pastovės ta smėlio dėžė, nepriklausomai nuo ilgalaikių mūsų vizijų ar pageidavimų, ką su aikšte daryti. Ir net 60 000 iš miesto biudžeto nėra taip jau labai svarbu: jo mastu tai nėra ypatingai didelė suma, juk ne apie šeimos biudžetą kalbam. Dauguma įsitraukusiųjų į šios vasaros diskusijas ir barnius iš tikrųjų elgiasi maždaug kaip darželinukai, kurie garsiai bliaudami ir trankydami kumštukais griežtai atsisako vilktis „negražią“ pižamą, kai tėvai ar auklės bando paguldyti juos miegoti. Nei ta pižama graži, nei negraži, tiesiog vaikas taip pavargo, kad iš to nuovargio nė negali užmigti.

Aš labai gerbiu ir myliu darželinukus, ir lyginu su jais ne įžeidžiamai, o todėl, kad ant jų tokie dalykai geriausiai matosi. Mes iš tikrųjų esame labai pavargę ir todėl tokie dirglūs, kad sąžinės neklausantiems politikams taip lengva mus sukurstyti. Taip nutiko su Lukiškių aikšte, su protestais ir riaušėmis JAV, ir net su prezidento skėčiu šalia sulijusių „ąžuoliukų“. Rimtoms kalboms apie pandemijos poveikį ekonomikai ir tai, kaip tinkamiausiai pasiruošti rinkimams rudenį, rodos, tiesiog neturime jėgų. Pajėgiame vien čirškėti dėl niekų.

Ir aš neturiu galvoje nieko metaforiško, jokio „moralinio“ ar „kultūrinio“ nuovargio. Dauguma mūsų esame objektyviai baisiai pavargę tiesiogine prasme. Pavasaris buvo labai sunkus, mums teko patirti daug baimės ir nepatogumų, o dėl to ir daug streso. Dabar nuo kai ko išsilaisvinome, prie kai ko prisitaikėme, bet nežinios dar vis tiek daug. Tikriausiai laukia nauji pandemijos keliami iššūkiai rudenį ir žiemą, o dar rinkimai, o dar įtempta tarptautinė situacija. Tad mūsų savijauta puikiai suprantama ir lengvai paaiškinama. Sunkiau yra ją atpažinti ir pripažinti.

Kai žmonės pervargsta nuo savo darbo ir kasdienio gyvenimo, pailsėti jiems dažniausiai trukdo vienas iš dviejų įsitikinimų: „be manęs niekas nesusitvarkys, ir pasaulis sugrius“ arba „be manęs pasaulis nesugrius, ir tada visiems paaiškės, kad aš niekam nereikalinga(s)“. Abu šie įsitikinimai kyla iš puikybės, kuri, kaip visos nuodėmės, labiausiai žaloja patį nusidėjėlį, šiuo atveju – neleisdama jam kaip žmogui pailsėti ir atgauti blaivaus proto, kuris juk ir padėtų nusikvatoti nuodėmei į akis. Tokia pat puikybė verčia ir įsivaizduoti, kad be mūsų pasisakymų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ar pokalbyje su laiptinės kaimynu kas nors lemtingai pasikeis pačioje pasaulio sąrangoje, ar bent Lietuvos visuomenės gyvenime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žmonės ilsisi skirtingi, o šiemet dar ir daug kam iš ankto apgalvoti atostogų planai žlugo. Man atrodo logiškas senas patarimas, kad pertapetuoti kambarį ar savaitę ravėti daržus – tai ne atostogos, kad reikia šiek tiek laiko praleisti ir visai nenaudingai. Bet jūs kaip norit, aš neaiškinu. Aš tik siūlau truputį pailsėti nuo savo čirškėjimo ir nuo kitų, čirškančių viešojoje erdvėje. Nesvarbu, kokios jūsų pažiūros ar nuomonė apie Lukiškių aikštę, skiepus, 5G, partijų sąrašus ir žiniasklaidos patikimumą. Tiesiog nuspręskite porą savaičių atsitraukti nuo diskusijų, kuriose paprastai dalyvaujate aršiausiai. Jei kitaip neišeina, apskritai išjunkite socialinius tinklus ir žiniasklaidą. Paskaitykit knygą, popierinę, grožinę.

Aš nemanau, kad nuo to kas nors gali ir turi pakeisti pažiūras. Jei manyčiau, toks pasiūlymas irgi būtų klastinga manipuliacija. Aš tik manau, kad kartais yra tikra laimė tiesiog pailsėti, nors nė nežinojai, kokie dalykai tave vargina.