Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie laimę tikėti Jupiteriu

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Tikėjimą Kalėdų Seneliu kartais naudojame kaip naivumo ir lengvatikystės metonimiją. Tačiau Brigita neseniai man pasakojo, kad iš tikrųjų Senelis tiesiog labai gudrus: padeda dovanas po egle kaip tik tada, kai visi išeina į antrą aukštą. Ji ne vieną kartą bandė neišeiti, bet kažkaip vis tiek kažkodėl išeina. Šiemet ji pasiryžusi bandyti vėl. Bet lemiami duomenys apie Kalėdų Senelio egzistavimą vis dėlto yra pačios dovanos. Visi geri vaikai jų gauna. Ir dar gauna patvirtinimą, kad yra geri vaikai, nes blogiems juk Senelis dovanų neatneštų.

Ir jei dabar ėmėte sau iš aukšto šypsotis, manydami, kad esate daug protingesni už Brigitą, leiskite paklausti, ar tikite Jupiteriu. Sakot, patys matėt? O kaip galite pagrįsti, kad tas šviečiantis taškas danguje nėra skylutė juodoje paklodėje? Sakot, mokslininkai įrodė? Nuskrido zondais, nufotografavo iš arti? O kuo tai skiriasi nuo visų suaugusiųjų sąmokslo prieš vaikus? Brigitai irgi daug gerbiamų ir patikimų žmonių sakė, kad Kalėdų Senelis yra.

Apie tai ėmiau svarstyti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra tai, kad šiais nelaimių metais pandemijos akivaizdoje kaip reta matomos daugybės žmonių patiriamos tikėjimo krizės. Turiu galvoje ne kokias nors vertybes ar religinę praktiką, bet visų pirma tai, ką apibendrintai vadiname sąmokslo teorijomis, nors dažnai taip suplakame į krūvą skirtingus dalykus. Dalis žmonių netiki, kad pandemiją sukėlęs virusas apskritai egzistuoja. Kita dalis netiki, kad jis tikrai pavojingas jiems patiems ar aplinkiniams. Kai kas abejoja pandemiją įveikti mėginančių mokslininkų, medikų ar politikų kompetencija ir gerais norais. Dar kiti abejoja dėl pačios mokslo ir visuomenės sveikatos politikos sistemos. Kai kas gal ir tikrai netiki, kad visų žmonių gyvybės vienodai svarbios, arba kad nepažįstamų žmonių sveikata ir gyvybė yra ne mažiau svarbus dalykas už savus interesus ir ambicijas.

Šiaip jau nemėgstu visokių debatų apie mokslą ir religiją, kai šie du pažinimo būdai supriešinami ir – mano galva – dirbtinai verčiami konkuruoti. Bet šiuo atveju įžvelgiu analogiją. Mokslo duomenys ką nors pagrindžia ar įrodo tik tiems, kas jais tiki. Dar daugiau, vidutiniškai išprusęs šiuolaikinis žmogus dažniausiai negali pats surinkti ir įvertinti mokslo duomenų ir yra priverstas žengti dar vieną tikėjimo žingsnį – pasitikėti mokslo metodais ir jo tiesas skelbiančiais mokslininkais. Kita vertus, religija – ar, iškart supaprastinkime, krikščionybė, kurią vienintelę jaučiuosi pažįstanti ir laikau sava – nuo seno yra daug išsamiau apmąsčiusi patį tikėjimą, o ne vien duomenų ir argumentų rinkimą ir apdorojimą.

Jupiteris ir jo mažasis palydovas Io. NASA / EPA nuotrauka

Krikščioniškoje tradicijoje galima aptikti du labai tvirtus teiginius apie tikėjimą. Pirmas: tikėti yra labai sunku. Iš esmės visas tikinčiojo gyvenimas suvokiamas kaip nuolatinės grumtynės su abejonėmis, tik retsykiais nušviečiamos skaidraus tikrumo akimirkų. Jei turėtume tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, kalnus kilnotume, bet kadangi dažniausiai nekilnojame, ko gero, nė tokio menkučio tikėjimo iš tikrųjų neturime. Tikėjimas yra žygdarbis, dvasios galybė ir dorybė. Todėl abejojantis žmogus krikščionių laikomas kenčiančiu, vargstančiu, reikalingu pagalbos ir paramos, jis ne smerkiamas, o guodžiamas ir palaikomas. Galvoju, jei pamėgintume šitaip pažvelgti į žmones, kurie netiki viruso tikrumu ar skiepų nuo jo veiksmingumu ir saugumu, ką išvystume? Gal bent jau būtume mažiau linkę juos pravardžiuoti kvailiais ir pamišėliais, juolab – siūlyti bausti ar net naikinti. O gal net sugebėtume suprasti, kokios pagalbos ir paramos jiems reikia, kad jų tikėjimas sutvirtėtų.

Toks ir yra antrasis nuo seno krikščionybės atrastas dalykas apie tikėjimą: žmonės gali padėti vienas kitam ištverti ir įveikti abejones. Niekas taip nepadeda išlaikyti tikėjimo kaip tikinčiųjų bendruomenė, iš kurios galima tikėtis rūpesčio, meilės, užuojautos – ne tik argumentų už tiesą, kuria visi kartu stengiasi tikėti, bet bendrystės visuose gyvenimo reikaluose. Todėl visi „antivakseriai“ ir „kovidiotai“ yra gyvas priekaištas mums visiems. Mes kažkur, kažkaip juos nuvylėme, pametėme, pamiršome, ir jie pasitraukė iš mūsų tikėjimo bendruomenės. Jei norime padėti jiems įveikti tikėjimo krizę, pirmiausia turime susigrąžinti juos į savo tarpą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sakiau, kad apie tikėjimą Kalėdų Seneliu ir Jupiteriu susimąsčiau dėl dviejų priežasčių. Antroji yra tai, kad šiemet po maždaug 800 metų pertraukos įvyks tokia glaudi Jupiterio ir Saturno konjunkcija, kad jie atrodys beveik kaip viena dviguba planeta. Šiaurės pusrutulyje, jei tik bus giedra, juos galima matyti netrukus po saulėlydžio virš pietryčių horizonto, o labiausiai jie suartės kaip tik per žiemos saulėgrįžą, ilgiausiąją metų naktį, kelios dienos prieš Kalėdas. Ir man atrodo neįmanoma tame neįžiūrėti dangiškosios poezijos.

Aš manau, kad nėra raudonai apsirengusio senuko, gyvenančio Šiaurės Ašigalyje ir vieną naktį per metus paliekančio dovanėles visiems geriems vaikams. Bet aš tikiu, kad Brigita yra labai geras vaikas, ir kad kas nors šiame pasaulyje nieko taip netrokšta, kaip ją apdovanoti ir pradžiuginti. Ir aš manau, kad Jupiteris su Saturnu yra du didžiuliai dujų kamuoliai, skriejantys savo orbitomis aplink žvaigždę Saulę. Bet aš tikiu, kad Dievas, kuris tapo žmogumi, kad gyventų tarp mūsų, atsiunčia tikrą Betliejaus žvaigždę virš mūsų liūdno ir vienišo Kūčių stalo. Tikėti yra beveik neįmanomai sunku, bet apsimoka. Tikėjimas dovanoja viltį, kuri yra galbūt vienintelė įmanoma šio pasaulio laimė.