Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę, tikrai ne apie rinkimus

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai kas dabar bus?

Toks jausmas, kad artinasi kažkokia lemtinga akimirka. 2016 metai, kai britai netikėtai balsavo už „Brexitą“, o amerikiečiai ne mažiau netikėtai išsirinko prezidentu Donaldą Trumpą, atrodė tiesiog annus horribilis. Karas Sirijoje, vienas po kito mirštantys muzikos ir kino pasaulio dievaičiai, Zika virusas – ar tokį dar atsimenate? COVID-19 nėra pirmas visą pasaulį išgąsdinęs virusas! O paskui ėmė atrodyti, kad tai dar palyginti niekai. Pabėgėlių krizė, atsipalaiduoti neleidžianti Rusija, stiprėjanti Kinija, kova už laisvę Honkonge, ekologinės katastrofos ir miškų gaisrai Kalifornijoje, Australijoje… Atrodo, kad visa tai ir turėjo baigtis kuo nors ne menkesniu negu pasaulinė pandemija. Keista, kaip dar skėrių debesys neatskrenda.

Turbūt tokią artėjančios atomazgos nuotaiką kuria keli dalykai, ir tik vienas iš jų yra šį savaitgalį vykę rinkimai Lietuvoje – daugiau apie juos nė žodžio, bet juk jie visada susiję su permainų viltimis ar baimėmis. Taip pat ir vėl prisiartino prezidento rinkimai JAV, kažkas tikrai didingo vyksta Baltarusijoje, net jei dar ir sunku suprasti, kuo tai baigsis, o stambiosios farmacijos įmonės viena po kitos siunčia viltingas žinias apie kuriamas vakcinas, vis tiek juk anksčiau ar vėliau užbaigsiančias ir šią mus ištikusią nelaimę.

Iš dalies tokios nuojautos ir nuotaikos niekuo nepagrįstos, jos išreiškia vien nuovargį nuo ilgalaikės įtampos ir nežinios, troškimą, kad viskas kaip nors pasibaigtų, kad tiesiog imtų ir atlėgtų. Nereflektuojamos tokios nuotaikos gali pasidaryti pavojingos. Jos skatina arba bejėgiškumo jausmą, kuris veda į depresiją, paralyžių, apatiją, arba desperatišką energiją, galinčią prasiveržti ne tik farsu, bet ir smurtu visiškai tiesiogine prasme. Kita vertus, būtent taip ir randasi savaime išsipildančios pranašystės: nujauti, kad artinasi atomazga, o kai pervargsti nuo įtampos, jos belaukiant, imi ir vienaip ar kitaip ją įgyvendini.

Todėl svarbiausia, ką reikia daryti, pajutus tokią nuotaiką, yra ją apmąstyti. Visų pirma tai reiškia įveikti totalaus bejėgiškumo jausmą ir konstatuoti, kad kai kas tiesiogiai priklauso nuo mūsų pačių, ne vien nuo beveidžių šio pasaulio galybių. Man būtent tuo atrodo labai svarbi prieš kelias dienas paskelbta naujoji popiežiaus Pranciškaus enciklika Fratelli tutti. Nepretenduoju į išsamų jos komentarą, nespėjau į ją smulkiai įsigilinti, bet spėjau pastebėti, kad joje demonstruojamas labai detalus įvairiausių šio pasaulio reikalų išmanymas, ir norint rimtai ją aptarti, reikia perprasti labai daug skirtingų procesų ir reiškinių. Bet man labai reikšmingas atrodo pats užmojis: visuose šituose virsmų verpetuose tvirtai kviesti ir skatinti kurti naują pasaulio tvarką, o ne vien laukti, kol ji kaip nors susiklostys savaime.

Popiežius Pranciškus/ EPA nuotrauka

Tikriausiai nemažai konkrečių popiežiaus pasiūlymų ir paraginimų, ypač pačių globaliausių, pasirodys arba labai sunkiai įgyvendinami, arba nuoširdžiai nepriimtini skirtingoms kultūros ir interesų grupėms, ir ne vien ciniškiems niekšams. Tikriausiai daug kas enciklikoje įvairiems žmonėms pasirodys naivoka ar net utopiška. Bet kartu toks „naivumas“ atrodo netikėtai tinkamas šiandienos pasaulyje. Man jis labiausiai primena vieno mūsų bažnyčios kunigo dažnai per Mišias skaitomą šv. Pranciškaus maldelę: kur neapykanta, leisk sėti meilę, kur neviltis – viltį, kur karas – taiką, ir panašiai. O kai tai nuskamba ne tik nuo altoriaus, bet ir ex cathedra, juk tikrai labiau priverčia suklusti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iš tikrųjų jokios atomazgos nebus. Ar bent nebus tol, kol, taip sakant, neatskris skėrių debesys. Tiesiog toliau vyniosis ir klostysis visokie įvykiai, geresni ir blogesni, o kartais nuostabūs arba siaubingi. Bet kokia kitokia prognozė ar pranašystė yra sąmokslo teorija. Tikrasis klausimas yra: ką mes dabar darysim – šiandien, rytoj, po metų, kitą kadenciją? Man atrodo, pasiūlymas kurti brolybę ir solidarumą, rūpintis vienam kitu kaip gerieji samariečiai yra visai neblogas, ir tikrai geresnis už bet kokį kurstymą ką nors griauti, versti, prieš ką nors sukilti. Be to, jis visai nesunkiai įgyvendinamas labai mažu, asmeniniu mastu, o tuomet stiprėja ir jausmas, kad šį tą galime, kad kai kas priklauso ir nuo mūsų, ir taip galime gintis nuo bejėgiškumo. Užsidėk, žmogau, kaukę, ne po smakru, o ant nosies ir burnos. Ir pasijusk laimingas, keliolika troleibuso bendrakeleivių apsaugojęs nuo sunkios ligos ar net mirties.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.