Apie laisvę (nesiskiepyti)

Stebėdama tuos žmones jau dabar matau pasipriešinimą viskam, kas „ateina“ iš viršaus, valdžios, kiekviena žinutė pereina per filtrą, kad tuo, kas yra sakoma, negalima pasitikėti, nes jiems nebuvo leista apsispręsti patiems. Jų negerbė, pasityčiojo, kuo nors išvadino („covidiotai!“).

Nėra didesnio neteisingumo jausmo žmogui kaip tas, kai jis jaučia, kad jo nelaiko žmogumi, suredukuoja į „greitai suvadybinamą“ problemą. O kas kitas žmogų apibrėžia, jei ne jo laisvė apsispręsti pačiam? Jeigu taip jaučiasi tie, kurie puikiai supranta valstybės svarbą, tai kam iš tiesų reikalinga tokia valstybė? 

Nujaučiu pasipriešinimą. Suprantate, kad protingi žmonės gali pasirinkti, o kaip kiti? Juk jie kvailiai! Kvailos tos mokytojos! Kaip jiems galima leisti apsispręsti! Jie gi nori „Sputnik-V“ vakcinos! Jie visi elgiasi kaip paaugliai! Pažiūrėk, Kristina, juk jiems tik IKEA ir „Senukai“ terūpi, o ne visuomenės saugumas! Kaip galima su tokiais kalbėtis!

Atsakyčiau taip: o gal taip yra dėl to, kad jūs, mieli feisbuko riteriai ir valdžios pareigūnai, jau labai ilgai laikėte žmones kvailais ir net nevertais apsisprendimo teisės? Pateiksiu kelis pavyzdžius. 

Vienoje nacionalinio transliuotojo populiarios žurnalistės laidoje prieš keletą metų dalyvavo žmogus, bandęs rinkti parašus dėl žemės pardavimo užsieniečiams referendumo. Laidos vedėja, turinti puikų išsilavinimą ir žinanti, jog yra kur kas protingesnė, į pokalbį pasikvietė tą žmogų tik dėl to, kad parodytų, koks jis „durnas“ ir koks kvailas jo tikslas. Nesiekė nei jo suprasti, nei atskleisti jo pozicijos. Galima buvo apskritai nekviesti, bet norėjosi „sudirbti“. Žmogus jaučia, kai iš jo tyčiojamasi, o štai stipresnysis toliau gali rodyti savo pranašumą, gėrėtis savo „teisumu“. Panašų pranašumą (angl. sense of superiority) galima matyti ir tuose moralės sergėtojų ir dorovės sargų komentaruose viešojoje erdvėje: pašaipos špagos šmaukši visu pajėgumu. Kažkada seniai britų rašytoja Jane Austen mokė: „Neturtingas ir neišsilavinęs žmogus turėtų sulaukti tavo užuojautos, o ne pasidygėjimo.“

Prieš keletą metų akį patraukė ir vienos tyrėjos straipsnis apie Pietryčių Lietuvos politinę padėtį. Teksto autorė kalbėjosi su vietiniais žmonėmis, bandydama išsiaiškinti, koks jų santykis su valstybe. Neigiamas. Bet įdomiau, kodėl jis neigiamas. Vietiniai žmonės su valstybe ir valstybės „šeimininkais“ (o tokie mes tikrai jaučiamės) lietuviais susiduria per vietos savivaldos prizmę. O štai bent jau tuo metu, kai buvo atliekamas tyrimas, daugelis grynakraujų lietuvių, išrinktų į vietos savivaldą, po metų ar dvejų iš jos pabėga, nes gauna „šiltesnę“ vietelę kur nors kitur. Kai lietuviai tau neįsipareigoja ilgesniam laikui, tai gal ir tu nenori įsipareigoti jiems, kai jie sako, kad imtum tą geresnę vakciną, o ne baubą iš Rusijos?

Lygiai taip pat galima galvoti apie mokytojus, kurie nuolat kankinami naujų biurokratizmų, nurodymų, buko faktų brukimo vaikams į galvas, tėvų beatodairiškų reikalavimų ir aiškinimų, kaip dirbti savo darbą, net nesijaučia kad jie – tiek metų dirbdami mokykloje – yra savo dalyko specialistai. Nesijaučia laikomi kitų laisvais žmonėmis.

Galiausiai kvailais laikome savo bendrapiliečius, kai įsivaizduojame, kad vienintelis būdas valdyti šią valstybę yra drausti ką nors daryti. Nesakau, kad draudimas neturi rūpesčio elemento ar nesiekia dorų tikslų. Iš pažiūros draudimas gerti alkoholį viešose vietose arba pirkti jį po tam tikros valandos (tik ne baruose, beje) turi gerą tikslą: sumažinti didelį alkoholio suvartojimo kiekį. Pati ilgą laiką galvojau, kad šiuo atveju tikslas – sveikesnė visuomenė – pateisina priemones. Bet kitos tokių draudimų prielaidos yra galvoti, kad žmogus negali pats apsispręsti daryti, ką jis tik nori. Laikyti jį mažu vaiku, kuris nesugeba mąstyti, kalbėti ir pasirinkti: gerti ar negerti. Drausti reiškia neleisti pasirinkti. Gražu norėti žmogų ištaisyti, bet tam pataisymui kitas visuomet gali norėti priešintis, nes jis pats atsako už save ir savo veiksmus. Jis gali tartis su kitais, diskutuoti, išgirsti aplinkos nuomonę (kartais pasmerkimą), bet to neturi imtis valstybė, nes čia tiesiog – ne jos reikalas. Arba jau bent ne tokios valstybės, kokioje norėčiau gyventi. Klausimas čia yra ne apie laisvę gerti viešai, o apie laisvę apsispręsti, kaip elgtis su savimi, o pažeidžiant kito ribas – atsakyti už savo veiksmus.

Galima galvoti, kad draudimai gerti alkoholį viešose vietose ir draudimai pandemijos metu arba grasinimai skiepytis yra skirtingi dalykai. Nėra. Valstybė, norėdama sukontroliuoti abu, remiasi visuomenės saugumo argumentu. Tik grėsmė visuomenei labiau ištįsusi laike alkoholizmo atveju, o štai pandemija ir mirtis nuo koronaviruso – kur kas artimesnė, todėl atrodo grėsmingesnė. Nuo alkoholio miršta ir nuo alkoholikų artimųjų kenčia daugybė žmonių. Bet pokalbis apie laisvę ir jos siekis turi išlikti. 

Pavaizdus ir šiandienos komunikacinis fonas. Žodžiai, kuriuos renkasi valdžios aparatas, labai daug pasako, pavyzdžiui, „Petys už laisvę“ ir „Galimybių pasas“. Apie kokią jūs laisvę kalbate? Apie laisvę pamatyti artimąjį? Ar valstybė suteikia tokią laisvę žmogui, ar jis pats, gimdamas žmogumi, atsineša ją tokią? Žmogus atsineša laisvę į orų gyvenimą. Orus gyvenimas reiškia laisvę pasirinkti. Argi žmonės tokie buki ir negali su artimaisiais kalbėtis, tartis ir saugotis? Jeigu norite susitikti su artimaisiais, galbūt jūs puikiai žinote rizikas, jeigu aplink sklando virusas? Valstybės draudimas susitikti iš anksto užbraukia net mąstymo, tarimosi, galvojimo apie kitus galimybę. Amputuoja empatiją ir smegenis. Tiesiog negalima, ir viskas. Iš anksto už viską pagalvota ir nuspręsta. Mane stebina ir „elito“ žvilgsnis į likusią visuomenę. Net nesvarbu, koks tas elitas. Visuomenė traktuojama kaip molis, kuriam galima daryti, kaip „nuspręsim mes“.

Žinau, kad nuskambės ciniškai ir žiauriai dabartiniame kontekste, bet kaip kitaip žmogus išmoks jungti laisvę su atsakomybe, jei ne suklysdamas ir padarydamas (pavyzdžiui, iš neatsakingumo ar žmogiškojo kvailumo) skriaudą kitam žmogui? Suprasdamas, kad pasirinko, padarė tai laisvai, bet suklydo. Valstybė šiuo metu  piliečio aplaidumą, nepagalvojimą apie kitą nori sukontroliuoti. 

Tokią valstybę dažnai vadina „paternalistine“. Valstybės ir piliečio santykis kartais iš tiesų apibrėžiamas kaip šeimos santykis. Kertinėmis mažo vaiko gyvenimo akimirkomis, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, dažnai už jį būna nusprendžiama (jo neklausiant), kokius namus jis turi pasirinkti. Tėvai susitaria, pasako, kur dabar jis ar ji turėsiąs gyventi. Vaiko galvoje toks tėvų elgesys dažnai suformuoja jauseną, kad jis pats negali valdyti situacijos ar priimti sprendimų savo gyvenime. Netgi jeigu tėvų sprendimas sutaptų su vaiko noru, pirmasis tikslas, kad jis pajaustų savo vertę, laisvę pasirinkti, galėjimą tai padaryti – užduoti jam šį klausimą. Kažkaip nujaučiu, kad labai panašiai ir su valstybės (kad ir kokiomis formomis ji pasireikštų) santykiu su piliečiais. Kuo ilgiau bus galvojama už savo piliečius ir sprendžiama už juos, tuo ilgiau jie patys negalės suvokti, kad jų gyvenimas – jų laisvė ir atsakomybė. 

Dabar jūs man garsiai sakysite, kad kalbu visiškai netinkamu laiku ir netinkamomis (politinėmis) aplinkybėmis. Juk dabar kur kas svarbiau susitelkti, susivienyti, siekti bendro tikslo – kuo greičiau paskiepyti kuo daugiau žmonių, kad visa situacija taptų saugesnė tiems, kurie yra silpnesni: vyresniems žmonėms, sunkiai sergantiems, negalintiems pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių. Taip, iš tiesų. Bet kažkaip kiek ir veidmainiška kalbėti apie „silpnųjų“ apsaugą, kai iki tol daugeliui mūsų ji mažai ir terūpėjo. Pažiūrėkite į neįgalių žmonių pinigines išmokas, senjorų pensijų dydį, lietuvių savanorystės statistiką. Daug senyvų žmonių net nesirgo COVID-19, nes jie tokie izoliuoti nuo išorinio pasaulio, kad niekas jiems to viruso ir neatnešė. Netgi paradoksalu, kad atnešė tie, kurie rūpinosi, norėjo būti kartu, pagelbėti. O tie, kurie kalbėjo ne tik apie gyvybės išsaugojimą, bet ir apie orų gyvenimą, psichologinę sveikatą, galimybę pasimatyti su vienišais artimaisiais (pavyzdžiui, prof. Kęstutis Girnius) daug eterio ir nebegavo (tiesa, čia jau kritika man pačiai kaip žurnalistei).

Ši situacija žymi gerokai gilesnes problemas, nei tik apsisprendimas skiepytis, ar ne. Jautrios politiškai ir moraliai situacijos visuomet atidengia tuos dalykus, kurie visiems mums skauda. Šioji – kaip suvokiame kitą žmogų, kiek jį gerbiame ir kaip suprantame jo asmeninę laisvę būti, elgtis ir kalbėti pagal savo sąžinę. Turėti teisę į savo kūną ir apsisprendimo laisvę su juo daryti tai, ką nori. 

Galiausiai, matyt, daugelis mūsų pasiskiepys. Aš taip pat. Visų pirma – dėl noro padėti kitiems, apsaugoti tuos, kurie negali skiepytis, pavyzdžiui, dėl medicininių priežasčių. Bet aš visa širdimi gerbsiu ir ginsiu tuos, kurie nenori to daryti, nes tai – jų asmeninis pasirinkimas. Kad ir koks „durnas“ ar „neteisingas“ kitiems jis atrodytų ar tokios pačios atrodytų tų žmonių priežastys to nedaryti. Tikiuosi, kad ir „teisieji“ bendrapiliečiai pagaliau supras, kad jų „teisinga“ nuomonė nebūtinai turi būti priimama ir vykdoma visų kitų: kito laisvė tiesiog nėra jūsų reikalas.