2020 12 26

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Apie lapių snapių pamokas – su gamtininku M. Lapele

Lapė ant sniego.
Unsplash.com nuotrauka

Metų pabaigoje Lietuvos menininkai pristatė labdaros projektą „Menininkai, saugantys miškus“ (Artists Saving Forests), kuriuo kviečia už simbolinę kainą įsigyti skaitmeninių vizualiojo meno kūrinių, atspindinčių kiekvieno menininko santykį su gamta, ir taip paremti senųjų Lietuvos miškų išsaugojimą.

Visos lėšos, surinktos už šiuos darbus, bus skirtos Sengirės fondui, besirūpinančiam pirmapradžių Lietuvos miškų atkūrimu ir išsaugojimu. Išsirinkus patinkantį kūrinį specialioje skaitmeninėje platformoje gaunamas 297 x 420 mm dydžio aukštos kokybės skaitmeninis failas, kurį galima savarankiškai išsispausdinti ant pasirinkto popieriaus ar drobės.

„Artists Saving Forests“ idėjos iniciatorės, Sengirės fondo komandos narės, iliustruotojos Eglės Plytnikaitės teigimu, ši platforma leidžia nudžiuginti artimą ar pasipuošti savo pačių namus išskirtiniais meno darbais net neiškėlus kojos į lauką. „Pirkdami platformoje esančius kūrinius, žmonės ne tik įsigis Lietuvos kūrėjų darbus, bet ir nuo kirtimų apsaugos mažus miško lopinėlius. Tikiu, kad projektui įsivažiavus tie lopinėliai susijungs į didelę girią, kuri taps prieglobsčiu daugybei gyvūnų, augalų ir grybų rūšių“, – įsitikinusi iliustruotoja E. Plytnikaitė.

Šia gražia menininkų iniciatyva iš karto pasidžiaugė gamtos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas dr. MINDAUGAS LAPELĖ – savaitei savo feisbuko paskyros portretinę nuotrauką pakeitęs į E. Plytnikaitės šiai platformai sukurtą žavios lapės iliustraciją.

Iliustracija.
Eglės Plytnikaitės iliustracija platformoje „Artists Saving Forests“

„Kartais sakau, kad mano pavardė kilusi nuo lapo, o kartais – nuo lapės, – aiškina M. Lapelė. – Tačiau pradėti galbūt reikėtų nuo to, kad mano dabar jau šviesaus atminimo žmonelė kadaise man, kai pirmą kartą sužinojo, kad toks esu – dirbome su ja kartu Botanikos institute, juokaudama pasakė: vyrukas gal ir nieko, bet vien dėl pavardės netekėčiau.“

Pats savo pavardę gamtos mokslų daktaras kildina nuo Širvintų rajone esančio Lapelių kaimo pavadinimo: „Vis su šeimyna neprisiruošiame kada nuvažiuoti nusifotografuoti prie šio kaimo kelio ženklo. Tačiau pavardė tikrai aukštaitiška, nes būtent Aukštaitijoje pasitaiko vyriškų pavardžių, kurios baigiasi ne galūne -is, -ys, -us, o -a, . Ir netgi, ko gero, teisingiau būtų sakyti ne Lapelė, bet Lapela.“

Dėl tokios įsimenamos pavardės Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas teigia gyvenime vis sulaukiantis papokštavimų: žmonės ir Lapeliuku pavadina, kadangi, kaip sako, nesantis iš tų aukštųjų, ir su lapu pavardę asocijuoja. Kartais M. Lapelė, nors yra botanikas, savo pažįstamų Voverių, kolekcionuojančių voveres, paskatintas ir pats kokią gražią lapės nuotrauką atsisiunčiantis ar kas lapę nupiešęs jam padovanojantis.

Čia visa virtinė su ta lape susijusių atsitiktinumų. Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus naujasis vadovas, rašytojas Deividas Preišegalavičius su manimi pasidalijo Jurgio Kunčino ir Alio Balbieriaus tekstų apie lapę nuorodomis. Aš pasidalijau su Egle Plytnikaite. Viskas šiais laikais gyvenime kaip ta laputaitė mėtydama pėdas subėgioja“, – juokiasi M. Lapelė.

O pačias lapes, kuriomis Lietuvoje ir grožimasi, ir jų nemėgstama, gamtos mokslų daktaras įvardija svarbia gamtos dalimi – visi Dievo kūriniai reikalingi, ir lapės tarp jų.

Portretas su klevais.
Pučkoriai – vieta žavėtis klevais. Gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. Simo Voverio nuotrauka

„Lapės išplitusios per visą Šiaurės pusrutulį: ir Kanadoje lapė yra lapė, ir Lietuvoje lapė yra lapė, ir Šiaurės Afrikoje lapė yra lapė – ten jos gyvena kartu su fenekais, dykumų lapėmis. Londone irgi lapių gyvena, ir ne tik pakraščiuose, bet ir centrinėje dalyje. Tik į Australiją lapę užvežė žmogus. Šiaip ji visur paplitusi, – teigia gamtininkas. – Lapė yra vienas dažniausiai sutinkamų mūsų plėšrūnų: gražus, ne toks didelis, kad jo bijotum, vilko žmonės bijo labiau. O laputaitė nelabai ką išgąsdins, kol nepasiutusi ir į kiemą neatėjo.“

Lapės vislios (nė metų nesulaukusios gali pratęsti giminę), plastiškos, prisitaikančios prie įvairiausių sąlygų, gyvenančios nuo kalnų iki dykumų, ėdančios įvairiausią maistą, tačiau svarbi gamtos dalis lapės visų pirma yra todėl, kad pagrindinis jų maistas – graužikai.

„Gamtoje visada vyksta tokia klasika – sinusoidė: jeigu daug pelių, tai metai būna geri lapėms, jos gerai maitinasi, atsiveda daug palikuonių. Tada ateina kita banga: padaugėja lapių – sumažėja pelių, ir taip per metus stumiasi ši sinusoidė. Išmedžiojus lapes, padaugėja pelių, šios pievose išėda kamanių lizdelius, tada dobilai lieka nedulkinti, ir būna prastas derlius. Aš čia trumpai šią grandinę apibūdinau. Taigi lapė yra labai svarbi gamtoje“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas.

Lapės Lietuvoje medžiojamos kiaurus metus be jokių apribojimų dėl to, kad jų gausumas pakankamas. Gamtos mokslų daktaras sako užklausęs Dzūkijoje kolegų medžiotojų apie lapių skaičių, ir nors šie užsiminė, kad lapių dabar apmažėję, tačiau taip gali būti dėl natūralių priežasčių, juolab kad nemažai lapių (ir ne vien jų) žūva keliuose – pasak M. Lapelės, būna toks kvailų jauniklių metas, kai jie nesupranta, nei kas tas automobilis yra, nei kokiu greičiu važiuoja.

Paklaustas, iš kur, jo nuomone, kilęs pasakymas, kad lapės visada gyvena arti žmogaus, gamtininkas tai palygina su kitu posakiu – žmogus prisijaukino šunį, o katė – žmogų.

„O ką bendro turi katė su lape? Pelinius graužikus. Žmogus savo žemės ūkio veikla augina maistą ne tik sau, bet ir visiems graužikams, o kur pelės – ten ir lapės. Pelės – jų pagrindinis maistas, nors lapės gali misti ir dvėseliena, net vaisius ėsti ir konteinerius miestuose tikrinti, ir paukščiuko jos nepraleis, jeigu kokį lizdelį ant žemės ras. Tačiau dėl pelinių graužikų lapei laikytis šalia žmogaus visai paranku“, – aiškina M. Lapelė. Beje, dažniausiai lapes galima išvysti žiemą, po Naujųjų, peliaujančias apsnigtuose laukuose.

Kartais žmonės pamano, kad lapės rausia įspūdingus urvus, tačiau, M. Lapelės tikinimu, didysis urvų meistras vis dėlto yra barsukas, o lapė neretai į išraustą jo urvą atkeliauja kaip nuomininkė. Ir kartais būna, kad viename urvo gale gyvena barsukas, o kitame – lapė. Tačiau prireikus lapės ir pačios juos gali išsikasti – palikuoniams atvesti ar žiemą pasislėpti, o vasarą urvus nelabai naudoja.

Lapės balsas nėra stipriai išreikštas, pasakoja gamtininkas, ne toks smarkus kaip kokio stirnino – kuris loja, atrodo, kaip vilkinis šuo. O lapė veikiau kiauksi. Tačiau lietuvių kalbos frazeologijoje ir lapės loja – sakoma „nė lapė nesulos“, esą taip kas nors ką nors padarys, kad nė nepastebėsi, pasakymu pabrėžiant lapės smalsumą, pastabumą, gudrumą.

Kitas frazeologizmas, susijęs su lapės vardu – „išvežti ant lapių“ („apie niekam tikusį“, kaip aiškinama žodyne), anot M. Lapelės, kilęs iš to, kad anksčiau senus arklius (kadangi arklienos lietuviai nevartojo) kaip maitą išveždavo sušerti kailiniams žvėreliams. Kitaip tariant, „išvežti ant lapių“ reiškia liūdną galą.

Lapės piešinys.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė ant sniego.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka
Lapė pievoje.
Unsplash.com nuotrauka

Ir pabaigai – ar galima iš lapių žmonėms perkeltine prasme ko pasimokyti, ypač kol tęsiasi karantinas ir pandemija? „Tai to ir pasimokyti – gebėjimo prisitaikyti, išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Iš tikrųjų gamta žmogui tai nuolat demonstruoja, – svarsto Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas M. Lapelė. – Kažkaip viską mes esame linkę lyginti perdėdami, gal prie to prisideda ir žiniasklaida, gal socialiniai tinklai: jeigu palyja – tai jau liūtis, jeigu keliais laipsniais karščiau – jau tropiniai karščiai. Gyvename kiek hiperbolizuotame pasaulyje, patys save dirgindami. Taip ir su ta korona – klausaisi radijo, ir atrodo, kad daugiau nieko gyvenime nebedarome, tik sergame. Ir sveikam žmogui gali ligą įvaryti.“

M. Lapelė sako, kad šiuo metu mums labai trūksta ramybės ir pakantumo vienas kito nuomonei. Būna, anot jo, taip netikėtai susikabins žmonės, taip staiga tarp jų blykstelės nesantaika, kad tai ima panėšėti į degančius durpynus: gaisro lyg ir nesimato, tik dūmelis kyla, tačiau nežinai, ar staiga neįgriūsi į kokią degančią duobę, ar neplykstelės iš kur nors ugnis.

„Šiuo metu daug santykių paaštrėjimo ir vidinio susierzinimo. Tad man ir norisi palinkėti – ramybės ir atidumo vieno kitam. To mums dabar labai reikia“, – linki M. Lapelė.

***

Portretas.
Unsplash.com nuotrauka

Mano moteris – lapė

Jurgis Kunčinas

(iš knygos „Ašutai iš gyvenimo švarko“, liūdnos satyros apie gyvenimą, politiką, meną ir aktualią buitį, Vilnius, Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998 m.)

Čia jau seni dalykai. Nelabai noriu ir pasakot. Gerai, slinkis arčiau, putpele, klausykis!

Trečiaisiais vedybinio gyvenimo metais aš pastebėjau, kad mano žmona naktį tyliai atsikelia iš guolio, pasiverčia lape ir šmurkšteli į gatvę. Tada mes gyvenome Vitebsko gatvėje, pusrūsyje. Ji iššokdavo pro mažą langutį palubėje. Pavirsdavo tikrų tikriausia lape, tad aš net labiausiai norėdamas nebūčiau įstengęs jos pavyti. Iš pradžių krimtausi, tai tiesa. Pasitariau su gerai pažįstamu parapsichologu, iš matymo pažįstamu advokatu ir beveik nepažįstamu šungaudžiu – šie orūs vyrai visi kaip vienas tvirtino: būna, būna! Niekis, tai savaime praeis. Galvoje šie puikūs žmonės turėdavo, aišku, mane patį. Bet nepraėjo.

Naktimis aš galvodavau: na, gerai! Tu pasiverti lape, nudumi per snieginą lauką į Belmanto miškus, palieki savo dailias pėdas. Lakstai sau laisva, be pėdkelnių. O paskui? Ką veikti tokiai Lapei mieste? Šit laikraščiuose jau sumirgėjo žinelės – prie naktinio baro pastebėta Lapė! Kiti ją matę ant Gedimino kalno, dar kiti – Lazdynuose. Tai dar galima suprasti – Vilnius miškingas ir žvėringas miestas. Bet prospekte? Ties „Astorija“? ,,Ponių laimėje“? Geležinkelio stoties restorane?

Ji grįždavo nusivariusi, susitaršiusi, melsvais paakiais. Lapėms, pasirodo, jie tinka! Paprašydavo sodos, esą ją pykina. Bet geriausiai gelbėdavo degtinė su pomidorų sultimis. Duok tomato! – reikalaudavo ji. Sirpdamas pagalvodavau: ji tikriausiai ir kokį kiškutį patvarko? Ką kalbėt apie riebius pelėnus ir žabalus kirstukus!

Žinai, priemiestis. Ėmė dingti lenkų gaidžiai. Lenkai širdo, kaltino lietuvius, nors tauta čia buvo niekuo dėta. Pusbalsiu buvo prabilta net apie Kremliaus rankas, kurios visur ilgos. Bet „Žycie Warszawy“ keliskart parašė apie pasiutusią lietuvę lapę nuo amžių lenkiškam Belmonto miške.

Laikai buvo sudėtingi. Mano moterį-lapę ėmė persekioti ir medžiokliai iš Būrelio Nr. l. Su skalikais, belgiškais šautuvais, su varovais iš Bartašiūno vardo mokyklos. Bet jai sekdavosi – vis pasprukdavo. Tik grįždavo vis labiau uždususi, sudraskytu kailiuku. Girdavosi: keturis šįkart paklojau! Dėjau jai kompresus iš šuns vidurių, girdžiau kopūstų sunka, actu ir sukdavau nosį nuo gaižaus muskuso kvapo. Ji užmigdavo atsivertusi į jauną dar piešimo mokytoją.

Kartą, man stipriai įmigus, ji parsivedė visai paiką avinėlį. Toks su ženkleliu, teko vėliau girdėti – iš „cėkamolo“. Tas vaikas buvo girtas kaip pėdas, lindo į jos patalą, bet mano laputė tik žaidė su juo – niūkino, spardė, nudyrė pusę kailiuko, o paryčiais leisgyvį išmetė pro orlaidę. Tvardžiausi ir laukiau atomazgos. Ji siuto, bet tylėjo.

Vieną sekmadienį pasakiau neištvėręs: Aš viską žinau, Katriut, gana! Baik lapiaut! Ji ėmė taip skalyti ir vambryti, kad pati išsigando. Nukaito kaip Raudonoji dykumų lapė. Skėlė man letena į ausį ir sušnypštė: Ir žinok sau!

Vaikučių mudu neturėjome. Dabar ji jau ir dieną nebesivaržydavo pasiversti Lape. Metė mokyklą, studiją. Namuose piešdavo anglimi scenas iš lapių ir lapinų gyvenimo – nepadorias dažniausiai. O vos pritemus tuoj stryktelėdavo laukan. Vieną naktį suvis negrįžo. Ir antrą. Man sugrudo širdis. Apsiaviau veltiniais, užsimečiau baltą chalatą, įsidėjau džiūvėsių. Buvau tikras: rasiu kur pusnyje pašautą! Va. Aptikau jos pėdeles. Su niekuo nesumaišytum, tokios dailios! Štai ir šviežio kraujo pėdsakas…

Nesunkiai atsekiau jos urvą po skarota eglute. Mano moteris gulėjo saulėkaitoje ant sausų viksvų, o šalia linksmai žaidė trys maži lapiukai. Ji net nepastebėjo manęs. Aha! – sušukau tada. Štai kur tavo šuva pakastas! Ji paspyrė vaikams gaidžio kulšį – lenkai ir šįkart pasirodė besą teisūs! Atsimerkusi žvilgtelėjo į mane: Panašūs? Tik jau ne į tave! Tada sunešiojo lapiukus į urvą, pasislėpė jame ir pati. Dink! – sušnypštė, – eik į savo rūsį!

Daugiau aš kaip ir nemačiau jos, putpelyt. Tik jau būk gera, neieškok čia jokių alegorijų ar metaforų. Lapė yra Lapė!

Po kokių metų mane susirado tasai parapsichologas. Tu teisus buvai, – negarsiai pranešė jis. – Ji tikra Lapė. Žinai, kur ji dabar? Zoosodo psichiatrinėje… O vaikai? – buvau beklausiąs, bet jis pats prabilo: – Lapiukai specinternate, stos į Karo mokyklą. Ar norėtum ją aplankyti? – klausė jis. Papurčiau galvą, o mokslininkas begal pradžiugo: Kaip gerai! Taip ir maniau, kad tu tvirtas vyras! Matai… mudu su ja drauge dirbam… tyrimų srity… daug dirbam! Mes ir gyvenam drauge… supranti?

Neseniai tik sužinojau: ji užmylavo jį mirtinai. Et, kam tau tos smulkmenos – kaip, kada! Ją nušovė ir pagamino iškamšą. Nueik kada pažiūrėti, aš parodysiu kur. Nenori? Na, ir puiku. Aš irgi ten niekada nebuvau. Tik jos vaikučiai su kažkokia ekskursija buvo ten nuėję. A, vos nepamiršau! Šalia jos – to mokslinčiaus, jos aukos, iškamša. Kaip gyvas, sako!

Štai ir viskas. Kartoju: tik neieškok jokių moralų ir perkeltinių prasmių. Viskas buvo taip, kaip čia pasakoju. Viskas iš gyvenimo čia. Ir truputėlį – iš mirties. Netiki? Tai paprasta, kad ir niūri, o pagalvojus – ne tokia jau reta istorija.

Miegi, paukštuk? Miegok, miegok.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien