Apie lengviausiai lietuviams pramokstamą kalbą. Pokalbis su latvių kalbos vadovėlio „Skaidrs!“ autoriais

Dr. Ernesta Kazakėnaitė yra VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros darbuotoja.

Reikia pripažinti, kad juose yra tiesos, nes latvių kalba dėl savo giminystės yra lengviausiai pramokstama užsienio kalba lietuviui. Dalį žodžių suprantame be didelio vargo (liepa, diena, lietus, medus ir kt.), tačiau dėl didelių tarties skirtumų daugiau jų atpažįstame rašytiniame tekste. Vis dėlto pradėjus mokytis jau per pirmą paskaitą ateina suvokimas, kad tai iš tiesų yra kita kalba ir, norint ją išmokti, teks padirbėti.

Bet kaip, kodėl ir iš ko jos mokytis? Ar standartiniai užsieniečiams skirti vadovėliai nėra per lengvi lietuviams? Į šiuos ir kitus klausimus atsako naujojo latvių kalbos vadovėlio lietuviams „Skaidrs!“ („Aišku!“) autoriai, VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros dėstytojai dr. AGNĖ NAVICKAITĖ-KLIŠAUSKIENĖ, dr. VYTAUTAS RINKEVIČIUS ir dr. EGLĖ ŽILINSKAITĖ-ŠINKŪNIENĖ.

Trumpam įvadui – ką jums reiškia latvių kalba?

Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė: Man latvių kalba – tai raktas į Latvijos kultūrą plačiąja prasme: ji leido atrasti savitą šios šalies literatūrą, istoriją, muziką, filmus, architektūrą, uždegė norą dalytis žiniomis su kitais. Kaip dėstytojai, latvių kalba yra pats smagiausias dėstomasis dalykas, nes jame, be metodikos, yra daug improvizacijos ir atradimo džiaugsmo. Kaip tyrėją latvių kalba mane domina pirmiausia gretinamuoju aspektu, leidžiančiu kelti klausimą, kodėl tokiose genetiškai artimose kalbose esama tokių skirtingų raiškos būdų. Ir, žinoma, ieškoti į jį atsakymo.

Vytautas Rinkevičius: Man latvių kalba – tai pirmas raktas, nuo kurio prasideda kalbų istorijos studijos. Nuo mažens mane domina baltų praeitis, senoji kultūra, jos kilmė ir istorinė raida. Šių dalykų bent kiek rimtesnis pažinimas, mano giliu įsitikinimu, nėra įmanomas be baltų kalbų mokėjimo ir tų kalbų tarpusavio lyginimo. Atsispirdami nuo lietuvių kalbos ir nuosekliai eidami prie jai artimiausios latvių, o vėliau ir kitų kalbų, susipažįstame su šių kalbų bei jomis kalbėjusių žmonių kultūros kilme ir raida.

Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Įdomu, kad, atsakydami į šį klausimą, visi įvardijome kalbą kaip raktą, kuris ką nors atveria. Man latvių kalba yra raktas į įdomų kaimynų pasaulį ir mano pačios gyvenimą gana netikėta man pačiai kryptimi pasukusi kalba.

Nė vienas iš jūsų nesate gimtakalbis latvis, tačiau kurso draugai, kartu mokęsi kalbos. Kaip pasirinkote ją studijuoti? Ar turėjote išankstinių nuostatų, galbūt taip pat buvote girdėję įvairių mitų apie kalbą?

V. Rinkevičius: Taip, esame vienmečiai ir visi trys esame baigę tas pačias lietuvių filologijos ir latvių kalbos studijas Vilniaus universitete. Tiesą sakant, stodami į universitetą nežinojome, kad būtent tokiõs specialybės diplomus kažkada gausime. Tiesiog daliai tais metais įstojusių lietuvių filologijos pirmakursių buvo pasiūlyta prisijungti prie specialios grupės, kurioje būtų labiau gilinamasi į baltistikos dalykus. 

Pradžioje neformaliai būdavome vadinami baltistų grupe, o vėliau mūsų specialybę jau oficialiai pakrikštijo lietuvių filologija su latvių kalba. Kai kurie studentai į tą grupę užsirašė gerai net nežinodami, kur eina ir ko iš to galima tikėtis, kiti – visai sąmoningai ir motyvuotai.

Asmeniškai aš, kaip jau minėjau, dar mokyklos laikais domėjausi baltų praeities dalykais, tad prieš stojant neoficialiai sklandę gandai apie kažkokią mistinę būsimą baltistų grupę buvo lemiamas veiksnys, leidęs apsispręsti, kur stoti. Apie latvių kalbą tuo metu jau turėjau šiek tiek teorinių žinių iš perskaitytos baltistinės literatūros, tačiau tos žinios, deja, nė kiek negelbėjo, pavyzdžiui, bandant praktiškai suprasti tuo metu neseniai veiklą pradėjusios folklorinio metalo grupės „Skyforger“ dainų tekstus. 

Buvau vienas pirmųjų šios grupės fanų Lietuvoje, mokėjau tuos tekstus mintinai, bet erzino tai, kad beveik nesupratau, apie ką jie… Taigi išankstinės nuostatos, kad latvių kalba yra lengvai suprantama, neturėjau. Greičiau jau atvirkščiai: pradėjęs mokytis ir pagavęs sisteminius kalbų atitikimus, džiaugiausi, kai labai greitai – gal per porą savaičių nuo studijų pradžios – atėjo suvokimas, kiek daug galima suprasti be ypatingų pastangų.

A. Navickaitė-Klišauskienė: Su latviais iki pat studijų Vilniaus universitete nieko bendra neturėjau ir jokių mitų nežinojau. Tiesa, pirmoji pažintis su latvių kalba įvyko gal dešimtoje klasėje, kai dalyvavau Dainų šventėje ir teko dainuoti Imanto Kalninio dainą „Piena ceļš“. Ji man labai patiko, taip labai, kad net važiavau į M. Mažvydo biblioteką ieškoti latvių kalbos žodyno, kad galėčiau išsiversti dainos žodžius.

Kai 1999 m. rugsėjo 1 d. profesorius Bonifacas Stundžia pasiūlė prisijungti prie baltistų grupės, sutikau net nepamąsčiusi – tada atrodė, o kodėl ne? Juk nieko neprarasiu, o galimybė pasukti kiek kitokių studijų keliu viliojo.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Įdomu, kad ir mano pirmoji pažintis su latvių kalba įvyko mokyklos chore! Tik mes dainavom latvių liaudies dainą „Kur tad tu nu biji, āzīti manu“, kurios žodžius iki galo aš supratau jau pradėjusi studijuoti latvių kalbą universitete. Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, kurią baigiau, buvo vadinamasis latvių kalbos fakultatyvas, tik tuo metu lankiau ne jį, o esperanto kalbos būrelį, – net nenujaučiau, kad po kelerių metų latvių kalbą studijuosiu Vilniaus, o vėliau – ir Latvijos universitete.

Tai, kad pasirinkau minėtąją baltistų grupę, lėmė pokalbis su mūsų grupės kuratoriumi Artūru Judženčiu, o pradėjusi lankyti latvių kalbos paskaitas pas latvę Lolitą Beļską dėl savo sprendimo jau niekada nedvejojau.

Kaip ir iš kokio vadovėlio patys studijavote latvių kalbą? Ar prisimenate pirmo semestro įspūdį?

V. Rinkevičius: Mokėmės iš tuo metu neseniai pasirodžiusio vadovėlio „Dialogs. Do it in Latvian!“ Tai buvo tiems laikams išties puikiai parengtas vadovėlis su nuosekliai išdėstyta gramatika ir to laiko realijas atspindinčiu siužetu. Nors šiandien tas siužetas jau yra visiškai moraliai pasenęs, iki pat šių dienų dėstydami latvių kalbą vis dar pasitelkiame šio vadovėlio medžiagą.

Iš studijų pradžios atsimename ir kuo geriausiais žodžiais tebeminime savo pirmąją latvių kalbos dėstytoją Lolitą Beļską. Man ypač imponavo jos dėstymo metodas – vos atvykusi į Vilnių iš Latvijos ir dar nemokėdama lietuvių kalbos, ji nuo pat pirmųjų užsiėmimų su mumis kalbėdavo tik latviškai. Pradžioje gal ne viską lengvai suprasdavome, tačiau tai tikrai buvo efektyvi ir naudinga kalbos mokymosi priemonė: šalia supaprastintos latvių kalbos, kurią matydavome vadovėlyje ir specialiai mums pritaikytose užduotyse, mes nuolatos girdėdavome labai daug gyvos kalbos su visomis reikiamomis intonacijomis, tinkama tartimi ir smulkiausiais idiomatiniais niuansais. Turiu pripažinti, kad pirmųjų semestrų patirtis padarė nemažą įtaką ir formuojantis būsimiems mano paties dėstymo metodams.

A. Navickaitė-Klišauskienė: Taip, buvo vadovėlis apie Raimondą ir Edgarą – „Do it in Latvian“, tas pats, iš kurio šiandien ir patys dar kartais užduočių studentams duodame. Tačiau vadovėlis buvo viena, o visai kas kita buvo dėstytoja Lolita Beļska. Atsimenu pirmąją paskaitą, kai ji įėjo į auditoriją ir pradėjo greitakalbe šnekėti latviškai. Taip ir mokėmės – mes iš jos, o ji iš mūsų. Buvo smagus laikas.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Aš galiu tik pritarti: tiek pirmasis vadovėlis, tiek pirmoji latvių kalbos dėstytoja yra svarbi mūsų visų trijų biografijos dalis! Minėtojo vadovėlio herojų vardai ir kai kurios sparnuotos frazės tiesiog įaugusios į kraują ir kartais norom nenorom pilnomis citatomis išsiveržia mums dirbant prie savo vadovėlio, su nostalgija ir juoku primindamos senus gerus laikus.

Bet, žinoma, daugiausia gerų žodžių norisi pasakyti apie pirmąją savo dėstytoją Lolitą. Be jau minėtų dalykų, dabar suprantu, kokia metodiška ji buvo: namuose turėdavome atlikti tikrai nemažai gramatikos užduočių ir rašyti rašinėlius įvairiomis temomis. Užduotis tikrindavome kiekvienos paskaitos pradžioje skaitydami po sakinį ratu iš eilės; rašinėlius ji surinkdavo, bet niekada neištaisydavo klaidų, tik jas pabraukdavo, o išsitaisyti reikėdavo mums patiems, ir tiek kartų, kol nelikdavo nė vienos klaidos ir po rašinėliu atsirasdavo jos parašas.

Prisimenu, kaip kartą rašinėlio neparašiau ir priėjusi pasakiau, kad atnešiu jį kitą kartą, o dėstytoja pasakė: Tas nekas, – tik jos balso intonacija leido suprasti, kad gal latviškai čia vis dėlto „nieko tokio“, o ne baisus nusikaltimas.

Mane žavėjo Lolitos energija, humoro jausmas ir nuoširdus rūpinimasis mūsų grupe: ji mus nuvežė į pirmąją ekskursiją po Rygą, nusivedė į Latvijos ambasadą Lietuvoje pas tuometinį ambasadorių Atį Sjanītį, su ja ambasados remiami nuėjome į spektaklį „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (Skroderdienas Silmačos) pagal Rūdolfo Blaumanio pjesę Jaunimo teatre.

Atsimenu, kaip po spektaklio rašėme padėkos laišką ambasadai, kuriame, be mūsų mokėtos frazės Paldies Jums! („Ačiū Jums!“), buvo paskutinis sakinys, kurio patys dar nebūtume suformulavę tiek dėl kalbos nemokėjimo, tiek dėl pirmakursiško kuklumo: Ceram ar vēsniecības palīdzību apmeklēt vēl kādu izrādi („Tikimės su ambasados pagalba aplankyti dar kokį spektaklį.“). O dabar panašiai mes visi trys rūpinamės savo studentais: einam į parodas, rodom filmus, kasmet važiuojam į ekskursijas, tik turime tikrai rūpestingą rėmėją – Latvių kalbos agentūrą.

Latvių kalbos vadovėlių užsieniečiams pastaraisiais metais nestinga, kas paskatino išleisti būtent lietuviams skirtą knygą?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai ir paskatino – vadovėlių tarsi yra, o lietuviams jie ne visai tinka. Dažniausiai iš jų mokytis yra nuobodu, nes viskas per lėta. Lietuviams išmokti latvių kalbą tikrai sekasi greičiau nei kokią kitą, todėl ir vadovėlio norėjosi tokio, kad mokytis būtų ne tik įdomu, bet ir linksma, kad medžiaga būtų aktuali jaunam žmogui, kad būtų pristatytos ne tik gramatikos taisyklės, bet ir platesnis kultūrinis kontekstas.

V. Rinkevičius: Taip, pastaruoju metu Latvijoje išleista tikrai daug vienas už kitą patrauklesnių komunikacinio tipo vadovėlių, žavinčių įdomiais siužetais, žaismingomis užduotimis ar spalvingais maketais, tačiau nė vienas jų nėra idealiai tinkamas lietuvių studentui. Kita vertus, Lietuvoje yra išleista nemažai puikių mokomųjų knygų, kuriose išsamiai aprašyta latvių kalbos gramatika ir jos santykis su lietuvių kalba, tačiau šiuolaikiniam studentui to nepakanka: jam reikia interaktyvumo, šiandienos aktualijų, greito tempo. Tai ir skatino parengti naują vadovėlį – jaunatvišką, žaismingą ir skirtą būtent lietuviams ar lietuvių kalbą mokantiems.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Jau daug metų visi šią kalbą dėstome, tad ne kartą esame aptarę vieną ar kitą vadovėlį, jo privalumus ar trūkumus, pasvarstę, kokie dėstymo būdai labiausiai tinka lietuvių studentams. Juk besimokydami užsienio kalbą pirmiausia remiamės savo gimtąja kalba, per ją stengiamės suprasti naujos kalbos taisykles. Todėl norėjosi tokio vadovėlio, kuris latvių kalbos gramatiką pristatytų per lietuvių ir latvių kalbų panašumus bei skirtumus.

Pirmasis vadovėlio skyrius yra pagrįstas beveik vien bendrabaltiškais žodžiais, – siekėme, kad studentai susidarytų įspūdį, jog jie be ypatingų pastangų geba viską suprasti, o toks įspūdis tik paskatintų atsiversti ir antrąjį bei tolesnius vadovėlio skyrius. Be to, stengėmės įtraukti kuo daugiau įvairesnių užduočių, kurios palaipsniui ugdytų skaitymo, klausymo, kalbėjimo ir rašymo įgūdžius, kad viskas, ko reikia, būtų vienoje knygoje ir dėstytojams nereikėtų ieškoti papildomos medžiagos.

Siekdami sudominti ne tik latvių kalba, bet ir kultūros dalykais, kiekviename skyriuje įdėjome ir po latvišką dainą bei eilėraštį, – pasirodo, kartais užtenka vienos vienintelės dainos, uždegančios noru mokytis! Labai daug laiko ir dėmesio skyrėme siužetui: siekėme, kad jis būtų linksmas, įdomus ir įtraukiantis, išlaikytų intrigą ir studentų dėmesį, kad studentai rastų sau artimų personažų.

Tačiau ne mažiau svarbu buvo visam minėtam turinio smagumui suteikti aiškią ir nuoseklią struktūrą, į ją įpinti gramatinių dalykų, – labai norėjome priartėti prie komunikacinio metodo ir gramatikos išdėstymo pusiausvyros. Esame labai dėkingi vadovėlio dailininkei ir maketuotojai Anitai Rupeikai: jos dėka gramatinė informacija dailiai išsiskiria vizualiai, o bendras meninis rezultatas tikrai glosto akį ir širdį.

Įsitikinome, kad tikrasis Egilas Levitas – toks pat šiltas, nuoširdus ir bendrauti linkęs žmogus, kaip ir mūsų vadovėlio Egilas. Gavęs dovanų vadovėlio egzempliorių, jis su dideliu susidomėjimu perskaitė dialogą, kuriame mūsų Egilas su senu bičiuliu Gitanu iš Lietuvos draugiškai šnekučiuojasi apie savo profesijas, ir leido suprasti, kad ten parašyta tikra tiesa.

Parengtas vadovėlis iš tiesų nėra visai tipinis. Jame rimtoji gramatikos dalis susipynusi su literatūros elementais – gana aiški siužetinė linija, veikia ne tik žmonės, bet prabyla ir visas būrys šmaikščiai pavadintų gyvūnų (Ezītis šuvējs – Ežys siuvėjas, Lapsa zvērinātā advokate – prisiekusioji advokatė Lapė, Zirgs Avīžu pārdevējs – laikraščių pardavėjas Žirgas ir kt.), taip pat galima rasti ir Lietuvos bei Latvijos prezidentų pokalbių, o kur dar intriguojanti (ne)laimingos meilės istorija… Kaip kilo tokio vadovėlio koncepcija? Ar lengvai radote reikiamų herojų, siužeto liniją?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Koncepcija išsikristalizavo palaipsniui, lygiai taip pat gimė ir herojai, siužeto linija. Ji kartais staiga kardinaliai pasikeisdavo mūsų galvose, vėliau vėl sugrįždavome prie anksčiau apmąstyto varianto. Pavyzdžiui, prezidentų dialogai net nebuvo kažkaip iš anksto planuoti, tiesiog labai atsitiktinai gimė vienas dialogas, vėliau pagalvojome: o kodėl prezidentai negalėtų kiekvieno skyriaus pabaigoje pasikalbėti? Žvėrys vadovėlyje atsirado siejant juos su visokiais juokingais pasakymais – dėl vadinamųjų žodžių apgavikų vadovėlyje arklys dirba „avīžu“ (laikraščių) kioske. Ežį pridėjome, nes lietuviai juokdamiesi šį gyvūną kartais vadina „adatų galva“.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Labai gerai atsimenu, kaip mums dar studijuojant į Vilniaus universitetą buvo atvykusi viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų Laima Muktupāvela (dabar – Laima Kota) ir diskusijoje su studentais pasakė, kad niekada nelaukianti įkvėpimo, o rašymas jai – lyg darbas biure fiksuotomis valandomis. 

Pagalvojau, kad mes šį siužetą taip pat išsėdėjome: pirmiausia surežisavome dviejų studentų – latvio Martinio ir lietuvės Rūtos – susitikimą Vilniaus autobusų stotyje, o tada palaipsniui atsirado juos supantys žmonės (ir žvėrys!) bei jiems nutikę įvykiai. Dabar jau esame gana gerai susipažinę su savo herojais, žinome, kas jiems būdinga, nors kartais jie savo poelgiais mus geba ir nustebinti. 

Siužetas ir jo vingiai buvo labai smagi vadovėlio kūrimo pusė, nors ir ne visada lengva: viskas vyko labai palaipsniui, būdavo išties produktyvių dienų, o kartais teparašydavome vieną kitą pastraipą, bet tuomet, į dienos pabaigą, tiesiog sukrisdavo puikus dialogas.

V. Rinkevičius: Pratęsdamas mintį apie tai, kad esame gerai susipažinę su savo herojais, galiu pridurti, jog kai kuriuos herojus jau taip gerai pažįstame, kad ir sutikę gyvai jų prototipus galime laisvai bendrauti kaip seni pažįstami. Pavyzdžiui, vienas iš jau paminėtų vadovėlio veikėjų yra toks Latvijos prezidentas Egilas. Prieš porą dienų kaip tik turėjome galimybę susipažinti su tikruoju Latvijos Respublikos prezidentu Egilu Levitu – jis lankėsi Vilniaus universitete, buvo užsukęs ir į VU Latvistikos kabinetą, kur neformaliai pabendravo su latvių kalbos dėstytojais bei studentais. 

Įsitikinome, kad tikrasis Egilas Levitas – toks pat šiltas, nuoširdus ir bendrauti linkęs žmogus, kaip ir mūsų vadovėlio Egilas. Gavęs dovanų vadovėlio egzempliorių, jis su dideliu susidomėjimu perskaitė dialogą, kuriame mūsų Egilas su senu bičiuliu Gitanu iš Lietuvos draugiškai šnekučiuojasi apie savo profesijas, ir leido suprasti, kad ten parašyta tikra tiesa.

Kas rengiant vadovėlį buvo sunkiausia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Turbūt suderinti skirtingus požiūrio aspektus ir nuolatos dirbti kartu. Šiaip ar taip, visi esame gana dideli individualistai.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Su tokio pobūdžio knyga dirbome pirmą kartą, tad dabar, rašydami antrą dalį, tikimės išvengti kai kurių dalykų, kurių negalėjome numatyti dėl patirties stokos. Turiu omenyje labiau techninio pobūdžio niuansus, dėl kurių teko skaityti ne vieną korektūrą.

Man atrodo, kad turinio požiūriu sunkiausia buvo smagiai perteikti norimus siužeto vingius pasitelkiant ribotą žodžių ir gramatinių priemonių skaičių: juk pirmuose skyriuose knygos veikėjai negali išlieti dūšios frazeologizmais, tad privalo pasisakyti santūriau, nes studentai dar daug ko nemoka, o naują informaciją turi įsisavinti palaipsniui. Dėl šios priežasties teko ne kartą perfrazuoti kokią nors mintį, paieškoti kitų raiškos priemonių.

V. Rinkevičius: Ne visuomet buvo lengva išlaikyti minėtą balansą tarp komunikacinio metodo ir sisteminio gramatikos mokymo. Vadovėlio rankraštį skaitę kolegos komunikacinio metodo ekspertai ne sykį ragino atsisakyti dalies gramatinių ar tarties užduočių. Kadangi sistemiškai išdėstyti gramatiką mums buvo ne mažiau svarbu, nei pritraukti studento dėmesį šmaikščiomis istorijomis, kolegų pastabos leido suprasti, kad mūsų gramatinės užduotys vis dar nepakankamai įdomios ar patrauklios. Tai skatino nuolatos ieškoti naujų sprendimų, kaip patraukliau pateikti šią mūsų supratimu būtiną, nors gal iš pirmo žvilgsnio ir galinčią atrodyti nuobodžiai, gramatinę informaciją.

Kita vertus, neišvengiamas sunkumas buvo tai, kad, nors visiems trims mums gyvenime dažnai tenka bendrauti latviškai, nė vienas mūsų vis dėlto nesame gimtakalbis šios kalbos vartotojas, todėl ne sykį tekdavo konsultuotis su gimtakalbiais specialistais. Tai buvo ypač aktualu rengiant dialogus, kuriuose stengėmės, kad atsispindėtų gyva šnekamoji kalba su visais šiuolaikinės jaunimo kalbos niuansais. Ne visi tie niuansai ir mums bežinomi, tad esame labai dėkingi savo redaktorei Santai Briedei, daug prisidėjusiai prie to, kad mūsų herojų kalba skambėtų išties natūraliai.

Nuolat pasigirsta, kad šiais laikais pakanka mokėti anglų kalbą. Kaip manote, ar tai tiesa ir ar lietuviui paranku mokėti latviškai?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai yra labai dažnai nuskambantis klausimas, kalbant apie mažąsias kalbas ir jų mokymą(si). Atsakymas turbūt paprastas – tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Jei mokame anglų ir latvių / estų / suomių / bet kokią kitą kalbą, juk jos viena kitai netrukdo. O kalbų mokymasis atveria įdomesnį, įvairesnį pasaulį. Tačiau jei žmogus mano, kad jam visur pakaks tik anglų kalbos, tai jo paties pasirinkimas.

V. Rinkevičius: Anglų (ar kurios kitos tarptautinės) kalbos mokėjimas yra labai svarbus šiuolaikiniame pasaulyje. Jis padeda greitai užmegzti ryšį ir nesunkiai vienam kitą suprasti skirtingų kraštų ir kultūrų žmonėms. Elementarių anglų kalbos žinių visiškai pakanka norint susišnekėti su draugais užsienyje, kelionėse, tarptautiniuose susitikimuose ar tiesiog norint žiūrėti Holivudo produkciją originalo kalba (čia, žinoma, nekalbu apie nepriekaištingą anglų kalbos mokėjimą ar profesionalų jos studijavimą, siekiant pažinti autentišką anglosaksų kultūrą).

Tačiau jei žmogaus kultūriniai poreikiai yra bent kiek didesni už minimalų susišnekėjimą su užsieniečiu (ypač ne anglakalbiu), kitų kalbų žinios yra tiesiog neišvengiamos. Bet kurios kalbos mokymasis plečia žmogaus akiratį, leidžia geriau pažinti ta kalba šnekančios visuomenės kultūrą, mentalitetą, bendravimo įpročius, humorą, suteikia galimybę kitaip suvokti pasaulį. Vertinant grynai techniškai, kalbų – ypač negiminiškų – mokymasis labai lavina mąstymą, paprastai šnekant – daro žmogų tiesiog protingesnį. Tais atvejais, kai mokomasi labai artimų, giminiškų kalbų, pavyzdžiui, lietuviams mokantis latvių kalbos, geriau suvokiama ir savo gimtosios kalbos bei kultūros specifika.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Pratęsdama Vytauto mintį, galėčiau tik pridurti, kad su kiekviena naujai išmokta kalba pamatai kitokį pasaulį. O latvių kalba leidžia ne tik pažinti tikrąją Latviją, bet ir save, nes mokymosi procesas yra pilnas atradimų ir natūraliai kylančių klausimų apie gimtąją lietuvių kalbą: juk kai kurie dalykai tokie panašūs, kalbant jie ateina tiesiog intuityviai, o kai kurie gerokai skiriasi.

Ką patartumėte norinčiajam pradėti mokytis latvių kalbą?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Jei nori, tai reikia tiesiog pradėti – toks ir būtų mano patarimas.

V. Rinkevičius: O pradėti, žinoma, rekomenduojame nuo vadovėlio „Skaidrs!“.

E. Žilinskaitė-Šinkūnienė: Siūlyčiau nueiti į vadovėlio garso įrašų svetainę ir pasirinkti 1 skyriaus 1 užduotį: paklausykite ir pakartokite! Pažadu, kad tikrai beveik viską suprasite!