Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie lietuvių literatūrologijos rudimentus

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šis tekstas kaip „Laiškas redaktoriui“ buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ 2022 m. Nr. 1.

Gerbiamas Redaktoriau,

taip jau nutinka, kad kuo ilgiau darbuojiesi kuriame nors profesiniame ceche, tuo aiškiau imi suvokti jo veiklos principus ir vis dažniau susimąstai, kurie iš jų tau priimtini, kurie – ne. Literatūrologe tapau lietuvių kalbos mokytojos, Violetos Tapinienės, dėka. Jei reikėtų trumpai nusakyti jos pedagoginio darbo metodą, tai sakyčiau, kad ji puikiai derino plačią erudiciją ir gebėjimą atskleisti lietuvių literatūros savitumą pasaulio literatūros įvairovėje, nevengė kritiškai vertinti kai kurių anuomet privalomų skaityti literatūros tekstų ir skatino savarankišką mokinių mąstymą. Dar pridurčiau, kad literatūros mokėmės nesinaudodami jokiais vadovėliais nei chrestomatijomis, tekstus skaitėme ištisai (ne ištraukomis), pasiėmę knygas iš bibliotekos.

Tik atėjusi į universitetą supratau, kad ne visi mano kursiokai turėjo progą mokykloje analizuoti Omaro Chajamo rubajatus, Johno Dos Passoso ar Prano Morkūno eiles. Taigi ėmiau suvokti, kad įgijau kiek kitokį, pavadinkime, atviresnį, platesnį literatūrinį ugdymą nei anuometėje Lietuvos mokykloje buvo įprasta. Universitete patyriau visą įmanomą literatūros dėstymo įvairovę: nuo monotoniško faktografijos ir vadovėlinių tiesų atkartojimo iš kelių dešimtmečių senumo konspektų iki naujo, iš atgyvenusių vertybinių dog­mų besivaduojančio žvilgsnio į lietuvių literatūros paveldą ir įtraukaus, kritinį mąstymą provokuojančio šiuolaikinių metodologijų taikymo.

Tai buvo paskutinis XX a. dešimtmetis, permainų laikas, tad atrodė savaime suprantama, kad tokiu pereinamuoju tarpsniu neišvengiamai reiškiasi tam tikri rudimentiniai disciplinos bruožai. Kaip antai nekritiškas lituanistikos paveldo vertinimas ir nekvestionuojamas pasitikėjimas disciplinos autoritetais. Anuomet man atrodė, kad šiuolaikinėje kultūroje tai neišvengiamai nunyks savaime. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai, bet kai kurie lietuvių literatūrologijos rudimentai, mano nuostabai, iki šiol tebėra gyvybingi. Juos ir norėčiau trumpai aptarti.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pradėsiu nuo savicenzūros – mane labiausiai stebinančio lituanistikos bruožo. Pirmą kartą tiesiogiai su juo susidūriau pačioje savo akademinės karjeros pradžioje. Tąsyk kartu su VU Lietuvių literatūros katedros kolegomis svarstėme kitos doktorantės rengiamos disertacijos juodraštį. Jo įvadinėje dalyje buvo rašoma apie eugenikos idėjas tarpukario Lietuvoje.

Ši informacija man anuomet buvo visiškai nauja, todėl viešai pasidžiaugiau vertindama kolegės darbą. Bet mano entuziazmą tuoj pat užgesino aptariamos disertacijos vadovė. Ji laikėsi priešingos pozicijos: tokia informacija diskredituoja žymius lietuvių intelektualus, todėl jų simpatizavimas eugenikai neturėtų būti viešai minimas. Vėliau panašios argumentacijos pavyzdžių teko girdėti ne kartą. Pavyzdžiui, kad lituanistika negali dekonstruoti savosios kultūros mitų, nes šie esą gyvybiškai būtini tautos išlikimui. Arba – nevalia viešinti šiandienos politinio korektiškumo neatitinkančių klasikų pažiūrų, nes „mažutėliai“ nesupras, negebės teisingai interpretuoti.

Lituanistikos nenoras viešai aptarinėti nepatrauklius kultūros paveldo aspektus, mano supratimu, signalizuoja išankstinį nepasitikėjimą savąja visuomene, o kartu ir dalies lituanistų prisiimtą hierarchinę tautos dvasinių lyderių poziciją. Pačių prisiskirta misija saugoti tautą nuo išnykimo esą leidžia šios disciplinos mokslininkams laisviau traktuoti šiaip jau mokslui privalomus tikslumo ir objektyvumo reikalavimus bei „kilniais tikslais“ eufemizuoti, retušuoti ar apskritai nutylėti tam tikrus tiriamojo objekto aspektus. Dalis lituanistų iki šiol laikosi nuomonės, kad apie lietuvių literatūrą verta kalbėti tik iškeliant jos privalumus ir stiprybes. (Kaip čia neprisiminsi analogijos apie mirusiuosius, apie kuriuos irgi – tik gerai arba nieko.)

Spėju, kad lituanistikos savicenzūrą lėmė ilgametė sovietmečio patirtis. Anuomet ši disciplina iš tiesų buvo tapusi kone vienintele legitimia tautinės kultūros priebėga. Natūralu, kad stengdamiesi apsaugoti lietuvių kultūros paveldą nuo vulgariojo marksizmo giljotinos, literatūrologai turėjo atsargiai rinkti žodžius, gerai apgalvoti, kas viešintina, o kas ne. Vis dėlto jau daugiau kaip tris dešimtmečius gyvename laisvoje demokratinėje šalyje. Ar ne laikas būtų pamesti totalitarinių laikų habitus ir leisti sau viešai kalbėti visa, kas atrodo svarbu, aktualu, diskutuotina?

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nemanau, kad šiandienos visuomenė yra nepajėgi kritiškai apmąstyti savo pačios praeities kontroversijų. Veikiau jau kai kurie literatūrologai yra nepasirengę atsisveikinti su savo kaip tautos praeities naratyvą formuojančių dvasinių lyderių amplua. Tai akivaizdžiai rodo dešimt­metį besitęsiantys ginčai dėl mokyklinės lietuvių literatūros programos.

2011 m. įvykusi programos pertvarka pasižymėjo ženkliai išaugusiu normatyvumu, akivaizdžia tendencija primesti mokytojams vienintelį teisingą praeities naratyvą ir maksimaliai apriboti jų galimybę laisvai rinktis mokiniams tinkamus literatūros tekstus. Toks perteklinis minėtos (beje, iki šiol galiojančios) programos normatyvumas signalizuoja jos rengėjų nepasitikėjimą mokykloje dirbančiais lituanistais, jų dalykine ir pedagogine kompetencija. O taip pat įtikėjimą savo neklystamumu, savąja visažinyste.

Lituanistikos savicenzūra yra tiesiogiai susijusi su literatūros istorijos procesų, o ypač konkrečių rašytojų biografijos mitologizacija. Literatūros mitokūra nėra istorijos klastojimas, veikiau jos padailinimas, pašlifavimas, leidžiantis sukurti patrauklų ir paveikų praeities paveikslą be jokių įtrūkimų. Kadangi istorinė tiesa retai kada būna vienareikšmė, trikdančios ir prieštaringos detalės yra paliekamos už mitologizuoto literatūros istorijos pasakojimo ribų.

Turbūt intensyviausiai eksploatuojamas literatūros istorijos mitas šiuo metu yra biografinis Salomėjos Nėries pasakojimas. Kadangi poetės gyvenime esama nežinomų (neišaiškintų) faktų, jis labai parankus mitokūrai, mat laki vaizduotė čia randa sau nemažai peno. Vis dėlto paties tyrėjo vaizduotės įsitraukimas į kuriamą praeities paveikslą slepia pavojų prarasti ribos pojūtį. Antai neseniai žinoma literatūrologė taip įsijautė į savo pačios kuriamą piktavalių apgautos ir išnaudotos Salomėjos Nėries pasakojimą, kad nacionalinio transliuotojo eteryje paskelbė, esą poetę privertė parašyti „Poemą apie Staliną“. Nei kas, nei kaip privertė, žinoma, pasakyta nebuvo. Mitu reikia tikėti jo nekvestionuojant, neklausiant apie šaltinius, netikrinant faktų. Mito įtaiga sukuriama pačiu pasakojimo įspūdingumu ir pasakojančiojo autoritetu.

Tiesą sakant, problema laikau ne pačią literatūros mitokūrą, o jos praktikuojamą mimikriją, bandymą apsimesti literatūros mokslu. Omenyje turiu aiškių mitologizacijos bruožų turinčius tekstus, kurie su palankių recenzentų palaiminimu publikuojami kaip moksliniai. Atpažinti juos nesunku pagal tai, kad mokslinio aparato ir naujai į apyvartą įtraukiamų šaltinių stoką juose mėginama kompensuoti individualia rašančiojo (rašančiosios) intuicija, introspekcija ir vaizduote.

Esu girdėjusi iš kolegų argumentą, kad literatūros mitokūra atlieka svarbią disciplinos žinių sklaidos misiją: eiliniai skaitytojai esą žavisi efektingu, įtaigiu literatūros istorijos pateikimo būdu, o mokslininkams svarbios faktografinės detalės ar prasminiai niuansai jų esą nedomina. Tad jei pasakojimo įspūdingumo dėlei ir „nubyra“ keletas istorinių aplinkybių, didelės žalos literatūros istorijai tai esą nedaro. Man šis argumentas atrodo kiek abejotinas, mat jis nuvertina vadinamąjį eilinį skaitytoją iki nekritiško, keletą skirtingų žiūros taškų suderinti negebančio adresato.

Ar tikrai literatūros istorijos supaprastinimas atsisakant nevienareikšmių, nepatogių jos aspektų tarnauja sklandesnei lituanistikos sklaidai visuomenėje? O gal jis signalizuoja pačių lituanistų provincialumą ir nevisavertiškumo kompleksą? Antai rusų rašytojui Viktorui Jerofejevui nėra reikalo baimintis, kad 200-ųjų Fiodoro Dostojevskio gimimo metinių proga duodamas interviu „Radio Svoboda“ jis kuriuo nors būdu pakenks šio klasiko įvaizdžiui greta didžiulių jo nuopelnų viso pasaulio literatūrai įvardijęs senatvėje suradikalėjusias Dostojevskio pažiūras (pasireiškusį polinkį į konservatyvizmą ir antisemitizmą) ar meniškai nepavykusį Sonios paveikslą romane „Nusikaltimas ir bausmė“. Mes gi savo vietinių klasikų jubiliejus paverčiame „kultūriniais atlaidais“, kuriuose kritinei minčiai vietos nebelieka.

O kad bendras šio laiško tonas neatrodytų perdėm negatyvus, pabaigoje norėčiau pasidžiaugti, jog čia suminėti lituanistikos atavizmai šiandienos literatūros mokslo lauke yra daugiau marginalija. Tikėtina, kad literatūrinė mitokūra ir toliau funkcionuos viešuose (ypač įvairioms sukaktims skirtuose) kultūros renginiuose, bet su realiu mokslu ji vis mažiau bėra susijusi. Disciplinos savicenzūros ir mitologizacijos bruožų nebefiksuoju jaunosios lituanistų kartos darbuose ar pasisakymuose. Tai teikia vilčių ateičiai.

Vilnius, 2022 m. sausio 7 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien