2022 03 25

Laurynas Peluritis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie maištą ir vieną roko grupę

Laurynas Peluritis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Baltarusių grupė „Lyapis Trubetskoy“ mūsų platumose ir ilgumose yra turbūt vienas populiariausių revoliucinės muzikos kolektyvų per pastarąjį dešimtmetį. Jie, žinoma, ne vieninteliai, bet vieninteliai tokie.

2013 metų gruodį „Lyapis Trubetskoy“ net grojo Kyjivo Maidane ant scenos, o „Voiny sveta“ („Šviesos kariai“) kaip tik išėjo pačiame Maidano įvykių įkarštyje ir labai daug kam suaugo su tuo laiku ir įvykiais. Jų koncertai Vilniuje 2010–2014 m., į kuriuos atvažiuodavo daugybė baltarusių, labiausiai panašėjo į politinius mitingus, tarsi dalyviai būtų paveikti steroidų. Tie koncertai ne vienam jaunam baltarusiui buvo laisvės ir maišto gurkšnelis ar net revoliucijos pažadas, nedidelis, bet tikras drąsos ir vilties įkvėpimas. Visi mokėdavo žodžius, skanduodavo skanduotes ir šokdavo be sustojimo. Apskritai roko muzikos ir maišto santykis vertas atskiro aptarimo.

„Lyapis Trubetskoy“ koncertas Varšuvoje 2014 m. Ivan Mezhui / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Platonas „Valstybėje“ greta poezijos ir kitų menų nemažai dėmesio skiria muzikai ir jos poveikiui žmogaus sielai. Platono personažų teigimu, melodiją sudaro „žodžiai, dermė ir ritmas“ (398 d). Žodžiai, muzikinė dermė ir ritmas turi atitikti ir sudaryti visumą. Žinoma, Platoną pirmiausia domino „žalingas“ muzikos poveikis, bet tai veikiau paviršutiniškas skaitymas. Bendresnė problema yra meno ir politinių santvarkų santykis. Apie šį santykį Platonas pasako daug ir dabar aktualių dalykų. Pavyzdžiui, pasažai apie tironijų prielankumą tam tikriems kūrėjams visiškai aktualiai skamba ir šiandien, ypač žiūrint į visą maskolijos minkštosios galios žaidimą. Tačiau šias temas palikime nuošalyje.

Platonas „Valstybėje“ meną visų pirma supranta kaip pamėgdžiojimą ar tikrovės atkartojimą (mīmēsis) – muzikinės dermės gali „pamėgdžioti“, pavyzdžiui, „narsiausio vyro, dalyvaujančio kariniuose veiksmuose arba priversto nugalėti baisius sunkumus, balsą ir toną“ (399 a). Man visada atrodė, kad ši Platono schema apsukama ir kita kryptimi, o svarbesnė bendroji įžvalga apie meno poveikį žmogaus sielai. Jei „blogas“ menas gali padėti sugriauti „tobulą“ santvarką (čia turėtų būti dar daugiau skliaustų ir išlygų), tuomet teisingas menas gali padėti griauti tironijas.

Platono akademija. Romėniška mozaika iš Pompėjų (I a. 86 x 85 cm.). Saugoma Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Nesinori per daug romantizuoti kai kurių dalykų ir juo labiau nesakyčiau, kad „rokenrolas ir džinsai sugriovė Sovietų Sąjungą“, bet maišto muzika yra vienas iš dalykų, padedančių kurti laisvės erdvę, kad ir nedidelę, kad ir vidinę, kad ir trapią. Ne veltui į roko muziką daugelis diktatūrų žiūrėjo atsargiai ir labiau skatino vadinamąją estradinę muziką. O „Lyapis Trubetskoy“ su savo aštriais žodžiais, kalančiais ritmais ir griaudžiančiomis triūbomis kaip tik yra ta muzika, kuri kviečia maištui, kovai ir duoti į dantis supuvusiai zombių imperijai.

Tiesa, kaip jie tapo maištininkais, nėra visiškai tradicinė istorija – paprastai kaip tik pradedama nuo maišto ir pereinama į meinstrymą, o čia buvo iš esmės priešingai. Dešimtajame dešimtmetyje ir du tūkstantaisiais jie grojo visišką popsą, bet po jų lyderio Sergejaus Michaloko asmeninės transformacijos pasikeitė ir grupės kryptis. Muzikinėje formoje tai iš karto buvo aišku, jų 2007 m. albume „Kapital“ – naujas skambesys jungė „Madness“ ir kitų naujosios ska muzikos bangos linksmuolių stiliaus varines triūbas, „The Offspring“ intensyvumą ir kai kuriuos klasikinio roko elementus.

Be dainų rusų kalba, jie taip pat pradėjo rašyti dainas ir baltarusiškai. Labai greitai ėmė ryškėti ir politinė jų muzikos linija – 2008 m. albume „Manifest“ į tai dar buvo tik švelnios užuominos (visų pirma titulinė albumo daina, jungianti satyrą, populizmo kritiką ir keisto himno-paradinio maršo elementus bei „Belarus freedom“), o 2009 m. išėjęs „Kultprosvet“ jau buvo iš esmės ištisai politinis albumas. Jame buvo ir daug taiklios diagnostinės satyros, Rusijos ir Baltarusijos visuomenėms, ypač dainose „Zombi-roboty“ ir „Puls epokhi“.

Pasaulėžiūros požiūriu tai buvo anarchizmo, kosmopolitizmo ir visokio švelnaus kairuoliškumo mišinys – „Kultprosvet“ tiek pavadinimas, tiek viršelis, tiek pirmosios dainos klipas estetiką ėmė iš XX a. trečiojo dešimtmečio komunistinio avangardizmo (nuo sovietinio komunizmo kartu aiškiai bandyta atsiriboti, – tai ypač ryšku dainoje „Krasnij fakel“). Tačiau keičiantis politinei situacijai ėmė keistis ir jų dainos. Temos ir pažiūros tapo gerokai labiau įvietintos ir susietos su įvykiais Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Bet labiausiai revoliucinis ir stipriausias tiek skambesiu, tiek turiniu jų albumas „Rabkor“ išėjo 2012 m. Dainoje „Nie byc skotam“ („Nebūti galviju“) jie naujai perinterpretavo ir iš esmės baltarusišku revoliucijos himnu jie pavertė poeto Jankos Kupalos 1908 m. eilėraštuką „Хто ты гэткі?“ Ir originalus eilėraštis tai net ne eilėraštis, o greičiau skanduotė. Pažodinis vertimas būtų daugmaž toks:

„Kas tu toks?
– Savas, vietinis.
Ko nori?
– Dalios geresnės.
Kokios dalios?
– Duonos, druskos.
O ko daugiau?
– Žemės, laisvės.
Kur gimei?
– Savo kaime.
Kur buvai pakrikštytas?
– Prie kelio.
Kuo pašventintas?
– Krauju, prakaitu.
Kuo nori būti?
– Nebūti galviju.“

Šiuos žodžius S. Michalokas pergrupavo ir sudėjo į posmus ir priedainius. Ir visus taškus pakeitė šauktukais. Koncertuose baltarusiai šitą dainą traukdavo visi, negailėdami gerklių ir plaučių.

Yra toks žanras „roko opera“, o štai nusakant „Rabkor“ albumą turbūt labiau tiktų apibūdinimas „revoliucinis roko himnas“ ir tiesioginis kvietimas kovai. Nuo starto iki finišo albumas kala ir kala galingai, jame telpa platus emocijų spektras – nuo kovotojo narsos ir pykčio iki pašaipos diktatoriams ir jų režimams. Grįžtant prie Platono įžvalgos – „Lyapis Trubetskoy“ čia tobulai sujungia žodžius, ritmą ir melodiją. Kiekviena daina turi savo spalvą, emociją ir mintį, o forma idealiai jungiasi su turiniu. Bet svarbiausia – albumas kviečia nebijoti ir nebijoti teisingo pykčio, į gerą tikslą nukreipto rūstumo. Daina „Zheleznyj“ („Geležinis“) turbūt yra viena kovingiausių ir galingiausių kompozicijų šiuo požiūriu.

Tačiau žiūrint apskritai į visą grupės socialinę kritiką, satyrą ir kovingumą, į akis krenta tai, kad jie apie daugelį grėsmių, tikrąsias diktatorių ir jų parankinių užmačias ar Rusijos visuomenės gilų supuvimą pradėjo kalbėti dar iki pačių baisiausių įvykių ir procesų. „Lyapis Trubetskoy“ kritika skambėjo dar tuo laiku, kai dauguma Maskvos liberalų gyveno iliuzijomis apie dalinę laisvę, kompromisus ir džiaugėsi savo miesčioniška buitimi, kuri kūrė vakarietiško ir civilizuoto gyvenimo iliuziją.

Paskutinis grupės studijinis albumas „Matrioshka“ pasirodė 2014 m. pavasarį ir buvo veikiau per dvejus metus išėjusių singlų rinkinys. Yra gerų dainų, „kabinančių“ vietų, gudrių melodijų ar frazių, bet turinio prasme tai tiesiog „Rabkor“ tąsa. 2014 m. vasarą grupė paskelbė išsiskirstanti ir sugrojo keletą paskutinių koncertų (vienas paskutiniųjų vyko kaip tik rugpjūčio 23 d. Vilniuje). Beje, kas nori atsiminti, kaip jie skambėjo tada, yra 2012 m. koncerto Vilniuje albumas. Vėliau S. Michalokas jau iš Ukrainos tęsė savo veiklą su baltarusių ir ukrainiečių grupe „Brutto“, o pinigus užsidirbdavo su nostalgišku projektu „Lyapis 98“ daugiausia grodamas Ukrainoje.

Ir čia būtų kelio pabaiga, bet… Prasidėjus karui buvo nutarta grupę atkurti. Rinkdami paramą Ukrainai „Lyapis Trubetskoy“ balandžio 11 d. gros ir Vilniuje. Norintiesiems patirti rokenrolo mitingą – labai rekomenduoju. Platonas, deja, nežinojo apie roko muziką, tačiau jos poveikis žmogui ir gebėjimas drąsinti žmogiškumą jam tikrai būtų palikęs įspūdį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien