2022 04 19

Viltė Juodeikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie „Miražą“ ir nepranokstamą trumpo apsakymo meistrą R. Akutagavą   

Japonų klasikas, rašytojas Riūnosukė Akutagava ir knyos viršelis. Wikipedia.org nuotrauka

Japonų klasiko, rašytojo Riūnosukės Akutagavos „Miražas“ (sudarė ir vertė Rima Torres, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – tai penkiolikos apsakymų, ligi šiol neskelbtų lietuvių kalba, rinkinys.

Lietuvos skaitytojams R. Akutagavos kūryba pažįstama daugiau kaip pusę amžiaus. Pirmą kartą jo trumpoji proza lietuvių kalba pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“). Tačiau jau beveik porą dešimtmečių nėra buvę naujų R. Akutagavos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Riūnosukė Akutagava (1892–1927) – iškilus kūrėjas, kurio trumpas gyvenimas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik Japonijos, bet ir viso pasaulio literatūriniame gyvenime. Jo kūriniai – tarp gausiausiai verčiamų iš japonų kalbos. R. Akutagava laikomas japonų apsakymo tėvu, jo vardu pavadinta pagrindinė Japonijos literatūros premija – Akutagavos premija. 

Būsimo rašytojo tėvas buvo pienininkas, turėjęs ganyklas Tokijo pakrašty, mama buvo kilusi iš Akutagavų šeimos, kurioje vėliau augo Riūnosukė, iš čia ir jo pavardė. Riūnosukė gimė, kai jo tėvui buvo keturiasdešimt dveji, o mamai – trisdešimt treji. Pagal senovinį paprotį tėvai atidavė berniuką auklėti mamos vyresniosios sesers šeimai. Sesuo buvo ištekėjusi, bet neturėjo vaikų. Taip buvo pasielgta dėl prietaro: Japonijoje buvo laikoma negeru ženklu, jei naujagimio tėvams – daugiau kaip trisdešimt metų.  

1910 m. Riūnosukė baigė Tokijo municipalinę vidurinę mokyklą kaip vienas geriausių mokinių ir įstojo į Pirmojo koledžo literatūros skyrių studijuoti anglų literatūrą. Po trejų metų jis tapo Tokijo imperatoriškojo universiteto Anglų literatūros fakulteto studentu. Universiteto paskaitos nuvylė pradedantįjį literatą – jam jos atrodė nykios, neįdomios, todėl jis liovėsi jas lankęs ir pradėjo leisti žurnalą „Minčių tėkmė“. Jaunieji leidėjai ir žurnalo bičiuliai literatai užėmė natūralistinės mokyklos kritikos poziciją, o patys tapo pirmaisiais „antinatūralistais“, savo kūrybos metodu skelbę neorealizmą. Demokratinio judėjimo pakilimas, jų nuomone, pagimdė du japonų literatūros reiškinius – proletarinę ir neorealizmo literatūrą. 

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Rašytojo kūrybos kelio pradžia laikomi 1915-ieji, kai R. Akutagava parašė apsakymus „Rašiomono vartai“ ir „Nosis“. Tada prabilta apie naujo talento atsiradimą. Daugelis kritikų mini, kad šie apsakymai parašyti tada, kai R. Akutagavą buvo apėmusi depresija dėl tragiškai pasibaigusios meilės istorijos, o jaunasis rašytojas juose „nusigręžė nuo tikrovės pasinerdamas į senovės pasaulį“. 

1916 m. baigęs universitetą, R. Akutagava pradėjo dėstyti anglų kalbą Karo laivyno mokykloje. Vėliau to meto gyvenimą jis aprašė novelių cikle apie mokytoją Jasukitį – sąžiningą, kiek lengvabūdį žmogų, nuolat patenkantį į komiškas situacijas. 

Būsimai žmonai R. Akutagava rašė siaubingai neapkenčiąs dėstymo: „Vos pamatau mokinių veidus, mane užplūsta nuobodulys, ir nieko čia nepadarysi. Bet aš iškart pagyvėju, kai priešais mane – popieriaus lapas, knygos, plunksna ir geras tabakas.“ 

Tai buvo patys šviesiausi kūrėjo gyvenimo metai – per devynis mėnesius jis parašė apie dvidešimt apsakymų, esė ir straipsnių. Padedamas bičiulio, R. Akutagava stengėsi gauti dėstytojo vietą Keijo universitete, bet, deryboms užsitęsus, galiausiai priėmė kitą pasiūlymą – tapo laikraščio „Osaka Mainiki Šimbun“ bendradarbiu. 

Savo polinkį vaizduoti senovę R. Akutagava paaiškino taip: „Žmogaus siela ir senovėje, ir dabar labai panašios. Ir tai – svarbiausia.“ Senovėje rašytojas ieškojo savo gyvenamojo laiko žmonių poelgių, minčių, santykių atspindžių. R. Akutagavos siužetus apie praeitį galima suskirstyti į tris periodus: XII amžiaus, kai Japonijos senąją sostinę Kiotą ištiko daugybė nelaimių, XVI a. pabaigos – kai stiprėjo ir plito krikščionybės įtaka, ir Meidži – Apšvietos epochą. 

Rašytojas tapo nepranokstamu trumpo apsakymo meistru, šio žanro tradicijos Japonijoje turi gilias ir labai senas šaknis. Literatūros kritikai jo kūryboje pastebėjo bendrumų su kito žymaus japonų literato Natsume Sosekio kūriniais, be kitų, ir egoizmo problemą. Tai nėra atsitiktinis dalykas, nes R. Akutagava buvo laikomas vienu iš N. Sosekio mokinių, jis lankydavosi meistro namuose rengiamuose literatūros vakaruose. Ir N. Sosekio romanuose, ir R. Akutagavos novelėse egoizmas nebuvo asmens problema – abu rašytojai jį parodė kaip aštrią visos visuomenės problemą, kaip „valstybinį Japonijos egoizmą“.  

Įdomios novelės apie krikščionių veiklą Japonijoje – pavyzdžiui, „Tabakas ir velnias“, „Džuliano Kitiskė“. Daugelis krikščionių, atvykusių į Japoniją, buvo sukčiai, tvirkinantys japonus, arba avantiūristai prekeiviai. Novelėje „Tabakas ir velnias“ pasakojama apie tai, kaip velnias gudrybėmis ir apgaule atgabeno į Japoniją tabaką. Tabakas čia reiškia krikščionybę. 

Paskutinis rašytojo literatūrinės veiklos periodas – 1921–1927 metai. To meto jo kūriniuose svarbiausios – socialinės temos. Nepritarimą militarizmui ir negatyvioms kapitalizmo pusėms rašytojas išreiškė daugelyje savo kūrinių, tarp jų – apysakoje „Vandenių šalyje“. R. Akutagava vaizdavo fašistėjančią trečiojo dešimtmečio japonų visuomenę kaip valstybę, kurioje gyvena pasakų personažai, – vandens padarai kapa, japonų folkloro veikėjai.  

1927 m. liepos 24 d. R. Akutagava nusižudė išgėręs mirtiną veronalio dozę. Jo savižudybė šokiravo draugus ir pažįstamus, bet nebuvo netikėta. Rašytojas daug kalbėjo apie savižudybę, todėl visi buvo apsipratę su jo kalbomis. 1927-aisiais R. Akutagava parašė apsakymą „Miražas“, kuriame išryškėjo mirties motyvas. Rašytojo psichikos sveikatos būklė turbūt labiausiai atsiskleidė tais pačiais metais parašytuose apsakymuose „Krumpliaračiai“ ir „Idioto mirtis“. Pirmojo kūrinio herojus – pats Akutagava, užvaldytas šizofrenijos, jį nuolat kamuoja haliucinacijos, pasaulį jis mato vis kitokios spalvos, o „Idioto gyvenime“ ryškėja dekadanso motyvai, modernizmo elementai – lavonų aprašymas, liūdni prisiminimai iš vaikystės, išprotėjusi mama, visuomenės baimė.  

Paskutiniais mėnesiais R. Akutagava, ieškodamas paguodos, uoliai studijavo Bibliją. Jis susidomėjo katalikybe ir mėgino apmąstyti Kristaus, kaip to meto žmogaus, paveikslą. 

1935-aisiais R. Akutagavos bičiulis, rašytojas ir leidėjas Kikuti Kanas įsteigė Akutagavos premiją, kuria iki šiol kasmet apdovanojamas jaunosios kartos literatas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien