Apie mus – irgi

Nežinau, kodėl tebesinešioju ir apskritai kodėl kilo mintis ją išsispausdinti iš mūsų katalikiško naujienų portalo, vos tik prasidėjo vadinamoji „migrantų krizė“. Galimybių paso turbūt prireiks, nors dar neprireikė. Popiežiaus laiško jau prireikė. Pasitikrinti savo paties minčių. Gal ir sąžinės, jeigu tinka čia tas skambus žodis.

Prieš dvejus metus (ir, aišku, anksčiau) viskas buvo kažin kur toli, Lampedūzos ar Lesbo saloje, beveik nerealu, niekaip, rodos, nesusiję nei su mūsų konkrečiu gyvenimu, nei su konkrečia sąžine. Paskui vieną gražią vasaros dieną situacija apsivertė, Baltarusija pradėjo hibridinę ataką, ir kasdien per žinias vis išgirsdavai tikslų skaičių nelegalių migrantų, prasibrovusių per Lietuvos sieną ir čia sulaikytų. Dar vėliau imta skaičiuoti, kiek jų buvo neįsileista ir apgręžta atgal. Netiesa, kad skaičiai – tik skaičiai, ir nieko daugiau. Tuščia vieta. Rungtynės, azartas, pergalės geismas – juk per skaičius. Tik kas šiuo atveju būtų mūsų pergalė? Gal būsimų užtvarų ilgis ir aukštis, pastatymo kaina? Ar kad anie du tūkstančiai apgręžtų nelegalių migrantų vėliau greičiausiai pasuko prie Latvijos ir Lenkijos sienų? Dar, žinoma, galėsime priskirti pergalei tai, kad dalis bėglių neištvers lietuviškų gyvenimo sąlygų ir prašysis namo. Mes parodysime gailestingumą ir išleisime, palydėsime iki lėktuvo. Įdavę tris šimtus eurų dovanų kelionei. Laukti nedaug, naktimis jau visai vėsu, net už vienuolyno mūrų, ką jau ten palapinėse.

Apie skaičius buvo daug ir kitados garsiame filme „Šindlerio sąrašas“. Antrojo pasaulinio karo metais apsukrus austras fabrikantas, nacionalsocialistų partijos narys, imasi savo gamykloje telkti žydų tautybės žmones, kuriems gresia konclageris. Dėl pigios darbo jėgos. Jis taip įsijaučia, kad ilgainiui užmiršta biznį ir pradeda skaičiuoti išgelbėtas gyvybes. Išsisegęs parduoda net auksinį partijos nario ženkliuką, nes tai reiškia dar kelis žmones, išpirktus nuo pražūties.

Užpernykščio popiežiaus laiško necituosiu, juo labiau, kad po trijų savaičių vėl minėsime Migrantų ir pabėgėlių dieną ir jau yra paskelbtas naujas dokumentas ta tema. O kas labai patiko ir tiko iš ano laiško prieš dvejus metus – tai pirmiausia pavadinimas: „Kalbama ne tik apie pabėgėlius“.

Hibridinis karas – naujas ir bjaurus reiškinys. Kai kariauti pasitelkiami tūkstančiai nekaltų žmonių, net vaikų – tai dar ir didelė niekšybė, klastingas, šlykštus nusikaltimas. Hibridinės atakos konstruojamos keliais aukštais, kad nauda agresoriui būtų keleriopa ir bet kokiu atveju. Moralinis pranašumas, dvasinė pergalė hibridiniame kare būna ne mažiau svarbu už karinius, politinius ir ekonominius dalykus, o kartais ji būna vienintelė įmanoma ir todėl – brangiausia. Toks karas – sunkus išbandymas valstybei ir visuomenei. Taip pat – Bažnyčiai. Atsispirti hibridiniam puolimui reikia ypatingos išminties ir kantrybės. O labiausiai, kad ir kaip keista, – visų tų „minkštųjų“ dorybių, minimų ir popiežiaus. Užuojautos, gailestingumo, švelnumo, tolerancijos, artimo meilės.

Tikintiesiems šiame repertuare, rodos, nėra nieko negirdėto. Gal net banalu klausytis. Bet dalykai daugsyk išbandyti. Jei negana Evangelijos autoriteto, yra šventųjų gyvenimai. Pagaliau visai netolima mūsų pačių patirtis. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis ecce homo poza. Amžinai besišypsanti nenugalimoji Nijolė Sadūnaitė. Ir panašiai.

Nei labai keista, nei liūdna, jog Baltarusijos režimas yra toks. Žiaurus, kerštingas, amoralus. Anokia naujiena. Bet mes tūkstantį kartų sau ir kitiems kartojome, kokie esame kilnūs ir dvasingi. Kasmet pompastiškai švenčiame gailestingumo savaites. Negi dabar užtektų tik baimės ir įniršio? Koncertinos, trijų metrų aukščio sienos? O paskui – vėl nauji saldėsiai apie Dievo artumą. Ar nebaisu, kad ims nebegalioti?

Migrantų stovykloje šiomis dienomis gimė kūdikis. Ir kol ministerijos ir žinybos narplios, kas jis ir kurios šalies pilietis, jau duotas galingas simbolis. Už mūsų spygliuotų vielų – ne priešai, ne pavojingi svetimieji, ne iššūkis Lietuvos gerovei ir saugumui, o žmonės. Fratelli tutti, pasakytų ir vienas, ir kitas Pranciškus. Jų gyvenimas, vertas pagarbos, apsaugos ir globos ne mažiau nei mūsų pačių. Beje, tieksyk buvusių ir pabėgėliais, ir nelegalais, ir elgetavusiais. Bet ar galėtų būti kitaip? Jeigu kitaip, jau iš anksto būtume šio hibridinio karo pralaimėtojai, ir jokios užtvaros nepadėtų, o diktatorius kitoje pusėje šieptųsi į ūsą ir trintų rankas.

Tokia žinia naujiems mokslo metams. Pagalvojus, gal iš tiesų kalbama ne tik apie pabėgėlius.