Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Apie naują laimę

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Šį posakį prisimenu iš sovietinės vaikystės filmukų, kuriuose tradicinis rusiškas sveikinimas „su Naujaisiais metais, su nauja laime“ būdavo gal ir nelabai vykusiai verčiamas pažodžiui.

Anuomet jis man atrodė nesuprantamas ir net šiek tiek rėždavo ausį tikriausiai dėl to, kad buvau aplinkos ugdoma įtariai žiūrėti į viską, kas rusiška. Bet šiemet jis man kažkaip atėjo į galvą savaime, nusikratęs ano kultūrinio konteksto.

Naujieji metai dažnai atrodo menkesnė, mažiau reikšminga šventė už Kalėdas. Bet jų atnešamas „naujos pradžios“ jausmas svarbus ir malonus daugeliui žmonių. Jie mėgsta pasikabinti naują kalendorių, atversti naują užrašų knygutę, pradėti ko nors naujo mokytis ar įgyvendinti dar kokius nors pasiryžimus. Dažnai tai patogu: metų pabaigoje daugelis veža ypač didelį krūvį darbe, dar tenka ruoštis šventėms, pirkti dovanas, rasti laiko vienam vakarėliui po kito, tad išsimušti iš įprastos dienotvarkės, užleisti pomėgius, sportą ar kitokį rūpinimąsi savimi pasidaro visai nesunku. Praėjus gruodžio chaosui, visai natūralu giliai atsikvėpti ir su nauju ryžtu imtis įvedinėti gyvenime tvarką.

Bet nereikia nuvertinti ir tiesiog žmogiško jautrumo skaičių simbolikai. „Užsinulinęs“ kalendorius mums ir pats kelia malonių asociacijų – tuštumos, lengvumo, naujumo, skaidrumo, šviesos, „švaraus lapo“. Nuo Naujųjų metų žmonės ne vien pasiryžta pradėti sportuoti ar laikytis dietos (ir vėl), bet sieja su jais ir iš tikrųjų didelius, reikšmingus savo gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, pradeda ruoštis vestuvėms, ieškoti naujo darbo, perka, parduoda ar remontuoja namus. Gal ne visi sugebėtų taip įvardyti, bet nusistatytas terminas – nuo gimtadienio, nuo Naujųjų metų, nuo atostogų – yra labai geras mechanizmas priimti rimtam sprendimui, kai duodama sau pakankamai, bet ne be galo daug laiko viską apsvarstyti ir apsiprasti su mintimi apie permainas.

Šiek tiek skeptiškai žiūrėčiau į nuvalkiotą poppsichologijos teiginį, kad žmonės patys pasirenka, ar jiems būti laimingiems, ar ne. Apskritai tenka atsargiai žiūrėti į bet kokią pasirinkimo situaciją, nes niekada negalime iki galo įvertinti visko, kas joje veikia žmogų. Tačiau negali nesutikti, kad laimės pojūtis priklauso ir nuo to, kokiais matais žmogus subjektyviai matuoja savo laimę. Pavyzdžiui, jei jis tvirtai įsitikinęs, kad laimei būtina sveikata, šeima, draugai ar pinigai, tikriausiai netekęs tų dalykų jis bent kurį laiką turės pasijusti nelaimingas. Jei Dievas duos, sugebės permąstyti savo padėtį bei laimės sampratą ir vėliau iš tos būsenos išsikapstys. Kita vertus, jei žmogus patiria objektyvų skurdą, ligas, kančias ir vienatvę, kažkaip ciniška atrodo jam siūlyti tiesiog pakeisti požiūrį.

Išeitis iš tokios dilemos man atrodo pripažinimas, kad tikroji laimė mums pažadėta vėliau, o visa, ką patiriame šioje žemėje, yra netobula. Todėl laimingi čia galime būti tik su išlygomis, su sąlyga, kad sutinkame retsykiais numoti ranka į sunkumus, nepaisyti nepatogumų, kantriai ištverti skausmą ar sielvartą. Paradoksalu, bet kartais būtent šitaip atrandame laimės gelmę ir sudėtingumą, vis geriau matome, kad ji – Amžinybės atšvaitas, o ne šio pasaulio gėrybių padarinys. Galbūt retsykiais netgi šmėsteli suvokimas, kad iš tikrųjų nesame laimės verti, tik nepelnytai ja apdovanoti iš begalinės meilės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir todėl šiame pasaulyje laimė gali būti nauja. Permainos ir lūžiai perkeičia mus pačius, ir turime ieškoti laimės naujomis akimis ir širdimi. Nežinau, ar nauja dieta, naujas darbas ar naujas butas gali padaryti mus laimingesnius – tikriausiai toli gražu ne visada. Bet net ir nedidelės, simbolinės permainos, net savo pačių nusistatyti slenksčiai ir ribos gali atverti naują rakursą į savo gyvenimą, nušviesti anksčiau sunkiai įžiūrimus užkaborius, vesti tolyn ir gilyn. Naujųjų metų pasiryžimai ar išsigalvoti ritualai turės tiek gelmės ir prasmės, kiek pasitarnaus mums, kad atnaujintume žvilgsnį į laimę, jos ilgesį ir svajonę, o galiausiai ir pasiryžimą jos siekti dabar ir per amžius.