Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie naujosios kadencijos laimę ir tris palinkėjimus Lietuvos katalikams

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nežinau, gal ne visiems taip būna, bet man rinkimų pabaiga atnešė palengvėjimą. Nori nenori, vis tiek į juos įsijauti ir sudegini šiek tiek nervų. Bet kartu kaip tik naujos kadencijos pradžia, o ne rinkimų įkarštis man atrodo geriausias laikas ramiai, ar bent ramiau, apmąstyti ilgalaikius mūsų bendro gyvenimo tikslus, papročius ir įpročius.

Apie tai susimąsčius, man sukrito tokie trys palinkėjimai katalikams Lietuvoje – ir žmonėms, ir jų bendruomenėms, ir Bažnyčios institucijoms.

Pirmas. Aiškiai reflektuoti valdžios troškimą. Kai mėginame atstovauti katalikiškai pozicijai politinėse, visuomeninėse ar kultūrinėse diskusijose, ko iš tikrųjų norime? Skelbti Gerąją Naujieną ir siekti bendrojo gėrio? Užsitikrinti, kad neliktume nuskriausti? Priversti kitus mums paklusti, mus gerbti ar net mūsų bijoti? Valdžios troškimas yra natūralus ir ne visada blogas dalykas. Reikia trupučio galios, kad galėtume jaustis saugiai, be to, turint valdžios, tikrai galima pasiekti gerų dalykų.

Bet yra ir išvirkščioji pusė. Tai vienas iš tų troškimų, kurie linkę virsti savitiksliais. O užmetus akį į Bažnyčios istoriją, nesunku pastebėti, kad jai per daug pasaulietinės valdžios netgi kenkia: ji arba lieka valdžios marionetė, stumdoma taip, kaip patogiau tikriesiems valdovams, arba pameta tikrąją savo misiją, tampa nepatikima ir neįtikima, nebepasiekia žmonių širdžių. Todėl valdžios troškimas turi būti nuolat gerai reflektuojamas. Bent jau specialių katalikiškų partijų gal kaip nors daugiau nebekurkime.

Antras. Apsikuopti savo kieme. Jei norime kaip lygiaverčiai pašnekovai dalyvauti visos visuomenės diskusijose, turėtume laikytis panašių moralės ir etikos standartų, kurie galioja visiems. Paminėsiu kelis dalykus, kur, mano galva, katalikams ir Bažnyčiai kaip institucijai nepakenktų pasitempti.

Pavyzdžiui, norint rimtai diskutuoti su kitokių pažiūrų žmonėmis, reikia juos gerbti ir šnekėtis su jais argumentuotai, o svarbiausia, juos išklausyti ir stengtis suprasti. Todėl tikrai netinka juos pravardžiuoti liberastais, genderistais, marksistais ir ypač pederastais. Grėsmingos ir agresyvios Senojo Testamento citatos – irgi ne argumentai, o tik bauginimas, retorinis manevras, mėginant užimti emociškai pranašesnę padėtį pašnekovo atžvilgiu. Ir čia kalbu ne apie anoniminius interneto trolius, nuo kurių turėtume tiesiog atsiriboti – šitaip neslėpdami tikrųjų vardų rašo mūsų Bažnyčios kunigai.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Arba, pavyzdžiui, norint iki galo atsakyti į (ne visiškai pagrįstus) priekaištus, kad „Bažnyčia nemoka mokesčių“, galėtume ne tik vieną kartą susitvarkyti parapijų ir kitų katalikiškų organizacijų buhalteriją, bet ir pasirūpinti tikru finansiniu skaidrumu, kad visada būtų galima sužinoti ir kitiems parodyti, kokios yra Bažnyčios institucijų pajamos, išlaidos ir mokesčiai. Jau nekalbant apie kleboną, atsidūrusį pasaulietiniame teisme dėl finansinių žaidimėlių.

Ir, dievaži, tiesiog gėda, kad turime jau du kunigus pedofilus – vieną nuteistą, kitą teisiamą – ir vieną vyskupą, kuris tai dangstė, o ir toliau apsimetame, kad „šitų dalykų“ pas mus nebūna.

Trečia. Susirūpinti adekvačia katecheze. Kaip dažnai girdime, kad Bažnyčios mokymas yra neracionalus? Kiek pakrikštytųjų galėtų pasakyti, kuo skiriasi kunigas nuo vienuolio? Kiek katalikų, sakykime, užsukančių į bažnyčią bent per didžiąsias šventes, sugebėtų daugiau ar mažiau suprantamai paaiškinti, kas yra sakramentai, neįpuldami į maginį mąstymą? Kiek žmonių Lietuvoje draugės ar giminaitės sprendimu stoti į vienuolyną apsidžiaugtų taip pat kaip sužadėtuvėmis?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bažnyčia, jos mokymas ir gyvenimas atrodo keistenybė ir egzotika daugybei žmonių, kurie patys yra pakrikštyti, o dažnai ir laiko save katalikais, tik „nelabai gerais“, ar „tokiais ne itin“. Kita vertus, didžiulė Alfa kursų, rekolekcijų ir dvasinių pratybų paklausa rodo, kad bent jau tam tikra dalis yra ir patys suinteresuoti geriau suprasti ir pažinti savo Bažnyčią, ar bent kultivuoti asmeninį pamaldumą. Katechezės spragos tarp pačių katalikų yra turbūt pati didžiausia Bažnyčios problema ir labiausiai tiesioginė jos atsakomybė. Kol kas bet kokios šnekos apie „katalikišką visuomenę“ yra geriausiu atveju nesąmonė, o blogiausiu – įžūli populistinė manipuliacija.

Man rodos, jau matyti, kad Seimui ir Vyriausybei naujoji kadencija prasideda ne tas žodis kad nelengvai. Bažnyčia gali daug kuo padėti net ir labai pasaulietiškai visuomenei – ir normaliais laikais, ir per tokias katastrofas kaip dabar. Bet kol kas man atrodo, kad būtų tikra laimė, jeigu žodžiai „katalikas“ ar „krikščionis“ bent jau pamažu nustotų kelti asociacijas su agresyviais tamsuoliais.