2020 10 20

Lilija Duoblienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie „naujuosius vasiukus“ Lietuvoje: mokytojų rengimo centrų kūrimas

Prof. dr. Lilija Duoblienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apmaudu, kad tai, kas turi vertę, ir ne tik kalbose deklaruojama, bet ir turi atitikmenį kasdienėje veikloje, staiga ima virsti niekine butaforija. Pastaruoju metu tiek visko pasakyta apie mokytojus, mokyklą, švietimą, proveržį. Ir kartais labai gerai pasakyta ar padaryta, deja, dažniausiai mažomis privačiomis iniciatyvomis. O didžiosios iniciatyvos sukelia nemalonią nuostabą ar net varo į neviltį, užuot suteikusios pasitikėjimo. Jos veikia ne taktiškai, o strategiškai: galia, teritorija, pinigai. Lyg ir normalu, kai supranti, kokioje XXI a. visuomenėje gyveni, ir vis dėlto negali patikėti tokiu „normalumu“, po kuriuo slypi atvirai prasta vaidyba. Turimi omenyje ne tik daugelio partijų rinkimų lozungai, bet ir daug anksčiau prasidėjęs pedagogo profesijos svarbos iškreipimo procesas.

Jau girdėjome, kad bus trys mokytojų rengimo centrai. Vienas už kitą didesnis, įmantresnis, tarptautiškesnis. Vėliau patikslinta – du centrai. Kam? Ką jie darys ar ugdys? Tuos tikruosius mokytojus, kurių trūksta Lietuvai. Bet problema pirmiausia atsirado ne dėl mokytojų stygiaus, o dėl studijų kokybės. Uždarytas Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) – sena tradicija galutinai sužlugdyta. Matyt, pribrendo reikalas mokytojų rengimą keisti, nes LEU buvimas pastaruoju dešimtmečiu nepasiteisino – tiesiog laiku tinkamai nepersitvarkė. Ir še tau, vietoje vieno LEU – trys (vėliau sumažėjo iki dviejų) LEU ir dar kokie – visi bus „naujaisiais vasiukais“. Greičiausiai jaunesnė karta, kuri galimai žino Naisių projektą, nežino „vasiukų“ reikšmės, kurią kiekvienam gudriam, šmaikščiam ir sykiu apgaulingam atvejui galima buvo išsitraukti iš seno sovietinio, bet taiklaus žodyno. Tai Ostapo Benderio iš Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ ir pagal jį sukurtą filmą meistrystė, kai herojus, surengęs šachmatų turnyrą, pritraukė patiklių žmonių, juos apgavo ir pabėgo. 

Kiekvienas centru paskirtas universitetas pagal šią istoriją turėtų prisiimti komišką ir sykiu nuviliantį Benderio vaidmenį, prisikviesdamas ypatingų užsienio ar šiaip tarptautinių specialistų, nes taip numatyta nematomų ekspertų. Juk žinome, kad nebus nei tiek, kiek skelbiama, gerų ir vykstančių į Lietuvą grosmeisterių, nei vietinių tarptautinių lošėjų. Ir, tiesą sakant, jų ypatingai dauginti nė nereikia. Nereikia jų ir importuoti, kaip yra numatę politikai. Pastarieji būtų specialistai be konteksto, nors su keliagubai didesniu atlygiu. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mobilizuokime, ką geriausio turime, investuokime į pastiprinimą, atnaujinimą, įtraukdami ir jaunesnes mokytojų rengimo pajėgas, pakeiskime pedagogų rengimo reglamentą, kuris kai kuriais aspektais užkerta kelią dirbti šiose studijų programose moderniai mąstančiam ir veikiančiam specialistui. Pakelkime atlyginimus mokytojams, kad geriausi studentai rinktųsi šias studijas ir mokytojo darbą. Padėkime studentams susiorientuoti profesijoje, o ne mokykime juos įsisavinti kuo daugiau naujo turinio ir bent kelias naujas paralelias programas. Yra manančiųjų, kad dviejų ar net trijų dalykų suintegruotos studijų programos išgelbės mokytojų rengimo padėtį. Be abejonės, vienas ar du specializacijos dalykai (kai antras yra šalutinis) yra nepaprastai svarbu būsimam mokytojui įgyti ir, žinoma, įgyti aukščiausiu lygiu. Tai jau pasaulyje prigijusi tvarka. 

Mokinė.
Tomas Lukšys/ Fotobankas nuotrauka

Bet jei studentai uolūs, jų daug mokyti nereikia; tereikia nuorodų, krypčių, patarimų tinkamu laiku ir vietoje. Ateina naujos kartos žmonės, kurie „gaudo bangą“, o ją pagavę, toli slysta. Jie jau ateina su viltimi ir noru mokyklą keisti, ugdyti naujais metodais ir dirbti su nauju turiniu. Tereikia laiku juos pastiprinti, suteikti daugiau vilčių ir galimybių keisti mokytojo įvaizdį ir darbo stilių pagal jų pačių matymą. Stipendijos pasirinkusiems mokytojo profesiją gali padėti tik labai artimoje, o ne tolimoje perspektyvoje, skirtingai nei mokytojų atlyginimai. Bet dar svarbiau, kad studentai (būsimi mokytojai) išmoktų kritiškai ir kūrybiškai mąstyti, orientuotis, analizuoti, spręsti problemas, sudėtingus atvejus ir teorijoje, ir praktikoje, suprastų, kas yra vaikas, jaunuolis, jo psichologiją ir besiformuojančią pasaulėžiūrą. 

Ar tikrai universitetai nepajėgūs mokytojų rengimo misiją ramiai ir atsakingai vykdyti, nes šiandien isteriškai skuba imituoti vasiukiškas lėšų įsisavinimo struktūras, be laiko „skambinti varpais“, kad jie jau visai arti naujosios prioritetinės idėjos įgyvendinimo. Tarsi „per naktį“ būtų galimas kokybinis šuolis: universitetai stebuklingai padvigubintų savo pajėgumą ir ypač jei koks iš „už marių“ prisikviestas grosmeisteris vienu ypu viską pertvarkytų. 

Juk dauguma universitetų rengė mokytojus: jie yra sukaupę gerąją ir blogąją patirtį, iš kurios galima pasimokyti. Universitetai taip pat rengė ir ugdymo specialistus. Pastarieji, vykdę daugybę tyrimų apie mokyklą įvairiausiais aspektais, staiga buvo nurašyti, nes reikia tik mokytojų, o ne ugdymo specialistų. Grosmeisteriai dėl jų neloš – ne tos investicijos. Iškyla vaizdinys: grosmeisteriai pasiruošę ir laukia su „atvertais portfeliais“ didžiosios dalies, visus kitus palikdami tiesiog spoksoti ir jaustis nevykėliais. Tuo tarpu vykdytos misijos garsas – didžiulis.

Ir, žinoma, tai ne tik finansų paskirstymo klausimas, bet ir nežinomų ekspertų, kurie nurodo, kokie darbai yra vertingiausi, norint pagerinti mokytojų rengimo kokybę, nors rengėjų bendruomenei atrodo kitaip. O svarbiausia – tai paliečia nuostatas, nusiteikimą, požiūrį. Pastaruoju metu praktikuojamas greitas veiksmų ir žodžių profanavimas „žudo“ mokytojų rengėjų normaliai veiklai reikalingą pasitikėjimą. Esminės sąvokos – lyderiai, kūrybiškumas, dvasingumas, švietimas, ugdymas – nuvertintos ir praradusios savo prasmę. Nebent vadovaujamasi tokia idėja – galutinai sužlugdyti mokytojų rengimą. Kadaise lenkų režisierius Jerzy’is Grotowskis turėjo ir realizuodavo panašią (bet ne tokią pačią) idėją mene – visiškai sunaikinti esamą, kad sukurtum naują. Gal taip ir nutiks, ir gal tai nurodo į sėkmę. Kitas pasirinkimas – dalyvauti besigalynėjančių universitetų ir jų kuriamų centrų varžytuvėse ir rezultatais puikuotis kartais nieko bendro su realybe neturinčiame viešinime, sumaniai pasinaudojant šiuolaikine rinkodara ir komunikacija.  

Tikėjimas sveiku protu ir orumu vis dėlto kužda, kad galimas ir trečias kelias – vengti tos strategijos, kuri viską sunaikins ir sukurs iš naujo, ir tos, kuri lengviausiai galėtų būti įgyvendinta – ostapiškai benderiškos, atrodytų humoristinės, bet liūdnos, paženklintos nu(si)vylimu ir maža tikimybe, kad tai tikrai reikalus pakreips į gerąją pusę. 

Tokio ostapiško scenarijaus projektą bent jau VU pedagogų rengėjų bendruomenė (ar didesnė jos dalis; o gal ir kitų universitetų dalis) tikrai pajėgi atpažinti ir išvengti. Išvengti butaforinių veiksmų, pasiliekant pavyzdžiu nebent savimi pasitikintį veikimą. Sutelkti visas jėgas į realiai galimus įgyvendinti ir prasmingus veiksmus rengiant būsimus mokytojus, taip, kaip tai darė ne vieną dešimtmetį: atsakingai, apdairiai, taip pat pasitelkiant modernumą, per daugelį metų įsisavintą tarptautinę patirtį ir įtraukiant jaunų, novatoriškai dirbančių specialistų. Veikti aktyviai, bet neforsuojant ir nesigėdijant savo darbų.