Apie nejaukią laimę

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai jau tenka rašyti tekstą, kurį skaitysi eteryje pačią Kovo 11-ąją, nebelieka kaip išsisukti nuo vienokių ar kitokių patriotinių klausimų. Jų baisiai nemėgstu ir visada nuo jų išsisukinėju.

Viena vertus, didelė dalis to, kas paprastai laikoma patriotizmo išraiška – pradedant vadinamuoju liaudies menu ir baigiant pseudolietuviška pseudopagonybe ar mokyklinėmis lietuvių literatūros programomis – man tiesiog visiškai nepriimtina estetiškai, pjaunasi su mano skoniu ir supratimu apie tai, kas šiame pasaulyje gražu, brangu ir vertinga. Kita vertus, aš visai nemanau, kad Lietuva ir lietuviai yra geresni ar svarbesni už bet kurią kitą pasaulio tautą ar valstybę, ir net tokios prielaidos man atrodo pavojingos. O kai bandau rimtai apmąstyti, kas tautą daro tauta ir kodėl ji yra vertybė, kiekvienas teiginys mano samprotavimuose ima skaldytis ir byrėti į vis smulkesnius, kol galiausiai prieinu prie išvados, kad tauta yra apskritai nelabai svarbus dalykas, gal net visiškas atsitiktinumas, o tikri sąžinės sprendimai būna vien asmeniniai, o ne kolektyviniai. Dar kitaip pažiūrėjus, juk akivaizdu – net jei sunkiai pagrindžiama racionaliais samprotavimais – kad tokie dalykai, kaip savo kalba, kilmė, kolektyvinės patirtys ir kolektyvinė atmintis, tikrai nėra beprasmiai, tai lemtingi žmogaus tapatybės veiksniai, ir sveikas, brandus santykis su jais yra esminė laimės ir gerovės sąlyga. O galiausiai, gal aš tiesiog per sudėtingai į visa tai žiūriu ir be reikalo gadinu šventę nuoširdžiai patriotiškai nusiteikusiems tautiečiams?

Todėl man beveik visada nejauku, kai reikia viešai kalbėti ar rašyti apie tėvynės meilę ir panašius sentimentus. Bet per šiuos karo metus pastebėjau, kad daug labiau įpratome tiesiai įvardyti visokius nejaukumus ir dviprasmiškus jausmus – gal todėl, kad jie iš tikrųjų užplūdo mus nesulaikomu srautu. Pavyzdžiui, bent kelis žmones girdėjau sakant: puiku, kad taip sėkmingai pavyko akcija „Radarom“, gražu, kad taip dosniai ir noriai remiame Ukrainą, bet ar tikrai tinka šitaip džiūgauti? Ar koncertas karo metinių proga tam tikra prasme nėra puota maro metu? Ir galų gale, ar ne per daug mes čia puikuojamės ir grožimės patys savimi, nors iš tikrųjų juk nesame svarbiausi šioje istorijoje?

Šiuo pavyzdžiu niekaip nenoriu analizuoti ir kritikuoti konkrečiai „Radarom“. Labiau norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad vis daugiau žmonių, bent mano aplinkoje, sugeba įvardyti ir reflektuoti beveik neatlėgstantį savo netobulumo ir ribotumo jausmą, stojus akistaton su tokio masto blogiu kaip karas Ukrainoje. Toks sugebėjimas ištverti dviprasmybę, priimti paradoksą man atrodo dvasinės brandos ir ugdomos sąžinės ženklas. Todėl sveikindama su Nepriklausomybės diena leisiu sau pastebėti, kad iškovoję ir bent šiek tiek pabrandinę demokratiją, prieš savaitę visiškai laisvai lietuvybės tvirtovės, katalikybės šventovės, antro pagal dydį Lietuvos miesto meru išrinkome akivaizdžiai korumpuotą ciniką kruvinomis rankomis, kuris dabar dar ketverius metus krausis turtus iš Ukrainos kančių ir siurbdamas savo miesto gyvybę. Ir nesvarbu, kad negyvename Kaune ar nebalsavome už tą žvėrį. Patriotinės šventės yra skirtos išgyventi ir apmąstyti savo kolektyvinę tapatybę – o tokie reiškiniai, kaip kraugerys Kauno caras, yra lygiai tokie pat kolektyviniai, kaip ir „Radarom“.

Man atrodo, kad troškimas pažinti ir suprasti tiesą apie savo tautą ir valstybę yra įdomesnis patriotizmo pavidalas negu paviršutiniškas pasigrožėjimas miškeliais, laukeliais ir gintarėliais. Lietuva yra ištikima Ukrainos draugė ir rėmėja. Lietuva yra korumpuota ir lengvai užsimerkia prieš pasibaisėtinus renkamų politikų veiksmus ir poelgius. Lygiai taip pat, kaip įvairiais kitais laikais Lietuva yra buvusi ir narsi kovotoja prieš didžiųjų galybių imperializmą, ir savo pačios mažumų engėja ir skriaudikė. Gali būti, kad nėra jokio paprasto būdo išsitaisyti ydas ir išsigydyti netobulumus – bet juos įvardyti ir pripažinti vis tiek sveikiau, negu apsimesti, kad jų nėra, ir įsižeisti, kai kas nors juos primena. Jeigu karo akistata mus ugdo ir treniruoja ištverti nevienareikšmiškumą, apmąstyti paradoksą, nesprukti nuo dilemos, galbūt pamažu galėsime ir apie save išmokti mąstyti sudėtingiau. Jeigu išgyvendami istorijos lūžį savo akimis regime, kiek daug jame moralinės painiavos ir dilemų, galbūt išmoksime ir į lemtingas praeities akimirkas žvelgti ir taip, ir anaip, o ne dalytis į niekaip tarpusavyje nesuderinamas stovyklas.

Ir jeigu pasirodys, kad toks siaubingas reiškinys kaip karas Ukrainoje ugdo ir brandina mus ne vien kaip žmones, bet ir kaip tautą, ir ne vien pilietiškai, bet ir moraliai – nori nenori tai turės būti laimė, kad ir kokia nejauki.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!