2020 07 15

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie nenaudingo naudingumą

Toma Bružaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Atostogų tenka dar šiek tiek palaukti, bet joms ėmiau ruoštis jau seniai. Ką jų metu reikės veikti? Kur nuvažiuoti? Ką aplankyti, pamatyti? Perskaityti, naudingo sužinoti? Per atostogas ilsimės, taip, bet šis poilsis – proga padaryti visa, kam pritrūko laiko ir jėgų, atlikus visus darbus ir įvykdžius visas atsakomybes. Po atostogų reikia grįžti ne tik pailsėjus, bet tarsi prisikrovus „lagaminus“ naujų ir naudingų dalykų, kurie galėtų padėti toliau gerai darbuotis. Tai koks gi bus mano atostogų planas?

Palengva imu jausti įtampą – laikas tirpsta, tuoj atostogos prasidės, o aš vis atsakau nežinau, kai kas paklausia, ką veiksiu. Pradedu jų nebelaukti. Darbas bei kitos atsakomybės patikimai sudėlioja dienos struktūrą. Viskas aišku ir įprasta. Net kūnas tarsi prisimena ritmą ir be didelių pastangų jį kasdien atkartoja. Atostogų meto tuštuma kelia nerimą. Kuo ją pripildyti, kad neiššvaistyčiau tokio brangaus laiko?

Kaip gerai, kad prisiminiau beveik prieš metus aptiktą Abrahamo Flexnerio 1939 m. publikuotą straipsnį „The Usefulness of Useless Knowledge“ (liet. „Nenaudingo žinojimo naudingumas“). Ne, tai nėra tekstas apie atostogas ar poilsį. Tai garsaus Amerikos edukologo, ugdymo sistemos JAV bei Kanadoje reformatoriaus svarstymai apie tai, kaip nenaudingų tyrinėjimų arba mokslinių-akademinių klaidžiojimų dėka gimsta didžiausi pasaulio atradimai. Šiek tiek provokuojančiame tekste jis advokatauja mūsų kaprizingai ir bastūniškai sielai, keistuoliams, kurie nežaboja savo smalsumo ir pasineria į smulkmeniškus tyrinėjimus, nesitikėdami ir nežadėdami jokios naudos nei sau, nei žmonijai. Tačiau anuo metu man naudingas šis straipsnis pasirodė ne dėl įdomių istorinių užuominų apie radijo bangų atradėjus ar bakteriologijos kūrėjus, tyliai „kvailiojusius“ laboratorijose. Galvoje įstrigo frazė „nenaudingo naudingumas“ ir pradėjau savo tyrinėjimus interneto erdvėje, kur, vaikiškai galvodama, jog tai yra kur kas originalesnė mintis, atradau daugybę tekstų ir kalbų apie būtinybę švaistyti laiką ir kitus išteklius „niekams“.

Unsplash.com nuotrauka

Šiandien, pavyzdžiui, ir menui neretai priskiriame naudą, paskirtį. Geras tas meno kūrinys, kuris atskleidžia svarbią problemą, šokiruoja, pažadina žiūrovą, padeda jam susimąstyti, keisti ir t. t. Bet mūsų sielai reikia poilsio tokiuose dalykuose, kurie neturi jokios kitos paskirties, tik būti. Valandų valandos, praleistos grožintis įstabiu paveikslu, pasinėrus į poeziją ar tiesiog išėjus pasivaikščioti po žydinčių grikių nubalintus laukus, yra visiškas laiko švaistymas, jokios apčiuopiamos naudos neteikianti veikla. Tačiau mes žinome – toks buvimas mums yra gyvybiškai svarbus. Be jo mūsų siela, mūsų vidinis žmogus ima merdėti. Ir jokie projektai, jokia net prasminga savanoriška veikla, jokios gelbėjimo akcijos neatgaivina. Mūsų protui ir širdžiai reikia paklaidžioti be jokio tikslo. Ir mes tai žinom. Tik kaip dažnai atidedam betikslius klajojimus tiems geresniems laikams arba išsiginam net minties apie beprasmiškai ir nenaudingai švaistomą brangų laiką kaip didžiausio nusikaltimo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Leisdama šioms idėjoms kerotis savo galvoje, imu jaustis kalta, kad jau beveik pasiryžau išeikvoti šiek tiek man duoto laiko. Ir nerimastinga. Vis atsiranda reikalų elektroninio pašto dėžutėje, feisbuko paskyroje ar kokioje interneto svetainėje. Net ir žinodama nenaudingumo naudą, nesiryžtu pasprukti, atsijungti. Ir dar kartą apsidžiaugiau iš savo kolegės gavusi nuorodą į vyskupo Roberto Barrono tinklalaidę, kur jis pasiūlė įžvalgų apie tai, kodėl mums sunku tiesiog būti. Pašvaistysiu šiek tiek laiko, atkreipdama dėmesį į keletą jo minčių, savaip jas perfrazuodama.

Mes taip pripratome prie minties, kad turime laiką praleisti naudingai, kad nebežinome, ką daryti tuomet, kai nieko daryti neprivalome. Bijodami save susitikti, o gal ir savęs neberasti, neatpažinti, mes nukreipiame dėmesį į paviršutiniškas detales, visą laiką užpildome „naudingu“ veikimu. Norint išeiti iš šio užburto rato, panašu, reikia tik vieno dalyko – išdrįsti atsiduoti nenaudingo laiko tėkmei. Kas bus, tas bus…

Unsplash.com nuotrauka

Štai koks paradoksas: sunku yra pradėti nieko neveikti, nieko naudingo nedaryti. Mums artimas ir suprantamas gana dažnai kartojamas posakis: „Kas, jei ne mes, kada, jei ne dabar.“ Beveik piktžodžiautoju laikytume bandantį įrodyti, kad jei ne tu, tai kažkas kitas, jei ne dabar, tai kažkada kitą kartą. Norime būti naudingi, tai tikrai suprantama. Tačiau verta sau priminti –  daugiausia iš mūsų naudos yra tada, kai esame laimingi. O laimei, suteikiančiai gyvastingumo mūsų naudingai veiklai, mūsų sielai reikia laiko, erdvės, ramybės, lėtumo.

Net ir labai vertinant nenaudingumo naudą, greičiausiai savaime jam atsiduoti nepavyks. Tam reikia apsisprendimo, valingo veiksmo, kurio dėka sustabdytume įprastą ritmą, „atsijungtume“. Pavyzdžiui, tiesiog eiti, atsižiūrėti į mylimą žmogų, pasinerti į mėgstamą muziką, skirti maldai laiko tiek, kiek norisi, neskubėti valgant, geriant kavą daugiau nieko nedaryti, neatidėlioti atostogų, bent kol kas jokios naudingos veiklos neplanuoti.