Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie (ne)pasitikėjimą

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Vienas dalykas nepaliauja stebinti – labai didelis visuotinis nepasitikėjimas (niekaip konkrečiai negalima jo išmatuoti, bet tendencija tikrai atpažįstama). Nepasitikėjimas kitų geranoriškumu – netikėjimas, kad kitas padės, neapgaus, neišnaudos. Netikėjimas, kad esant reikalui tau padės, tavimi pasirūpins.

Jaunuoliai daug kartų yra klausę, kodėl daugely situacijų, kai jie būna geri, paslaugūs, malonūs, siūlo pagalbą – į juos žiūrima įtariai? Kodėl netikima noru pagelbėti? Dar yra klausę, kodėl egzistuoja ta visuotinė atlyginimo už bet kokią pagalbą sistema – tiek viešose įstaigose, tiek privačiai – kodėl žmonės negali tiesiog priimti gerumo ir patikėti, kad jie rūpi kitiems, kodėl mano, kad turi susimokėti už viską?

Panašu, jog labai sunku pasitikėti, kad tu kitam rūpi – ypač jei esi daug kartų apgautas. Nes pasitikėdami, priimdami pagalbą tampame dar labiau pažeidžiami, nei turėdami poreikių, kur ta pagalba reikalinga. Viena mano sesuo į klausimą: „Ar galiu kuo nors padėti?“, kartais atsako: „Taip – netrukdyk.“ Gal ir taip, bet pasitikėdami leidžiame kitam žmogui augti, patikėdami jam atsakomybes, o ir kažkokias sudėtingas savo situacijas sudarome sąlygas išsikleisti jo gebėjimui rūpintis kitu, dovanotis, apriboti savo ego. Juk tie atvejai, kai kažkas mumis pasitikėjo, patikėjo mums situacijas, kurios pastūmėjo į, regis, neįveikiamus iššūkius, neretai tapo augimo galimybėmis, keliu į brandą, naujų dalykų pradžia.

Unsplash.com nuotrauka

Dvidešimtmetė pasakojo jog tai, kad jai kasdien patikima antrokų klasė neformaliam ugdymui, atrodo kaip stebuklas – atrodo, kad tą atsakomybę jai patikintys žmonės tiki ir pasitiki ja daug labiau nei ji pati. Kartais girdžiu ir sakant: „Petriuk, Petriuk… ai, aš pati…“ Kai kuriose situacijose tikrai atrodo, kad patys galime padaryti geriau ir kokybiškiau. Kita vertus, ypač jaunimo ugdyme akivaizdu, kad pasitikėjimas, patikėtos atsakomybės tampa proga laisvintis iš kompleksų, atrasti savo talentus, priimti iššūkius. Yra sunku kitu pasitikėti – nes iš tikro niekada nežinome, kas iš to išeis, tai skatina nesaugumą, kūrimo etapą, kuris nėra baigtinis. Bet pasitikėdami kuriame santykius, kuriame progas išsiskleisti asmens orumui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievas taip mumis pasitiki patikėdamas mums pirmiausia mus pačius kaip Jo kūrinius, pasitikėdamas, kad tęsime Jo kūrimo procesą, kad sieksime save kurti toliau ir išsipildyti pagal Jo paveikslą. Dievas mumis pasitiki patikėdamas mums visą mūsų aplinką, žmones, santykius, sudėtingas situacijas. Pasitiki, kad imsimės atsakomybės, kad esame pajėgūs kurti dalykus, keisti tikrovę į geresnę, nei radome. Mes esame linkę pasitikėti žmogumi ribotą skaičių kartų – ypač jau mus nuvylusiu. O Dievas mumis kas kartą pasitiki, nepaisydamas mūsų klaidų, ribotumo, abejonių pačiais savimi.

Mane kartą pribloškė, kai mergina, kuriai norėjau patikėti pastato raktus, pasakė: „Nepasitikėk manimi“, – nes turi patirtį, turbūt ne kartą girdėjo, kad ja negalima pasitikėti. O man norisi. Norisi pasitikėti, kad tas, kuris baikštus, įgytų drąsos, kad ne kartą kitą apvylęs patirtų, jog gali pateisinti pasitikėjimą, kad tas, kuris pats kitais nusivylęs, išgyventų, jog vėl gali pasitikėti. Norisi bent iš dalies pasitikėti taip, kaip Dievas mumis pasitiki, patikėdamas mums viską, ką turi brangiausio.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.