Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie netradicinę krikščioniškosios šeimos laimę

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2022 m. balandžio 10 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Nuo karo pradžios vis laukiu, kad kas nors katalikiškoje aplinkoje imtų garsiau sakyti – pala pala, regis, galutinai išryškėjus Kirilo erezijai, būsim kažkaip truputį susipainioję su tom šeimos vertybėm…

Bet nesulaukiu, panašu, kad kol kas nepradėjome apie tai mąstyti. Tai, galvoju, pradėsiu pati. Neturiu pakankamai kompetencijos, o penkios minutės radijo – per mažai laiko išsamiai viskam išdėstyti, todėl pasiūlysiu greičiau apmatus, kaip būtų galima susigrąžinti sveiką protą į pokalbius apie krikščioniškas ir kitokias šeimas.

Apskelbti šeimą didžiausia vertybe yra primityvi manipuliacija be jokio turinio. Kiekvienam šeimą turinčiam žmogui – o tokie yra visi, išskyrus retas liūdnas išimtis – savo šeima yra didžiausia vertybė, kurią vertinti ir branginti nereikia jokių pastangų, tai visiškai natūralu, o gal iš dalies net biologiškai determinuota. Arba, kaip Šaltojo karo metais dainavo naivus pacifistas, savo vaikus tai net ruskiai myli (vertimas laisvas). Tikrasis pavojus, atsiskleidžiantis ir Kirilo erezijoje, yra tai, kad jeigu šeima – savo šeima – iškeliama į vertybių hierarchijos viršūnę, ji virsta pagonišku vaisingumo kulto stabu ir tuojau pat gimdo vienokią ar kitokią „kraujo grynumo“ ideologiją. Tai aiškiai girdėti ultradešiniųjų samprotavimuose, skambančiuose apytikriai taip: „Dėl feminizmo, genderizmo ir kitų supuvusių Vakarų ydų nyksta šeima, prastėja demografinė padėtis, vadinasi, nyksta tauta, o tai reiškia, kad tuojau čia pas mus privažiuos visokių babajų ir juodasnukių, nes tie tai moka daugintis ir priversti savo bobas gimdyti.“

Aš gal ne iki galo suprantu, ką reiškia pasakymas „prigimtinė šeima“, bet seksualinis dauginimasis – arba tai, kad vaikai gimsta iš vyro ir moters lytinio akto – yra biologinis faktas, o ne išskirtinė vertybė. Žmonių nėštumas trunka ilgai, kūdikiai gimsta silpni ir bejėgiai, kol sugeba savarankiškai pasirūpinti savo biologinėmis funkcijomis, užtrunka keletą metų, o kol pasiekia lytinę brandą – keliolika, todėl visų kultūrų žmonės gyvena šeimomis, tai yra suaugusiųjų ir vaikų grupėmis, kuriose pasidalijama rūpesčiais dėl visų bendrų biologinių, saugumo ir emocinių poreikių patenkinimo. Kai kuriems stambiems žinduoliams, kaip drambliams ir banginiams, būdinga panaši ankstyvoji raida, ir jie panašiai sprendžia tą problemą – turbūt „šeima“ tai pavadintume su išlygomis, bet nelyginti sunku.

Tiesą sakant, krikščioniška santuokos ir šeimos samprata yra visai neprigimtinė ir netradiciška. Kaip aiškiai rodo asmeniniai Petro Gražulio ir Donaldo Trumpo pavyzdžiai, radikali monogamija ir santuokos neišardomumas toli gražu nėra veiksmingiausias būdas užtikrinti maksimalų vislumą. Juolab, kai moterį laikai lygiaverte vyrui santuokos partnere, o ne gimdymo mašina. Lygiai taip pat, jei šeimos tikslas yra visų pirma dauginimasis, racionalu būtų be jokių apribojimų taikyti seksualinę prievartą, o ne svaičioti apie sutuoktinių laisvą apsisprendimą ir abipusį įsipareigojimą vieno kitam ir niekam daugiau. Visos šios savybės krikščionišką santuokos ir šeimos sampratą daro jei ir ne absoliučiai unikalią žmonijos kultūrų tradicijose, tai bent jau labai retą ir išskirtinę.

Dar daugiau, krikščionybė apskritai neskelbia, kad šeima yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Iki Vatikano II susirinkimo buvo netgi priešingai, pasaulietinis šeimos gyvenimas laikytas greičiau antrarūšiu, lyginant su neva kilnesniu vienuolių ir kunigų pašaukimu į celibatą. Gal ir gerai, kad atgauname pusiausvyrą šiuo klausimu, bet neturėtume pamiršti, kad krikščionybė kiekvieną žmogų laiko sukurtu iš meilės, lydimu Dievo malonės ir neišvengiančiu nuodėmės bei kančių bet kuriame gyvenimo kelyje. Mes netgi kalbame apie kiekvieno žmogaus unikalų pašaukimą ir vertę.

„Tradicinės ir prigimtinės šeimos gynėjoje“ rusijoje abortų skaičius didžiausias pasaulyje. Ukrainoje, kur, kaip suskubo patikslinti Kirilas ir Laisvos visuomenės institutas, nebūna gėjų paradų, iki karo veikė didžiausios Europoje surogatinės motinystės „fermos“. Afrikoje mažametės mergaitės prievarta ištekinamos už suaugusių vyrų, Indijoje vyrus ir žmonas parenka giminės ir astrologai, Pietryčių Azijoje turistus vilioja translyčiai žmonės, besiverčiantys prostitucija, Vakaruose būna skyrybų, kontracepcijos ir gėjų paradų. Krikščionybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepritartų visiems šiems dalykams, nors neabejoju, kad moraliniu požiūriu juos reikėtų vertinti skirtingai. Bet svarbiausia, kad nėra jokios kultūros, kuri viena iki galo ir be priekaištų atitiktų krikščionišką požiūrį į šeimą. O jei kam norisi vaizduotis, kad koks nors aukso amžius glūdi krikščionybės praeityje, tegu paprasčiausiai ja pasidomi. Bažnyčia buvo aršiausia visų laikų feministė before it was cool – nes prieštaravo nusistovėjusioms tradicijoms ir sakė, kad moterys yra visaverčiai žmonės, kurių negalima parsigabenti į savo pilį kaip karo grobio ir smagiai sau prievartauti.

Kaip sakiau, šio teksto apimtis per trumpa visam reikalui išnagrinėti, o dar turėčiau pasakyti ką nors dvasingo Didžiosios savaitės proga. Tai pasakysiu patį šiurpiausią dalyką. Krikščionys sutuoktiniai nėra skolingi anūkų tėvams, naujų narių tautai ir Bažnyčiai ar piliečių valstybei. Jie gimdo vaikus iš meilės pertekliaus ir todėl, kad patys to nori. Bet kai vaikų susilaukia, šie irgi nėra tėvų nuosavybė ar pavaldiniai. Jie taip pat laisvi kiekvienas pasiimti savo kryžių ir keliauti savo kryžiaus keliu, o tėvams ir motinoms nelieka nieko daugiau, kaip tik stovėti po tuo kryžiumi. Ir mes vis tiek manom, kad tai laimė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.