2021 11 26

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie nuotykius kare prieš tikrovę

P. Pomerantsevo knyga „Tai nėra propaganda. Nuotykiai kare prieš tikrovę“. Amazon.co.uk nuotrauka

Peter Pomerantsev „This Is Not Propaganda. Adventures ir the War Agains Reality“. Fabe&Faber, 2019.

„Pasidomėkite ir kitais šaltiniais, ne tik tuo, ką jums po nosimi pakiša vadinamoji mainstreaminė žiniasklaida!“ „Ekspertų nuomonė šiuo klausimu nėra vieninga, yra nemažai tam prieštaraujančiųjų!“ „Nekiškite fanatiškai čia savo pozicijos“, „Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę!“ „Pasidomėkite, kieno interesai slypi po tokiais teiginiais!“

Veikiausiai ne kartą teko skaityti ar išklausyti panašių argumentų kilus įtemptoms diskusijoms dėl, pavyzdžiui, pandemijos valdymo ir vakcinacijos. Tokie teiginiai dažnai pasigirsta iš dezinformacijos skleidėjų lūpų. Jais norima įpiršti nuomonę, kad tradicinė žiniasklaida meluoja ir slepia tiesą nuo žmonių. Siekiama sėti nepasitikėjimą, sumaištį eksperto vardą priskiriant tam kvalifikacijos neturintiems veikėjams ir taip apskritai nutraukti ar bent atidėti gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimą.

Bandoma pasėti abejonę pačia tiesos galimybe sudarant įspūdį, kad viskas yra reliatyvu, o po pretenzijomis į tiesą slypi paprasčiausia galia primesti savo poziciją. Tad, suprask, visi yra vienodi, nes informaciją naudoja tik kaip ginklą savo tikslams pasiekti. Kaip savo knygoje „Tai nėra propaganda. Nuotykiai kare prieš tikrovę“ pabrėžia žurnalistas Peteris Pomerantsevas, šiandien regime įvairiausių naujų būdų manipuliuoti visuomenės nuomone. Vienas jų – dirbtinio informacinio pertekliaus kūrimas.

Savo ankstesnėje knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ jis aprašė, kaip manipuliavimo visuomenės nuomone mechanizmas veikia Rusijoje. „Pajunti, kad jei Ostankino televizija gali tiek daug meluoti ir išsisukti, argi tai nereiškia, jog ji tikrai galinga, kad turi galios apibrėžti, kas tikra ir kas ne, ir todėl yra geriau pritariamai linksėti“, – tuomet konstatavo Pomerantsevas. Šie jo žodžiai atskleidė svarbų dalyką, kad dezinformacijos tikslas nebūtinai yra įtikintas pilietis. Pakanka ir nuolankaus piliečio, kuris dėl šventos ramybės nulenkia galvą prieš tuos, kurių rankose ne bet kokia galia, o pats pajėgumas apibrėžti realybę. Todėl ir tau pačiam, jei nenusilenksi, bus priskirtas brangiai kainuosiantis vaidmuo. Tad geriau paklusti – nebūtinai iš baimės, bet bent jau dėl patogumo.

Peteris Pomerantsevas. Wikimedia Commons / Jindřich Nosek (NoJin) nuotrauka

Tuo tarpu knygoje „Tai nėra propaganda“ Pomerantsevas konstatuoja, kad tai, kas jam labiausiai kėlė nerimą Rusijoje, pastaruoju metu ėmė plisti ir Vakaruose. Jis kalba apie radikalų reliatyvizmą, peršantį mintį, kad tiesa yra nepažini, ateities ištirpimą pavojingose nostalgijose, ideologijas pakeičiančias sąmokslo teorijas. Apie tai, kad faktai prilyginami fantazijoms, dialogas subyra į abipusius kaltinimus, jog kiekvienas argumentas yra informacinio karo ėjimas, ir apima jausmas, kad pasaulis po tavo kojomis savo prigimtimi yra nestabilus. Kaip lūžinius metus Pomerantsevas akcentuoja 2016-uosius, kai JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas, o Jungtinė Karalystė po referendumo nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Vis dėlto būtų trumparegiška tarti, kad, Trumpui kritus kovoje dėl perrinkimo antrajai kadencijai, o JK pasiekus susitarimą su ES, poros simptomų pašalinimas išgydė pačią ligą.

Sankt Peterburgo trolių fabrikas ir į jį įsiinfiltravusi mergina, reginti, kaip artimieji namuose persiima jų sukurptomis melagienomis. Skaitmeniniu dievu pabūti panūdęs socialinių tinklų genijus Filipinuose, parodęs tuomet dar menkai žinomam politikui Dutertei, kad šiandien nebebūtina siekti įtikinti žurnalistus rašyti tai, ko tu nori. Juk su socialinių tinklų pagalba pats gali formuoti dominuojantį naratyvą manipuliuodamas žmonių baimėmis. Serbijos prezidentas, išmokęs, kad nebūtina uždarinėti nepalankios žiniasklaidos, nes žymiai efektyviau išnaudoti turimus svertus, skatinančius žiniasklaidą perimti režimo liniją norint gauti valstybinių užsakymų, reklamos. Buvęs gaujos lyderis Severodenonecke, tapęs interneto dizaineriu ir atradęs būdą, kaip kovoti su Ukrainoje skleidžiama Rusijos ir jos remiamų separatistų propaganda. Tereikia apversti ir tyčiotis iš pačių neįtikimiausių melagienų. Kad ir į kurį pasaulio tašką nuo Meksikos iki Filipinų, nuo Belgrado iki Sankt Peterburgo skaitytoją nuvestų Pomerantsevas, jis kelia esminius klausimus apie mūsų šiandienos situaciją ir grėsmes demokratijai.

Autorius analizuoja, kaip šiandienos populistai ir autoritarai išmoko naudotis instrumentais, kurie, kaip buvo tikima, atneš daugiau laisvės, skaidrumo, atvirumo. Tai ne tik dar kartą pagrindžia seną tiesą, kad kiekvienas instrumentas gali būti panaudotas tiek geram, tiek blogam, tačiau ir parodo, jog istorija, nors ir yra mokytoja, tačiau iš jos mokosi ir tie, kuriems žmogaus teisės, demokratija yra svetimos vertybės.

Pomerantsevo knyga bus įdomi tiems, kurie svarsto, kodėl faktai šiandieniame pasaulyje praranda savo galią, kodėl nuo ateičiai puoselėjamų vilčių piliečiai palengva atsigręžia į atkuriamosios nostalgijos projektus, žadančius sugrąžinti prarastus aukso laikus. Ji svarbi tiems, kuriems rūpi klausimas, kodėl tokios patrauklios tampa sąmokslo teorijos. Juk jos diktatoriams leidžia skatinti piliečių cinizmą manant, kad net už pačių kilniausių iniciatyvų galiausiai slypi tik bjaurūs, savanaudiški motyvai. O piliečiams leidžia nusikratyti atsakomybės už savo gyvenimą jausmo manant, kad tiek atsakomybė, tiek galimas sprendimas yra kitų rankose, todėl užtenka galią perduoti naujam gelbėtojui. Įdomi knyga tiems, kurie nori sužinoti, kaip sąmoningai kuriamas informacinis triukšmas ir perteklius, kaip jie pasitelkiami tiesai paskandinti. Pomerantsevo studija atskleidžia, kaip populistų pajuokos, šmeižtas, nukreiptas į savo darbą atliekančius žurnalistus, ne tik pamina laisvą žodį, bet ir kursto minios įtūžį ir taip sukelia žurnalistams savicenzūros pavojų.

Knyga būtina tiems, kurie nori suvokti manipuliacijas socialinėje erdvėje, kur savo juodą darbą, formuodami viešąją nuomonę, puldinėdami, šmeiždami tuos, kurie lieka ištikimi faktams, sėdami sumaištį, dirba botai ir troliai. Aktuali ji ir tiems, kurie analizuoja Rusijos dezinformacijos taktikas ir tikslus. Štai buvusio Estijos prezidento Toomaso Hendriko Ilveso patarėja svarsto, ko iš tiesų siekia Maskva, viešai teigdama, jog gali užkariauti Estiją. Ar taip siekiama demoralizuoti estus, o gal nori, kad Vakarų žurnalistai pasigautų ir cituotų tai, taip siųsdami žinią, kad Estija nėra saugi šalis investicijoms? Pomerantsevas aptaria ir tai, kaip autoritarinės jėgos perima prodemokratinių jėgų anksčiau naudotas taktikas.

Labai aktualus yra perspėjimas, kad šiandien, kai ypač dažnai girdime kalbant apie informacinį karą, svarbu likti ištikimam tiesai ir nepaversti informacijos tik ginklu, kuriuo būtų siekiama įveikti oponentą. Faktai lieka faktais, nepaisant to, ar jie mums patogūs ir teikiantys vilties. Galiausiai labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip kinta išpuolių prieš žiniasklaidą pobūdis. Anksčiau viena ar kita priemonė būdavo kaltinama tuo, kad nėra objektyvi, o šiandien žengiama toliau – neigiamas pats objektyvumo faktas ir bandoma įpiršti nuomonę, jog visa žiniasklaida tėra tik kieno nors įtakos įrankis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dėlto ši knyga nėra tik perspėjimai ar tuo labiau pastanga atimti iš mūsų viltį. Knygoje randame tokių įkvepiančių pavyzdžių kaip Filipinų žurnalistė Maria Ressa. Šiemet ji buvo apdovanota Nobelio taikos premija už tai, kad nepabūgo režimo grasinimų bei spaudimo ir liko ištikima sąžiningos žiniasklaidos principams. Čia minimas ir prie Slobodano Miloševičiaus režimo nuvertimo Serbijoje prisidėjusio studentų judėjimo „Otpor“ idėjinis lyderis Srdjas Popovičius, kuris dalijasi patarimais, kaip juokas gali padėti kovoje su diktatoriais. Aprašomi ir drąsūs, inovatyvūs ukrainiečiai, kurie karo ir gresiančio Rusijos remiamo separatizmo akivaizdoje rado būdų, kaip duoti atkirtį ir nepasiduoti dezinformacijos pastangoms įvaryti pleištą visuomenėje.

Trumpai tariant, tai yra knyga ne tik apie mūsų laikmečio situaciją, tačiau ir mūsų, kaip piliečių, atsakomybę. Skaitydamas knygą ne kartą prisiminiau legendinę Vaclavo Havelo esė „Begalių galybė“, kuri, man regis, šiandien vėl tampa aktuali kaip priminimas, jog nedera pasiduoti nevilčiai ir iliuzijoms esą mes nieko negalime, nuo mūsų niekas nepriklauso. Net ir maži žingsneliai stengiantis faktus atskirti nuo pramanų, priešinantis neapykantą ir poliarizaciją kurstančiai kalbai, ginant ir remiant pamatines demokratijos institucijas, pavyzdžiui, žiniasklaidą, yra be galo svarbūs – ypač kaip liudijimas mūsų artimiausiai aplinkai.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu