Apie palaiminimą krizėmis

Studijas tik pradėję jaunuoliai sako, kad jiems sunku dėl aplinkinių spaudimo, jog turėtų džiaugtis savo studijomis. Ir nors studijos ir mokymosi procesas džiugina, tai nepanaikina sunkumų dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, sumaišties dėl neveikiančių įprastų gyvenimo modelių ir naujų iššūkių.

Filologijos studijų metu ekonominės krizės akivaizdoje mano dėstytojas sakė, kad krizė kyla iš žodžio krizenti. Gal tai ir guodžia, bet svarbiausia, kad krizė, įvairūs sunkumai yra normali gyvenimo dalis – ir nereikia apsimesti, kad jų nepatiriame, dėl to netampame šaunesni.

Kažkada jaunimui pasakojau apie Išrinktąją tautą – šie žmonės tapo tokie ne todėl, kad buvo šauniausi, o todėl, kad jiems iš tikro reikėjo Dievo artumo gyvenimo situacijose. Tada vaikinas pakomentavo, jog todėl ir mus Dievas pasirinko, todėl tikime – nes nesame šauniausi… Tačiau patirti keblumų nėra nei blogybė, nei kaltė (net jei jie yra mūsų pasirinkimų pasekmės) – jie yra gyvenimo dalis.

Sunkumų bijome dėl nesaugumo, nes nežinome, kuo jie baigsis, o taip pat dėl pastangų, kurių riekia iššūkiams spręsti. Tačiau krizės gali būti ir proga, galimybė – augti, perkainoti vertybes, daryti naujus pasirinkimus. Bijoti reikėtų ne iššūkių, o perdėto „įsipatoginimo“, klausimų nekėlimo, visiško aiškumo.

Mergina pasakojo, kad dėl studijų pasikeitus daugeliui įprastų gyvenimo situacijų, dabarties sunkumus atpažįsta kaip galimybę išmokti būti su savimi, su savo jausmais, realybe, išmokti būti vienai, neužsipildyti nei žmonėmis, nei patirtimis. Nes krizės tikrovėje pamatome dalykus naujai. Jaunuolių paauglystės krizė yra augimo etapas, kuris jiems reikalingas, kad taptų brandžiais žmonėmis, kad įtvirtintų savo vertybes, mokytųsi daryti ilgalaikius kryptingus sprendimus ir jų siekti.

Kita iliuzija yra įsitikinimas, kad Dievas turi išspręsti mūsų sunkumus čia ir dabar – kad tiesiog jų nepatirtume. Noras suprantamas, bet labai primena Kalėdų Senelio įvaizdį. Tuo tarpu Dievas nebūtinai išsprendžia mūsų sunkumus – ir nebūtinai mūsų norimais būdais. Tačiau didelių lūžių, sukrėtimų akivaizdoje mums labai reikia Dievo, Jo artumo.

Dažniausiai tų sunkumų patys jau nevaliojame išspręsti, ir mums reikia pagalbos. Krizė tampa galimybe sutikti Dievą – Jis ateina į mūsų netektis, negalias, nerimą. Ateina, ne kad akimirksniu viską pakeistų, o kad kartu būtų, pasidalintų sunkumais ir gyvenimu. Paradoksalu, bet tada, kai sunkiausia, galime būti jautriausi švelniai Dievo meilei, galime Jį pažinti kaip tą, kuris pasilenkia prie mūsų sunkumuose.

Kartais atrodo, kad dėl patiriamų sunkumų, krizių nebegalime būti Dievo Akivaizdoje, nebepajėgiame melstis. Bet dėl to Dievas nuo mūsų neatsitolina. Net kai į klausimą, kaip jaučiamės, atsakome „sulaužytas kaip 10 Dievo įsakymų“ – Dievas pasilenkia prie mūsų, kad labai švelniai būtų kartu mūsų lūžiuose.