2021 11 10

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie (pasi)tikėjimą mokslu. Vėl

Simonas Baliukonis. Bernardinai.lt nuotrauka

Menininkai, politikai, mokslininkai. Ne vieną charakteringą grupę galime išskirti pagal veiklos sritį ir supriešinti su likusia visuomene. Visų kitų santykis su šių sričių atstovais dažnai būna panašus į pasauliečių santykį su dvasininkais ar pašvęstaisiais. Taigi šiek tiek įtemptas.

Viena vertus, sričių atstovais linkstama pasitikėti, nes profesionalumas implikuoja išmanymą. Kita vertus, dėl luomo klaidų ar subjektyvios patirties autoritetas gali susvyruoti. Kraštutiniais atvejais tai virsta abejone meno verte, politikos skaidrumu ar mokslo teisingumu [1]. Pastaroji abejonė tapo ypač aktuali pandemijos akivaizdoje. Mokslininkai ir mokslą praktikoje taikantys medikai plačiojoje visuomenėje tuo pat metu buvo ir gerbiami, ir niekinami. Išryškindama pasitikėjimo mokslu klausimą, pandemija kartu apsunkino rimtesnį jo aptarimą. Mat politinis kontekstas lėmė diskutantų jautrumą bei klausimo redukavimą (net jei pagrįstą).

Unsplash.com nuotrauka

Ką reiškia tikėti mokslu ir mąstyti savo galva?

Kaip ir dažnu įsisiūbavusio disputo atveju, skirtingos pusės linkusios aštrinti savo ginamos pozicijos formuluotes. Diskusijose dėl vakcinų ir su jomis susijusių sprendimų buvo galima nugirsti klausimą (ar pasipiktinimo teiginį): „netiki mokslu?!“ Tai klaidinanti frazė. Tiksliau būtų klausti: „nepasitiki mokslu?“ Tačiau net ir tuomet atsakymas „taip“ arba „ne“ nebūtinai yra informatyvus. Mat galima pagrįstai atsakyti, kad paties mokslo prigimtis yra skeptiškas, taigi nepasitikintis žvilgsnis. Kita vertus, o ką tai reiškia? Bet apie viską iš pradžių.

Pirmiausia, svarstant apie mokslo patikimumą svarbu suprasti, kad jis veda ne į (konkrečios srities) tiesą, bet jos link. Pati mokslo esmė – pateikti kuo labiau tikėtiną atsakymą. Tikėtinumas, savo ruožtu, ne visada yra intuityvus. Pavyzdžiui, matematikoje tarpiniuose skaičiavimuose naudojami įsivaizduojami skaičiai, t. y. tokie skaičiai, kurių kvadratas yra neigiamas. Laikydamiesi intuityvios algebros ir geometrijos sąsajos pagrįstai manytume tokius skaičius esant neįmanomus. Tačiau įsiskverbę į matematikos pasaulį dar XVI a. įsivaizduojami skaičiai galiausiai tapo pačiu geriausiu būdu nusakyti materialiąją tikrovę. Mat Schrödingeris panaudojo šaknį iš minus vieno aprašydamas bangos funkciją kvantinėje fizikoje. Ar šaknis iš minus vieno egzistuoja? Sveikas protas sako, kad ne, tačiau mokslas įrodo, kad jie nusako mus supančią tikrovę ne mažiau nei natūralūs skaičiai.

Ką mums tai sako apie mokslą? Kelias iki gilesnio pažinimo gali trukti ir keletą tūkstantmečių, tačiau tai nereiškia, kad mokslu nereikia pasitikėti. Mokslas nuolat save taiso, o nauji atradimai nebūtinai reiškia praeities klaidas. Natūralus skaičiai vis dar puikiai nusako akivaizdžiąją tikrovės sferą. Be to, praeities klaidos taisomos ir nauji sprendimai atrandami ne kaip kitaip, o mokslo metodais. Taigi, jei klaidos sukelia mūsų skepsį, atkreipkime dėmesį, kad šį skepsį įmanomą padarė tie patys mokslo įrankiai. Kitaip tariant, specifinėse srityse neturime jokio kito tiesos kriterijaus nei dabartinis mokslas.

Ką aptartas pavyzdys sako apie tinkamą visuomenės santykį su mokslu? Pirma, mūsų sveikas protas nebūtinai pateikia geriausią atsakymą, tad skeptiškas mąstymas savaime nereiškia racionalumo. Kartais racionalus mąstymas „savo galva“ reiškia ne ką kitą kaip „savo galva“ pasirinktą skeptiškumo suspendavimą. Tarkime, kad racionalus mąstymas siektinas panašiai kaip dorybės. Tuomet būtų teisinga aristoteliškai pavadinti racionalų mąstymą viduriu, o skalės kraštuose kaip ydas įtaisyti, viena vertus, naivų pasitikėjimą viskuo, kas mums sakoma, kita vertus, absoliutų skeptiškumą. Panašiai kaip narsumo dorybė yra per vidurį, o jai priešingas yra ne tik bailumas, bet ir nepamatuotas bebaimiškumas. Čia svarbu pridurti, kad pasitikėjimas dabartine matematika ir fizika (lygiai kaip kitomis sritimis) yra pagrįstas, net jei paaiškėtų, kad Schrödingerio bangos funkcija yra neteisinga. Mat, kol neturime ją paneigiančių įrodymų, yra racionalu ją priimti. Lygiai taip pat kaip anksčiau buvo racionalu šaknį iš minus vieno laikyti bereikšme.

Kitas pavyzdys, iliustruojantis, ką reiškia tikėtinas mokslo atsakymas – iš tekstologijos srities. Dar XX a. pradžioje Naujojo Testamento tyrinėtojai iškėlė šaltinio Q (vok. Quelle – šaltinis) hipotezę. Esą Evangelijos pagal Matą ir Luką be Evangelijos pagal Morkų taip pat rėmėsi šaltiniu Q – Jėzaus pasakymų rinkiniu. Supaprastinus šios hipotezės pagrindimą galima suformuluoti taip: Evangelijos pagal Matą ir Luką turi bendrybių, kurių neturi Evangelija pagal Morkų. Nepaisant kitų įrodymų trūkumo (atskirų paminėjimų), ši hipotezė iki šiol mokslininkų bendruomenėje plačiai priimama kaip pagrįsta. Ar toks šaltinis buvo? Mes nežinome. Tačiau hipotezė deramai paaiškina keliamus klausimus ir yra tikėtina.

XVIII a. rankraštinio evangelyno Evangelijos pagal Morkų pradžia.
XVIII a. rankraštinio evangelyno Evangelijos pagal Morkų pradžia. LMA VB nuotrauka

Kokią išvadą apie (ne)pasitikėjimą mokslu šis pavyzdys perša? Kol nesusidūriau su šia hipoteze ir šiuo klausimu apskritai, paklaustas, apie evangelijų šaltinius pagrįstai būčiau atsakęs „nežinau“. Tačiau dabar esu susipažinęs su mokslininkų argumentuota nuomone (net jei negaliu jos profesionaliai įvertinti). Tad paprašytas čia ir dabar atsakyti, ar manau, kad šaltinis Q egzistavo, turėčiau sakyti, kad „taip“. Kitaip tariant, tokiu atveju tikėtinas pasirinkimas yra labiau pagrįstas nei susilaikymas. Mat aprašytomis aplinkybėmis susilaikymas nebėra neutralus ir de facto reiškia hipotezės atmetimą. Tokiam atmetimui pagrįsti turėčiau rasti geresnių argumentų, nei pateikė hipotezę grindžiantys mokslininkai. Taigi, net jei nesijausčiau tvirtai dėl savo pasirinkimo, norėdamas elgtis racionaliai privalėčiau rinktis mokslininkų bendruomenės konsensusą. Arba, jei paaiškėtų, kad aiškaus sutarimo mokslininkų bendruomenėje nesama, turėčiau rinktis labiau tikėtiną nuostatą.

Mokslas klysta dažniau, nei manyta?

Per pastarąjį dešimtmetį buvo atkreiptas dėmesys į nemenką kiekį neteisingų gamtos ir socialinių mokslų publikacijų (1, 2). Tai lemia keletas priežasčių. Pirma, mokslininkai jaučia spaudimą publikacijas rengti greičiau, nei būtų protinga, nes nuo to priklauso jų karjera. Kaip teigia Virdžinijos universiteto psichologijos profesorius ir Atviro mokslo centro (Center for Open Science) įkūrėjas Brianas Nosekas, problema ta, kad „[mokslininkui] „kainuoja“ ne publikuoti klaidingi straipsniai, o nepublikuoti straipsniai“. Antra, mokslo žurnalai labiau linkę priimti straipsnius, kurie patvirtina, o ne atmeta hipotezę. Tačiau tuo pat metu mokslininkai linkę tirti mažiau tikėtinas hipotezes, nes tokie tyrimai sulaukia daugiau dėmesio. Taigi norint publikuoti dėmesio sulauksiantį straipsnį siekiama „pritempti“ rezultatus, kad neįtikėtinos hipotezės būtų patvirtintos.

Siekiant pagrįsti norimą hipotezę galima manipuliuoti duomenimis taip, kad rezultatai pasiektų tenkinantį statistinio reikšmingumo rodiklį p. Puiki to iliustracija –  čia pateikiamas interaktyvus grafikas. Jame galima kaitalioti kintamuosius taip, kad būtų gauti vienas kitam prieštaraujantys, bet statistiškai reikšmingi „įrodymai“ apie respublikonų arba demokratų įtaką JAV ekonomikai. Bandymas nustatyti partijų įtaką šalies ekonomikai iliustruoja ne tik galimus manipuliavimo metodus. Kai tyrimo rezultatas priklauso nuo daugelio kintamųjų, gali būti, kad statistikos interpretavimo metodai pasirenkami nešališkai, tačiau neišvengiamai kreipia rezultatą į vieną ar kitą pusę.

Pesimistiškai mokslinių publikacijų atžvilgiu gali nuteikti ir realybės atitolimas nuo lūkesčių. Kaip iliustruoja The Economist, net ir laikantis priimtinų „klaidingai patvirtintų“ bei „klaidingai atmestų“ hipotezių nuošimčių, realus klaidingų publikacijų skaičius gali būti didesnis, nei tikimasi. Papildomų problemų sukelia ir tai, kad tyrimų rezultatus ne visada įmanoma patikrinti atkuriant eksperimentus, nes dalis metodologijos ją naudojusių mokslininkų laikoma paslaptyje. Be to, retas mokslininkas tikrina jau atliktus eksperimentus juos atkartodamas, nes žurnalai labiau linkę skelbti naujų tyrimų rezultatus, o ne senų eksperimentų pakartojimus. Galiausiai dar prastesnį vaizdą pamatytume, jei žvelgtume ne tik į mokslininkų visuotinai pripažįstamus leidinius. Vadinamieji „plėšrūniški žurnalai“ (angl. predatory journals), siekdami pasipelnyti be deramos redakcijos ir be recenzavimo (angl. peer review), publikuoja straipsnius už autorinį mokestį. Tokiu būdu „mokslo“ publikacijų skaičius auga, o pagrįstų tyrimų procentas mąžta.

Ar visos šios problemos reiškia, kad nepagrįstai pasitikime mokslu? Anaiptol. Aprašytoms problemoms atskirose srityse spręsti imamasi rimtų veiksmų (įvedami nauji reikalavimai straipsniams, siekiama skatinti eksperimentų atkartojimą bei paneigtų hipotezių spausdinimą). Prie pokyčių prisideda ir tokios iniciatyvos kaip Atviro mokslo centras. Be to, dalies kaltinimų mokslui galima išvengti vien deramai atsirinkus šaltinius. Ne mažiau svarbu, kad likusiai visuomenei reikšminga mokslo praktika (pavyzdžiui, medicinoje) remiasi gausiais eksperimentais su vieša metodologija, taigi patys svarbiausi tyrimai yra atsparūs visiems minėtiems iššūkiams.

Unsplash.com nuotrauka

Tačiau už tai, kaip mokslas taiso savo klaidas, daug svarbiau, ką iš aptartų problemų iš esmės sužinome apie mokslą. Pirmiausia tai, kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų pasitelkdami mokslą, yra sunkūs. Nėra lengva atsakyti, kas lemia ekonomiką, aprašyti kvantinę realybę ar nustatyti evangelijų šaltinius. Bet tai turėtų tik dar labiau paskatinti pasitikėti mokslu. Kitaip tariant, jei klystame net ir pasitelkdami klaidas aptinkančius metodus, kiek klaidingų teiginių turėtume be šių metodų? Kita vertus, jei reikia naujų įrankių, jų pateikti specifinėje srityje gali tik mokslas. Aptartos problemos dar kartą primena ir tai, koks klaidinantis gali būti „asmeninis tyrimas“ nesant atitinkamos mokslininkų bendruomenės dalimi. Ir taip yra ne tik dėl to, kad atsitiktiniame (pseudo)moksliniame žurnale rastas straipsnis gali klysti, bet ir dėl to, kad prie tiesos veda bendras sutarimas. Kai nuo metodologijos pasirinkimo priklauso, kaip bus interpretuojami tie patys duomenys, būtent platus mokslininkų sutarimas labiausiai priartina prie tiesos ir sumažina atsitiktinai gauto rezultato tikimybę.

Mokslas politinėje terpėje

Grįžkime prie plačiosios visuomenės santykio su mokslu. Ne mokslininkams dažni konkretaus klausimo svarstymai nėra aktualūs ir niekaip neįpareigoja. Tačiau kartais mokslinis klausimas perkeliamas į politinę erdvę, kaip kad nutiko su vakcinomis. Tai neišvengiamai sukelia minėtą visuomenės jautrumą ligi tol, rodos, nesvarbiems teiginiams. Taip pat įpareigoja piliečius pritarti arba atmesti šiuos teiginius, nes prarandama neutralios pozicijos galimybė. Savaime suprantama, įpareigojimas rinktis reiškia įpareigojimą rinktis racionaliai. Tai padaryti padeda pasitikėjimas mokslo bendruomenės sutarimu. Ne nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria mokslas, o kaip tik dėl jų. Nes tik mokslo bendruomenė yra pajėgi taisyti savo klaidas, apsaugoti visuomenę nuo pseudomokslo ir pateikti tikėtiną atsakymą. Pastarasis, net jei nepateiks tiesos, prie jos tikrai priartins.

Pasitikėti net ir itin tikėtinais mokslininkų bendruomenės teiginiais neabejotinai lengviau, kai į sprendimą neįsivelia nerimas, kai mokslo laimėjimai ar pralaimėjimai mums kaip visuomenei nedaro akivaizdžios įtakos. Tačiau tuo pat metu mokslui patekus į politinę erdvę nebegalime sau leisti pasiduoti nerimui. Kiekvienas esame bent keletą kartų susidūrę su mokslu ir jo nepaisę. Gydytoja(s) perspėjo apie tai, kad būnant X būklės pavojinga užsiimti Y veikla, nes yra padidėjusi tikimybė, kad nutiks Z. Tikėjomės prasprūsti, o po to kentėjome pasekmes. Arba girdėjome, kad X-o baimė niekuo nepagrįsta, tačiau dėl ramybės pasirinkome papildomų keblumų keliantį būdą išvengti susidūrimo su X. Žinoma, ir tokiais atvejais buvome įsipareigoję elgtis atsakingiau. Tačiau pandemija parodė, kad kasdienių nepagrįstų sprendimų pasekmės ne visada būna lokalios.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1] Čia sakydamas „mokslas“ pirmiausia turiu omeny tiksliuosius, gamtos bei dalį socialinių mokslų, tačiau bendresniems principams aptarti, kaip bus matyti iš pavyzdžio, taip pat tinka ir humanitarika.