2021 11 20

Eleonora Terleckienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie piligrimus ir jų užrašus

Jacques Callot - „Du piligrimai ir nuorodos į Santiago de Compostela“. XVII a. ofortas. Rijksmuseum nuotrauka.

Griežtai apibrėžti piligrimystės fenomeną nėra lengva, nes skirtinguose kultūriniuose ir istoriniuose kontekstuose šis terminas gali turėti skirtingą reikšmę.

Sąvoka „piligrimas“ ir „piligrimystė“ kilo iš lotynų kalbos ir romėnų teisėje reiškė laisvą provincijos žmogų, neturintį romėno pilietybės – tai buvo svetimšalis, keliaujantis per svetimas žemes. Viduramžiais piligrimu imtas įvardinti asmuo, keliaujantis dėl religinių motyvų, o peregrinacija tapo šventų vietų lankymas. Tačiau šiandien pačia bendriausia prasme piligrimystė – tai kelionė iš vienos vietos į kitą ar kitas kelias vietas, laikomas ypač reikšmingomis, šventomis, bei ritualai, apeigos, kurios tose vietose atliekamos.

Krikščioniška piligrimystė viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais

Į kelionę piligrimai susiruošdavo vedami pačių įvairiausių tikslų – duodavo įžadą, turėdavo atlikti už nuodėmes paskirtą atgailą, tikėdavosi stebuklingo išgydymo ar kokios Dievo malonės, vildavosi sustiprinti tikėjimą. Visais laikais būdavo norinčiųjų įsitikinti pasakojimais, pamatyti savo akimis kaip apaštalas Tomas. Netrūko ir besiilginčiųjų laisvės pojūčio, trokštančių aplankyti tolimus kraštus.

Piligrimai prieš kelionę gaudavo vietinio vyskupo raštą, kuris ir apsaugodavo, ir patvirtindavo, kad esi piligrimas. Jei žmogus nuspręsdavo keliauti už savo šalies ar regiono sienų, reikėdavo pagalvoti apie mokesčius, valiutą ir saugumą. Todėl piligrimai apranga signalizuodavo, kas esą – vilkėdavo ilgą šiurkštų drabužį, nešdavosi būtiniausių daiktų krepšį, lazdą ir skrybėlę, ant kurios bryliaus segėdavo ženklelį. Jei piligrimas turėdavo kokio turto, prieš išvykdamas surašydavo testamentą.

Būdavo ir sukčių, kurie, apsimesdami piligrimais, apiplėšinėdavo, siekdavo pasinaudoti tam tikromis tik keliautojams skirtomis išlygomis, pavyzdžiui, nakvyne vienuolynuose, pigesniu maistu užeigose. Kreivai žiūrėta ir į keliaujančias piligrimes moteris – manyta, kad jos lengviau paklysta iš doros kelio.

Tikrai ne visi piligrimai pasiekdavo kelionės tikslą – lengvai galėjai būti užpultas jei ne plėšiko, tai ligos, todėl stengtasi keliauti grupėmis – taip būdavo paprasčiau ir saugiau. Neretai piligrimai susitikdavo dideliuose uostuose ar tuometiniuose piligrimų centruose, kaip pavyzdžiui, Venecijoje, kur būdavo lengviau įsiprašyti į laivą, plaukiantį į Aleksandriją arba Jafą, ir taip pasiekti Jeruzalę.

Jan Van Den Hecke II ofortas „Piligrimas“ (XVII a.) PICRYL / Rijksmuseum nuotrauka

Populiariausi piligrimų kelionės tikslai buvo (ir tebėra) trys – Jeruzalė, Roma ir šv. Jokūbo kapas Ispanijoje. Nuo IV a. krikščionys keliavo garbinti vietų, kuriose gyveno Jėzus ir apaštalai. Jeruzalėje piligrimų srautai išaugo, kai imperatoriaus Konstantino ir jo motinos Elenos dėka vietose, kur manyta, kad buvo palaidotas Jėzus, pastatyta rotonda ir bazilika. Tuomet ėmė formuotis ritualai, procesijos, apie kurias žinome iš vieno seniausių – kilmingos piligrimės Egerijos – dienoraščio (381–384 m.). Roma europiečiams buvo kur kas pasiekiamesnė, saugesnė, bet nenusileidžianti šventųjų relikvijomis, tad dažnas ir populiarus pasirinkimas. Viduramžiais populiaraus Šventojo Jokūbo kelias, arba Camino de Santiago, išgarsėjo dar IX a.

Net ir vykdami į didesnius traukos centrus, piligrimai dažnai maršrutą planuodavo taip, kad pakeliui galėtų aplankyti kitų religinių ar pasaulietinių įžymybių. Norėdami pritraukti dar daugiau lankytojų ir garsinti turimas vertybes, miestų atstovai kviesdavo menininkus, o vyskupai, turtingi miestiečiai arba didikai aukodavo pinigų, kad šie bažnyčią ar koplyčią išpuoštų.

Radvilos Našlaitėlio piligrimystė ir jo populiarioji knyga

1582–1584 metais Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis išsiruošė į tolimą ir pavojingą piligriminę kelionę. Piligrimystė LDK nebuvo jokia naujiena – istorikas Darius Baronas atrado, kad vienas pirmųjų lietuvių piligrimų, atvykusių į Romą 1492-aisiais, buvo žemaitis Aleksiejus iš Raseinių. To paties Radvilos broliai ėjo Šv. Jokūbo keliu, o pirmasis Lietuvos kardinolas, Našlaitėlio brolis Jurgis Radvila, puoselėjo planus aplankyti Jeruzalę, tik sutrukdė einamos pareigos.

Radvila tokiai kelionei ryžosi dėl duoto įžado – visą gyvenimą būdamas silpnos sveikatos, kentėdamas skausmus, jis prisiekė, kad, Dievui palengvinus jo kančias, nuvyks aplankyti ir pagarbinti Jėzaus kapą. Kelionę teko ne kartą atidėti – tai dėl siaučiančio maro, tai dėl silpnos sveikatos, tai dėl karinės tarnybos. Kaip ir kitais atvejais, kelionė buvo iš anksto apgalvota – Radvila iš popiežiaus gavo reikalingus dokumentus, keliavo kartu su patikėtiniais.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Vario raižinys, XVII a. pirma pusė, dailininkas Lucas Kilianas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Dažnai manoma, kad po Jeruzalę to meto piligrimai galėjo vaikščioti kaip tinkami, patys pasirinkdami, ką apžiūrėti. Tačiau į osmanų valdomą Šventąjį miestą piligrimai buvo įleidžiami veikiau dėl iš jų gaunamų pajamų bei galiojančių susitarimų, o ne todėl, kad jų būtų laukę tuometiniai miesto šeimininkai. Atkeliavusiais krikščionimis pasirūpindavo broliai pranciškonai, juos pasitikdavę, apnakvydindavę, pamokydavę, kaip elgtis ir nepasiduoti provokacijoms, apvedžiodavę po svarbiausias religines vietas. Pavojų gerai iliustruoja Radvilos pasakojimas – ne kartą gatvėje piligrimai buvo apmėtyti akmenimis, įžeidinėjami, osmanai net apgaule bandydavo įvilioti į spąstus – kviesdavo užeiti į vietas, kurias lankyti draudė vietos įstatymai.

Aplankęs Jeruzalę ir jos apylinkes, Radvila taip pat užsuko į Egiptą. Toks žingsnis piligrimų istorijoje veikiau taisyklė, nei išimtis. Daugelis europiečių norėdavo aplankyti mistines egiptiečių piramides, tačiau dažniausiai tam trukdydavo plėšikų pavojus ir santaupų stygius. Radvilai ne tik pavyko sėkmingai pakeliauti, bet ir parsivežti suvenyrų, ketino į Lietuvą parplukdyti ir mumijų tik, deja, pradėjus laive vaidentis, jomis teko atsikratyti.

Grįžęs iš kelionės, kunigaikštis savo įspūdžių aprašinėti neketino, tačiau, įkalbėtas draugų ir artimųjų, galiausiai paruošė tekstą, kuris susilaukė didžiulio populiarumo. Rankraštį prašė pasiskolinti ir persirašyti didikai bei intelektualai. Cirkuliuojant skirtingiems rankraščiams, pradėta baimintis, kad bus iškraipyta tikroji kelionės prasmė, sumenkinta kunigaikščio garbė, tad, jėzuitų patartas, Radvila pritarė minčiai, kad tekstą reikia išspausdinti. Teksto redaktoriumi ir vertėju į lotynų kalbą buvo pasiūlytas intelektualas Tomas Treteris, tuo metu ėjęs Varmės kanauninko pareigas. „Piligrimystė į Jeruzalę“ (Hierosolymitana peregrinatio) išspausdinta 1601 metais dabartiniame Branievo mieste.

Knygos „Kelionė į Jeruzalę“ pirmasis leidimas. Valdovų rūmų / Mindaugo Kaminsko nuotrauka

Knyga buvo nepaprastai populiari – pavojingi kilmingo kunigaikščio nuotykiai, išsilavinimas, nuoširdus ir nebanalus pamaldumas traukė pačius įvairiausius skaitytojus – vienuolius, mokslininkus ir net rašytojus. Žymiausias jėzuitų baroko dramaturgas Jakobas Bidermannas, kurdamas trijų dalių lotynišką pjesę Herodias (1622), pasakojančią apie Nekaltųjų vaikelių žudynes, rėmėsi Radvilos knygoje pateikta informacija.

Budistinė Takamure Itsue piligrimystė

Piligrimystė nėra vien tik krikščioniška praktika – žinoma, kad šventasis kelias būdavo einamas dar senovės Graikijoje ir Romoje. Pavyzdžiui, Japonijos Šikoku saloje yra išsidėsčiusios 88 budistų šventyklos, kurias piligrimai lanko nuo XII a., o ir šiandien tai daug turistų pritraukianti vieta. Vis dažniau renkamasi atstumus įveikti automobiliu ar autobusu, tačiau tradicinis būdas keliauti pėsčiomis išlieka populiarus.

1918-ųjų vasarą į šią piligrimystę išsiruošė 24-erių Takamure Itsue, nuėjusi daugiau, nei 1200 km. Dar prieš kelionę jauna mergina trumpai dirbo laikraštyje ir savo užfiksuotus įspūdžius siuntė publikuoti. Šimtas penki straipsneliai jau po rašytojos mirties, 1979 m., buvo išleisti atskira knyga (Musume Junreiki), 2010 m. išversti į anglų kalbą. Itsue tapo žinoma poete, mokslininke, įtakinga feminizmo figūra.

Zensetsu šventykla Shikoku saloje. 1937 m. Kawase Hasui kūrinys. Saugoma Honolulu meno muziejuje. Artsy.net nuotrauka

Itsue kelionė ją pavertė įžymybe – jaunos netekėjusios merginos žygis pritraukė kritikų, gerbėjų ir smalsuolių, norinčių pasižiūrėti į keistuolę, kuri viena leidosi į tokį kelią. Skaitydami jos kelionės įspūdžius, kurie buvo spausdinami dar esant kelyje, ne visi tikėjo, kad tai galėjo parašyti moteris – Itsue susilaukė kaltinimų, kad jos vardu prisidengęs rašo vyras. Kiti negalėjo patikėti, kad ji keliauja savο noru – manė, kad padarė kažką bloga, atlieka bausmę ar yra davusi įžadus.

Veteranų ir karo našlių kelionė, arba Pasaulietinės piligrimystės fenomenas

Dėmesio verta ir pasaulietinė piligrimystė, kuri į religinę panaši savo ritualine kelionės prigimtimi, ypatingos vietos galia, kelionės sąsaja su stipriais kultūriniais mitais ir transformatyvia prigimti.

Tyrimai parodė, kad tiek religinės, tiek pasaulietinės piligrimystės turi stiprų psichologinį efektą, gydančią, sutaikančią patirtį. Pavyzdžiui, praėjus dešimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Britų legionas suorganizavo „Didžiąją piligrimystę“ (The Greatest Pilgrimage). 11 000 veteranų ir karo našlių buvo palydėti į mūšių laukus, galėjo apžiūrėti apkasus, kur žuvo draugai ir mylimieji. Kelione buvo siekiama gydyti trauminę patirtį, padėti susitaikyti su netektimi ir rasti ramybę.

Britė Edith Fowler, savo įspūdžius išspausdinusi žurnale The British Journal of Nursing, aprašė tokį nutikimą: „Aš pastebėjau sunkiai slenkančią vargšę moterį ir nuėjusi paklausiau, ar galėčiau pabandyti jai gauti vietą šarabane, nes buvo labai karšta ir likę dar apie mylią kelio, be to, vietas užėmė daug jaunų žmonių, kurie galėjo ir paėjėti; tačiau ši gailiai atsakė: Aš noriu pereiti visą kelią, kuriuo paskutiniu ėjo mano sūnus.

Tokie piligrimai keliauja atiduoti žuvusiesiems pagarbą, parodyti, kad jų mirtis nebuvo tuščia, kad jie prisimenami. Tad piligrimystė – tai daugeliui kultūrų, netgi civilizacijų būdinga praktika, atrandanti savo vietą net ir sekuliariame pasaulyje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tekstas parengtas pagal VU Filologijos fakulteto rengiamo ciklo „Lituanistikos atradimai“ pamoką, kurios įrašą galima pasižiūrėti čia.