Apie pirmąjį knygų piratą Lietuvoje

Piratavimo reiškinys toks pat senas, kaip ir spaudos istorija. Nuo jo buvo ginamasi spaustuvėms teikiant valdovų privilegijas, jų pažeidėjams grasinant bausmėmis ir finansinėmis sankcijomis. O kad nusižengimą įrodyti būtų lengviau – popieriaus fabrikai privalėjo ženklinti savo produkciją firminiais vandenženkliais. Vis dėlto susekti pažeidėjus ir nusižengimą įrodyti teisme būta menkų galimybių, todėl nesąžiningi spaustuvininkai galėjo pelnytis spausdindami populiarius, skaitytojų ieškomus leidinius.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spaustuvės kūrėsi sunkiai, privačiomis pastangomis. Valdovams neremiant, kitaip ir būti negalėjo. Tokiu būdu buvo ginamas Krokuvos spaustuvių monopolis. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas Pranciškus Skorina, 1522–1525 m. Vilniuje išspausdinęs vos du leidinius bažnytine slavų kalba, nutraukė savo veiklą. Keletą dešimtmečių Lietuvos didikai savo leidinius spausdino Krokuvoje. 

Reformacijos Lietuvoje veidas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis su valdovo Žygimanto Augusto žinia Lietuvos Brastoje 1553 m. įkūrė spaustuvę, duodamas pradžią nenutrūkstamai spaudos istorijai Lietuvoje. Ši Krokuvos spaustuvininko B. Vojevudkos vadovaujama spaustuvė privilegijos neturėjo, teisiškai savo produkcijos nuo perspausdinimo nesaugojo. Saugoti ir nereikėjo, nes spaustuvę gynė M. Radvilos Juodojo globa. Kita vertus, Reformacijos raštai nebuvo visuotinai paklausūs, todėl saugoti juos nuo Lenkijos ar Prūsijos spaustuvininkų neturėta tikslo. Nefiksuota ir atvejų, kad tokių incidentų būtų įvykę.

1554 m. B. Vojevudkai nuskendus, po kurio laiko į Lietuvos Brastą atvyko kitas patyręs Krokuvos spaustuvininkas – S. Murmelijus. Spėjama, kad jis buvo olandų kilmės, gimęs apie 1520 metus. Spaustuvininkas profesinių įgūdžių įgijo maždaug nuo 1540 m. dirbdamas kažkurioje Krokuvos spaustuvių. Tais metais vedė spaustuvininko Walento našlę Anną Foltynową, bet santuoka nenusisekė ir Anna 1543 m. išvyko į Vengriją. Po penkerių metų grįžusi su vaiku, S. Murmelijaus nebuvo priimta. Sutuoktinis ją kaltino neištikimybe, todėl norėjo nutraukti santuoką, bet bažnytiniu keliu to padaryti nepavyko. 

Lietuvos Brastoje S. Murmelijus galėjo atversti naują gyvenimo lapą. Naujoje vietoje dirbo nuo 1558 m. iki maždaug 1565-ųjų. Per tą laikotarpį išspausdino 25 leidinius, dar du leidiniai buvo baigti jau kitų spaustuvininkų. Versle šis spaustuvininkas vadovavosi komercinės naudos kriterijumi, buvo šioks toks reformatiškų raštų entuziastas. 

Žvelgiant į S. Murmelijaus Lietuvos Brastos laikotarpio spaudos produkciją, galima teigti, kad jis buvo paslaptingas žmogus: jo vardas randamas tik dviejuose 1559 m. pasirodžiusiuose leidiniuose. Knygotyrininkui Levui Vladimirovui ši informacija buvo pagrindas teigti, kad tik tuos vienus metus S. Murmelijus veikė savarankiškai. Visgi manytina, kad ne šie motyvai nulėmė tokį spaustuvininko elgesį. 

To meto sąlygomis, vykstant įtemptai Reformacijos ir Kontrreformacijos kovai, gerą vardą spaustuvininkas galėjo greitai prarasti atvirai susidėjęs su teisiškai keblia ir nevienareikšmiškai vertinama reformatų stovykla. Reformacijos ateitis tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo aiški, todėl, esant galimybei, saugiau buvo išlikti nematomam. Juolab kad S. Murmelijus niekada oficialiai ir neperėjo į reformacijos rėmėjų gretas, liko Katalikų bažnyčioje. Krokuvos spaustuvių patirtis liudija, kad, spausdinant Reformacijos autorių darbus, naudoti kontrafakciją, nurodant klaidingus leidybos duomenis, buvo įprasta praktika. Ji pastebima Marko Szarffenbergerio ir Maciejaus Wirzbiętos spaustuvėse, kurios buvo susijusios ir su M. Radvilos Juodojo parama kai kuriems leidybos sumanymams. O nuo kontrafakcijos iki piratavimo kelias artimas.  

M. Radvilos Juodojo ir S. Murmelijaus sudarytos sutarties sąlygos nežinomos, bet šiokia tokia laisvė spaustuvininkui buvo palikta. Vargu ar jos nesant, S. Murmelijus būtų vykęs tęsti B. Vojevudkos darbų. Lietuvos Brastos spaustuvė nuo įkūrimo dienos turėjo tapti Reformacijos idėjų sklaidos židiniu, todėl M. Radvila Juodasis surasdavo rėmėjų spaustuvės leidiniams – tai matyti iš dedikacijų. Kiek tai atnešdavo pelno spaustuvei, sunku pasakyti, bet ir vidinių paskatų imtis papildomų veiklų būta. 

S. Murmelijaus galvoje užgimė sumanymas pasipelnyti iš žinomų to meto Krokuvos teisininkų Bartłomiejaus Groickio (apie 1534–1605) ir Jano Palczowskio (apie 1507–1565) darbų. Tai buvo populiarūs autoriai, daugiausia nagrinėję ir vertę Lenkijos teisės sistemai reikalingus veikalus. Lietuvoje jų darbai vargu ar buvo kam žinomi, bet apie juos neabejotinai nusimanė krokuvietis S. Murmelijus. Yra žinoma, kad spaustuvininkas 1559 m. lankėsi Krokuvoje, užsitikrindamas miestiečio teises. Šis istoriko Waldemaro Kowalskio nurodytas faktas liudija, kad išvykėlis su Lenkija tiltų nedegino, išliko atsargus. Naujasis Lietuvos Brastos spaustuvininkas apsilankymo Lenkijos sostinėje metu turėjo progą susipažinti ir su knygų naujienomis.

Minėtojo B. Groickio specializacija buvo miestų teisė. Jis rašė originalius darbus, taip pat iš lotynų į lenkų kalbą vertė aktualius teisinius tekstus. Šis autorius dirbo su Krokuvos spaustuvininku Łazaru Andrysowicziumi. Lenkijos spaustuvėje pasirodžiusius leidinius S. Murmelijus 1560 m. nelegaliai ir perspausdino: Artykuły prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės pagrindai“, 1558–1559 laidos); Porządek sądow y spraw mieyskich prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės privilegijos teismams ir miestams“, 1559); Posthępek wybran iest z Praw Cesarskich, ktory Carolus V. Cesarz kazał wydać po wszytkich swoich państwiech („Ištrauka iš imperatoriaus Karolio V paskelbtų įsakų apie bausmes“, 1559); Ustawa placey u sądow w prawie maydeburskim („Įstatymas dėl tarifų už teisminius procesus pagal Magdeburgo teisę“, 1558–1559). 

S. Murmelijus siekė nuslėpti savo nelegalią veiklą, todėl perspausdino ne vien tekstus, bet ir knygose buvusias dedikacijas rėmėjams. Lyginant Ł. Andrysowicziaus ir S. Murmelijaus perspaudus, matyti, kad pastarasis naudojo gana išraiškingą knygų puošybą, todėl kai kurie leidiniai vizualiai atrodė geriau nei Ł. Andrysowicziaus spaudiniai.

Nėra iki galo aišku, ar Žygimanto Augusto dvariškio J. Palczowskio teisinio turinio knygos Ustawy prawa polskiego napotrzebneysze („Reikalingiausi lenkų teisės įstatymai“, 1560) ir Ustawy prawa polskiego dla pamięci krotko wypisane („Trumpai išdėstyti lenkų teisės įstatymai“, 1561) buvo išspausdintos pažeidžiant kurio nors spaustuvininko teises. Šie leidiniai išėjo pamečiui, be autorystės ir spaudos duomenų. Tikrieji darbų autoriai ir leidėjai išryškėjo tik XIX a. pabaigoje Aišku tik viena: nei B. Groickio, nei J. Palczowskio knygos paklausos Lietuvoje neturėjo, tai – grynai komerciniai S. Murmelijaus sumanymai. Jų platinti M. Radvila Juodasis nesiėmė, jam tai ir nerūpėjo, nes jos nebuvo Reformacijos plėtrai skirta literatūra. Lenkų knygotyrininkai kelia prielaidą, kad ši S. Murmelijaus piratinė veikla galėjo erzinti M. Radvilą Juodąjį. 

Nėra tiksliai žinomi S. Murmelijaus kontaktai su Lenkijos prekeiviais, bet jų iš tikro būta. Neatsitiktinai išlikę piratinių leidinių egzemplioriai beveik išimtinai sutelkti tik Lenkijos bib­lio­tekose. Tai leidžia manyti, kad to meto auditorija buvo pasiekta, leidiniai neužsigulėjo spaustuvės sandėliuose. 

S. Murmelijus iš Lietuvos Brastos išvyko apie 1565 m. Didesnių turtų spaustuvininkas Lietuvoje nesusikrovė, todėl, vos išvykęs arba planuodamas išvykimą, naujai pradžiai skolinosi pinigų iš liubliniečio Jakobo Kanopnicos. Šis žmogus S. Murmelijui turėjo būti gerai pažįstamas: Liubline jis vertėsi prekyba, o to meto prekybininkai prekiavo ir knygomis, kartais užsiimdavo ir leidyba. Natūralu, kad J. Kanopnica galėjo būti vienas iš spaustuvininko kontaktinių asmenų Lenkijoje platinant legalius ir piratinius leidinius. S. Murmelijui paskolos reikėjo Lovičiuje įsikuriant pas Gniezno arkivyskupą Jakubą Uchańskį. Ten jis apie metus spausdino jėzuitų leidinius, bet veikla sekėsi nekaip. Praradęs arkivyskupo globą, ieškojo darbo pas žinomą Krokuvos spaustuvininką, galbūt ir giminaitį Mikołajų Szarffenbergerį. S. Murmelijus kažkiek mokėjo kreditoriui, bet tai darė priešokiais, todėl 1570 m. liepą susirūpinta skolos išieškojimu. Nesumokėta skola tais pačiais metais S. Murmelijų pasivijo Krokuvoje. Pagal ieškovo prašymą jis buvo suimtas, keletą mėnesių teko kalėti, kol spaustuvės savininkas spalio 13 d. laidavo už skolininką.

Galiausiai S. Murmelijus pateikė savo turtą kreditoriui. Pastarasis 1571 m. jį aprašė. Įvykęs teismas nustatė, kad likusi skola – 80 auksinų. Sudarytas skolos atidavimo grafikas. Iš turto surašymo išaiškėjo, kad S. Murmelijus kreditoriams buvo pateikęs vertingą diržą ir 109 leidinių rinkinį, kuriame nemažai pavadinimų kartojosi. W. Kowalskio manymu, tai yra ženklas, kad S. Murmelijus Krokuvoje ketino atidaryti, o gal ir buvo atidaręs knygyną, orientuotą į protestantų (evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų) auditoriją. Pažymėtina, kad nei B. Groickio, nei J. Palczowskio darbų ir kitų Lietuvos Brastos spaustuvės leidinių šiame sąraše nebuvo. 

Paskutinė žinoma S. Murmelijaus gyvenimo data – 1572-ieji. Jis minimas kaip Krokuvos spaustuvininkas byloje dėl skyrybų. Tikriausiai nuosavos spaustuvės neturėjo, dirbo pas minėtąjį M. Szarffenbergerį. Tolesnis spaustuvininko likimas nežinomas, bet jis tuo metu jau ėjo šeštąją dešimtį.

Nepaisant straipsnyje išryškintų S. Murmelijaus piratinių veiklų, pirma jį reikėtų atsiminti kaip gerą spaudos specialistą, ištikimą savai profesijai. Jo vadovaujama Lietuvos Brastos spaustuvė pasižymėjo plačiu teikiamų paslaugų spektru: spausdino ir natas, turėjo gotiškų ir lotyniškų šriftų, daug dėmesio skyrė leidinių estetikai, jų puošybai, išleido įvairaus turinio leidinių. Spaustuvės aplinkoje subrendo ir S. Murmelijaus įpėdinis Kiprijonas Bazilikas. Reikšmingiausias S. Murmelijaus spaudinys, prie kurio rengimo dirbo ir minėtasis K. Bazilikas, – 1563 m. pasirodžiusi žymioji Brastos Biblija. Ši šlovė išblukina S. Murmelijaus biografines dėmes.

Straipsnis parengtas remiantis neseniai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos išleistame leidinyje „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba. Kontrolinis sąrašas. Mokslo studija. XVII–XVIII a. taisymai ir papildymai“ (2020) sukaupta bibliografine ir istorine medžiaga. 

Kita literatūra

Estreicher, Karol. Bibliografia polska, 1899, t. 17

Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: senovė, viduramžiai, renesansas, XVI–XVII amžius, 1979

Kowalski, Waldemar. Krakowski drukarz Stanisław Murmelius i jego księgozbiór (1571). Odrodzenie i reformacja w Polsce, 2018, t. 62, p. 5–45

Ptaśnik, Jan. Drukarze różnowiercy w Krakowie wieku XVI. Reformacja w Polsce. Organ Towarzystwa do Badania Dziejów Reformacji w Polsce, 1921, Nr. 3, p. 187

Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku. Sąs. 5, Wielkie Księstwo Litewskie / Opracowaly Alodia Kawecka-Gryczowa, Krystyna Korotajowa i Wojciech Krajewski. Wrocław; Kraków, 1959, p. 180–187

Teisininko B. Groickio knygas Artykuły prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės pagrindai“) (nuotr. kairėje) ir Porządek sądow y spraw mieyskich prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės privilegijos teismams ir miestams“) 1560 m. nelegaliai perspausdino S. Murmelijus Lietuvos Brastoje. Spaustuvė antraštinius lapus puošė renesansiniais frontispisais. Žymėtina, kad tokių frontispisų kituose spaustuvininko leidiniuose vėliau nebepasitaikė. Tai leidžia manyti, kad būta sumetimų nebesinaudoti brangiu, bet gerai atpažįstamu spaudos požymiu. Iš Krokuvos Jogailos universiteto skaitmeninės bib­lio­tekos ir Lenkijos mokslų akademijos bib­lio­tekos Kurnike fondų