Apie pornografiją: Emilio ir Nerijaus pokalbis rūsyje

Mūsų broliją (penkis evangelikus ir vieną kataliką) subūrė krikščionybės apologetas Laurynas Jacevičius. Apie brolijos kovas, džiaugsmus ir sunkumus galite paskaityti čia.

Tąsyk, kurpiant straipsnį ir kalbantis su Nerijumi apie jo „Exodus 90“ patirtį, atrakinome ir pornografinės praeities stalčių. Dėl objektyvių priežasčių porno dimensija buvo tik pajudinta, tačiau gelmiškiau nenagrinėta. Nusprendėme taisyti situaciją! Paskyrėme atskirą straipsnį, atskleidžiantį brolio Nerijaus Matonio kovą ir pergalę prieš šią šlykštynę.

Taigi aš, kelionėms kiek intertiškas vilnietis, traukiniu atriedėjau į Kauną, į miestą, kuriame Nerijus gyvena, dirba, tarnauja Dievui. Improvizuotai nusprendėme, kad pokalbį įrašysime pašnekovo namų rūsyje. Ši vieta nėra atsitiktinė. Kodėl būtent rūsys? Priežastys yra dvi: viena pragmatinė, o kita poetinė. Pragmatinė – rūsyje vėsiau (tądien buvo labai karšta) ir poetinė – smagu kalbėtis nepatogiomis ir „pogrindinėmis“ temomis nepatogiose ir „pogrindinėse“ vietose. Būtent širdies rūsyje ir sandėliuojame pornografinę patirtį. Ten, kur tamsu, kur niekas nemato.

Užvalgėme picų, pasidarėme kavytės ir nusileidome į kiek pritemusį ir vėsų rūsį. Ir čia mes, (ne)peiktini Viešpaties tarnai, laužėme duoną ir standartus – atvirai kalbėjomės itin nuvalkiota tema. Tema, kuri įgrisusi daugeliui. Atrodo, viskas iškalbėta. Ir įvairiais aspektais. Ką galima pasakyti daugiau? Pabandykime.

Šiuo metu lauke yra 26 laipsniai. Vasara. Visi išsirengę. Kaip tau sekasi suvaldyti savo žvilgsnį? Jėzus nurodo: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28).

Ačiū Dievui, kad nors ir žvilgsnis kartais nukrypsta, bet jis nenueina iki širdies. Ačiū Dievui. Atėjo tokia disciplina. Tiesiog greitai išspręsti. Pakeisti žvilgsnį. Žvilgsnis nenueina iki širdies. Ačiū Dievui už šią discipliną.

Ačiū Dievui…

Kartais labai greitai į ką nors pasižiūri. Ir labai greitai gali ateiti lengva kaltė. Bet suprantu – prigimtis. Esu žmogus, bet vėl: kova su nuodėme. Ir Ačiū Dievui, kad dabar pavyksta greitai nutraukti akį, nutraukti ranką.

Manau, kad tu labai gerai pasakei: „Nenueina iki širdies.“ Kitaip tariant, nepaliečia tavo vidinio pasaulio, tavo minčių ir vaizduotės pasaulio. Manau, jog galime atpažinti moters grožį, jos fizinį patrauklumą, tačiau svarbu, kad tai nevestų pornografinių scenarijų puoselėjimo link, kad nepaskęstume grožyje. Skaistumas turi būti išlavintas.

Taigi, Nerijau, papasakok kaip viskas prasidėjo: pornografija. Kaip tu šitai atradai, įsitraukei?

Paauglystėje atėjo kompiuteris (dabar Nerijui 24 m. – E. J). Tada prasidėjo visokie žaidimai. Atsimenu, susikūriau socialinių tinklų paskyras ir paspaudžiau nuorodą, kuri nuvedė į pornografijos svetainę. Ir ten mane užkabino… Per feisbuką…

Tai buvo draugo nuoroda ar reklama? 

Žinai, kai belekiek prispaudinėji belekokių puslapių – linksmų vaizdų, dar ką nors… Ten buvo kaip ir videonuoroda, bet ji nuvedė į kitą puslapį…

Kiek tau metų maždaug buvo?

Visiškai paauglys buvau. 12–14 m., galbūt 12–13 metų. Kitą dieną sugrįžau jau ne į socialinius tinklus, o į tą puslapį. Nes ten paskrolinau ir buvo daugiau pornografinio turinio, nuogesnio turinio. Mane tai kabino.

Kaip pornografinis turinys tave veikė?

Buvo įdomu. Nežinau, tiesiog staigiai užkabino. Puoliau į spąstus. Tas toks lengvas įdomumas. Pasižiūri – ir apima kažkoks laikinas džiaugsmas bei laimė. Tai tęsiasi. Nori vis daugiau ir daugiau. Vystosi tokia priklausomybė. Pasitenkinimas. Toks trumpas, lengvas… Jis stebindavo mane kaip naujas dalykas.

Ar atsimeni patį pirmą vaizdo įrašą, kurį pamatei?

Jo. Atrodo, kad ten buvo tiesiog šokis. Vaizdas nebuvo susijęs su nuogybėmis. Toks šokis. Ir gal tokios vietos šokyje, kada būdavo mažiau drabužių. Timpos ar dar kažkas. Moters ir vyro šokis. Bet šokis buvo labai intymus. Ir gal šiek tiek užkabinantis…

Turi omeny, kad vaizdo įrašas jaudino tave seksualiai?

Taip, taip. Buvo paauglystė, atrodytų, kad tik taip šiek tiek kabino, kabino… Po vėl pažiūrėjau ir tada sužinojau, koks čia puslapis. Supratau, ką gavau, ir sužinojau, kur gauti daugiau.

Ir iškart prasidėjo masturbacija? Ar iš pradžių tik žiūrėjai?

Iš pradžių tik žiūrėjau. Masturbacija – daug vėliau. Aš net nežinau… Po pusės metų, po metų.

Atrodo, kad neplanuotai susidūrei su pornografija. Lankydavaisi socialiniuose tinkluose ir spaudinėjai įvairias nuorodas. Netikėtai pamatei intymų vyro ir moters šokį, tačiau šis tinklalapis buvo pornografinis. Ir jis tave, internautą, pats įtraukė?

Tikrai taip…

Kitaip sakant, pats neieškojai seksualių vaizdų?

Ne. Tiesiog, atrodo, atsirado naujas kompiuteris, žaidimai, naujos veiklos, daugiau laiko prie kompiuterio. Ir taip va susipažinau.

Ar tu pats tuo metu galvodavai apie lytinius santykius, apie merginas? Ar jau buvo seksualinio pobūdžio minčių?

Ne, nebuvo. Buvo vaikystė. Aktyvi vaikystė lauke. Žaidimai: krepšinis, futbolas, bėgiojimas. Ir net nežinau, net nebuvo tų minčių. Buvo dar sveikas mąstymas. Bet užsikabinus, po to „laužėsi“ viskas.

Ar pornografijos žiūrėjimas veikė tavo kasdienybę?

Iš pradžių, kai atsirado kompiuteris, per dieną praleisdavau 10 minučių ar pusvalandį. Tas laikas, praleistas prie kompiuterio, palaipsniui didėjo. Augo, augo tas laikas. Kažko ieškai…Vis daugiau laiko praleidi prie kompiuterio. Buvo populiarūs feisbuko žaidimai, o kai jie atsibosdavo – tai yra alternatyva. Ieškodavau kokio nors pornografinio turinio.

Ar tu tuomet, mokyklos laikais, kalbėdavaisi su kuo nors apie tai? Bendraamžiais, vyresniaisiais, tėvais, mokytojais?

Iš pradžių ne. Bet vėliau – vėlyvesnėje paauglystėje – tai tiesiog išeidavo iš kalbos. Tokios standartinės mintys, kad „visi žiūri“. Tačiau kitokio pokalbio nebuvo.

Pirmame pokalbyje, kai kalbėjomės apie „Exodus 90“ patirtis ir iššūkius, sakei, kad apie pornografiją kalbėdavaisi tik su vaikinais. Su merginomis apie tai niekada nesikalbėjai…

Be šansų. Tik su vaikinais.

Maždaug 12–13 metų pradėjai žiūrėti pornografiją ir žiūrėjai iki maždaug 18 metų. Ar atsimeni kaip pats jauteisi? Dėl paties fakto, kad žiūri? Ar reflektuodavai, ar viskas vykdavo veikiau autopilotu?

Daugiau autopilotu. Po pornografijos pažiūrėjimo kažkodėl apimdavo kaltė. Kai tai įsišaknijo, įsikibo į mane ir kai tai jau tapo priklausomybe – norėjosi nutraukti, sustoti… Bet, atrodytų, vėl papuoli, vėl užeini į tą puslapį, vėl užsiimi ta pačia veikla, grįžti prie to seno dalyko, parklumpi… Na, ir tada kaltė vėl ateidavo.

O gėda?

Aš manau, kad ir gėda, aišku. Jeigu tėvai pagautų ir pamatytų, tai, be abejo, būtų dar didesnė gėda. Geriau užsidaryti kambaryje, dar kažką… Grįžęs po mokyklos, kai dar nieko nėra namuose… Ir nesąmones darau. Tuomet ir kaltė, ir gėda, galima taip įvardinti.

Kiek pastangų idėjai, kad nuslėptum tai, ką darai?

Tiesiog ištrindavau interneto naršyklės istoriją. Tokia praktika būdavo. Tada galvoji: gal nežiūrėsiu? Gal sustosiu? Bet tada vėl įlendi. Ir trindavau interneto istoriją. Gal tokios pastangos būdavo.

Ar mokytojai apie pornografiją mokiniams kalbėjo?

Nepamenu…

Ar manai, kad mokykloje reikėtų apie tai kalbėti? Ar čia turėtų būti tėvų reikalas?

Tikėtina, kad turi kalbėti ir tėvai, ir mokytojai. Jeigu jaunimas pats atranda? Tai aišku, kad gali kvepėti priklausomybe. Jeigu suaugusieji tai pristatytų kaip nesveiką dalyką, manau, kad išeitų į gera. Be abejo, yra daug dalykų, apie ką jaunimui reikėtų kalbėti. Manau, kad pornografijos problemai taip pat galima skirti dalį laiko.

Tu pornografijos nebežiūri. Kaip tau pavyko susitvarkyti su tuo?

Tikėjimas. Visiškai tikėjimas. Įtikėjau aštuoniolikos, bet dar pusę metų kovojau. Keletą kartų buvau paslydęs dėl pornografijos. Bet atidaviau gyvenimą Kristui – tai tapo mano kova. Pati įtikėjimo pradžia visada yra graži. Esi laisvas. Atrodo, jau viskas įveikta – Kristus atleido nuodėmes… Bet suklupau keletą kartų…Vėl grįždavo kaltė. Po to kankiniesi: ką Dievas galvoja? Kaip ši nuodėmė veikia mano gyvenimą? Ir nešiodavau, atrodytų, dar didesnę kaltę. Bet kažkaip maldomis, maldomis, maldomis… Mano ginklas būdavo malda. Ir kažkaip tai mano gyvenime baigėsi.

Ar [dėl skaistumo] meldeisi konkrečia malda, ar savais žodžiais?

Laisvai – savais žodžiais. Visą laiką savais žodžiais. Visą laiką atvirai su Dievu. Dievas nori tokio artimo santykio, bendravimo. Nori, kad pažintume Jį. Ir prašiau tos pagalbos ir jėgos, kad padėtų įveikti! Supratau, kad priklausomybė nėra geras dalykas. Tai mane sutepa. Pornografija „laužė“ ir keitė mano mąstymą. Norėjosi laisvės.

O kaip keitėsi tavo mąstymas dėl pornografijos?

Kaip ir kalbėjome pirmą kartą: mano žvilgsnio nepaveikdavo. Nebūdavo tap, kad išeinu į lauką ir jau nužiūrinėju. Bet aš labai daug galvodavau apie ateitį: kaip tai paveiks mano gyvenimą, mano ateitį? Ir moterys – jos tapdavo kaip prekės. Atrodo, žiūri tuos video… Ir ten dar daugiau jų. Kiekvieną savaitę dar daugiau vaizdų įkeliama. Ir, atrodo, visos tos moterys – jos kaip prekės. Vieną ir tą pačią moterį gali ne viename videoįraše pamatyti.

Ilgai mąstydavau: Ar tai paveiks mane šeimoje? Ar galėsiu mėgautis intymiu gyvenimu su žmona? Tiesiog norėjau keistis, norėjau, kad Dievas sugrąžintų sveiką mąstymą, kad sveikai galėčiau žiūrėti į būsimą žmoną, į vaikus, į šeimą. Labai rimtai žiūrėjau į šeimą. Labai norėjosi atvirumo šeimoje – mačiau tai savo šeimoje, kurioje augau. Norėjau užaugti atsakingu vyru. Būti atsakingas būsimai žmonai. Tokie pamąstymai iškeldavo pokyčio klausimą. Kėlė norą sustoti. Supratimą, kad tai, ką darau, nėra gerai.

Tavo požiūrį į būsimą santuoką veikė ir teigiamas tavo šeimos pavyzdys?

Taip. Aš didžiuojuosi savo tėčiu ir mama. Mačiau jų pasiaukojimą dėl mūsų: dėl manęs ir brolio. Ir patyriau didžiulę jų meilę. Kartais stebiuosi, nes, matant tėvų pavyzdį, piešiasi ir Dievo paveikslas. Dievas Tėvas atidavė savo viengimį Sūnų. Atrodo, atidavė viską, ką turėjo brangiausio. Tėvai dėl mūsų atiduoda, ką gali. Atrodo, kad tai pagelbėjo priimti Dievą, įtikėti.

Krikščioniškasis tikėjimas formavo ir mano požiūrį į santykius, į būsimą santuoką. O pastarosios perspektyva ir mane motyvavo galutinai nutraukti pornografiją. Manau, kad jeigu žmogus – vyras ar moteris – yra priklausomas nuo pornografijos, tai ji(s) dar neturi moralinės teisės vesti ar tekėti. Tai tik mano nuomonė. Ar tu pritari?

Aš asmeniškai stengiuosi labai atsakingai žiūrėti į šeimą. Tikėčiausi, kad mano būsima žmona taip pat.. Norėtųsi tokios vienybės. Biblijoje parašyta: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr, 2, 24). Noriu būti atviras žmonai. Nuodėmė visą laiką nori būti slepiama. Eina ir gėda.

Esu girdėjęs minčių, kurioms pritariu – jeigu turi asmeninių bėdų, pavyzdžiui, pornografiją, ir jeigu tai atsineši tai į santuoką, į šeimą – ši problema tik didėja. Yra ir kitoks mąstymas – šeima gali išspręsti pornografijos problemą. Maždaug: „Bus šeima – problema išsispręs.“ Nesutinku. Manau, kad problema tik didės! Tu norėsi su tuo susitvarkyti vienas, bet nebesi vienas. Tu esi šeimoje. Tu užkrauni šią problemą ir žmonai. Slepi nuo jos ir stataisi sieną prieš ją. Tai labai veikia šeimyninį gyvenimą. Manau, kad reikia problemą spręsti prieš santuoką. Santuokoje irgi bus problemų. Aš žinau tai ir esu tam pasiruošęs…

Tik pasiruošęs kitokioms problemoms…

Taip. Esu pasiruošęs augti ir kovoti su jomis. Ieškoti bendrų sprendimų. Eiti kartu pas Dievą, eiti kartu melstis, ieškoti bendro tikslo, krypties, sprendimo. Aš irgi pritariu tai minčiai, kad problemas reikia spręsti dabar – prieš santuoką. Ir tiesiog būti atviram savo būsimam žmogui, partnerei.

Šio pokalbio metu ne kartą sakei, kad jausdavai kaltę. Ką tau reiškia jausti kaltę?

Mano tikėjimas prasidėjo krikščioniškame vaikų dienos centre. Tuomet man buvo 13–14 metų. Dienos centre pradėjau girdėti apie Dievą, apie Dievo meilę. Ir, atrodytų, priimdavau visas krikščioniškas idėjas, tačiau negyvendavau praktiško krikščioniško gyvenimo. Ir ta kaltė… Aš ją įvardinu kaip nuodėmę. Tiesiog velnias kaltindavo už tai. Tu padarai nuodėmę ir, be abejo, jautiesi kaltas. Ieva su Adomu – jie irgi padarė nuodėmę ir slėpėsi. Jie jautė gėdą, jautė kaltę, jautė viską, kas yra įmanoma. Darydamas nuodėmę imi krauti svorį ant savęs. Pradėjau suprasti, kad kovoju su nuodėme.

Tik įtikėjęs, jau aštuoniolikos, atradau, kokie yra dvasiniai ginklai, kad kartu su Dievu kovoju, esu ne vienas…

Ir kad Dievas yra tavo pusėje šiuo klausimu.

Taip. Dievas nori išlaisvinti. Ir žinojau, kad šioje kovoje nebuvau vienas. Nuo aštuoniolikos jau atidaviau gyvenimą Kristui. Tada mes kartu pradėjome kovoti. Reikėjo Jam paklusti. Grįžti po mokyklos ir, jau priklausomybei įsiliepsnojus, vis kildavo mintis, kad norisi paskutinį kartą pasižiūrėti, paskutinį kartą atlikti veiksmą.

Tas „paskutinis kartas“ – tokia saviapgaulė… Manau, kad čia yra viena iš pasakų, kurią sau seka nuo įvairių priklausomybių kenčiantys žmonės. Pasakos sau patiems apie „paskutinį kartą“.  

Šitą irgi perėjau…

Man panaikinti pornografijos vartojimo įprotį padėjo ištrauka iš Evangelijos pagal Joną (Jn 8, 1–10). Šioje ištraukoje Jėzus apgina nusidėjėlę. Minia nori ją nuteisti – užmušti akmeninis, o Jėzus suvarto minią: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Tai štai! Jėzus apgina moterį. Jiedu lieka akis į akį ir Viešpats nusidėjėlei taria: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“

Koks Jėzaus Kristaus požiūris į nuodėmę ir nusidėjusį žmogų? Viešpats nekaltina, nepeikia, negniuždo, o galbūt svarbiausia – nežudo. Bet ir nenusaldina, nevynioja į vatą, nenutyli, neapglaisto. Tiesiai įvardina, kad pasielgta negerai. Kita vertus, įkvepia eiti priekin, šventėti, nekartoti klaidų, nelipti ant to paties grėblio…

Tu pirmame mūsų pokalbyje minėjai, kad [pornografinės] praeities bagažą padėjo sutvarkyti asmeniški pokalbiai su mūsų „Exodus 90“ brolijos vyrais: Dovydu ir Ričardu. Papasakok plačiau.

Taip, tikrai taip! Visiškai nutraukus pornografiją, paties įpročio nebeliko. Tačiau liko kaltė… Praeitis. Kaltinau save. Tai privertė mane jaustis nemaloniai. Buvo sunku apie tai kalbėti. Kai įtikėjau, gaudavau progų paliudyti apie Dievo veikimą mano gyvenime. Atsimenu, kartą vienoje maldoje ištariau žodžius: „Dieve kalbėsiu kažką padrąsinančio, bet apie pornografijos etapą kalbėti nenoriu.“

Norėdavai nutylėti, ar ne? 

Norėdavau pamiršti. Būdavo labai sunku. Buvo ašarų. Buvo sunku melstis už tai. Melsdavausi: „Dieve, išlaisvink iš praeities.“ Labai sunki malda būdavo…

Pirmas žmogus, su kuriuo apie tai pasikalbėjau – Ričardas [„Exodus 90“ brolis Ričardas Brogys – E. J]. Atsimenu, kad jau pirmo pokalbio metu buvo ašarų. Ir kokią valandą mane „tampė“ viduje. Buvo sunku net prisiminti, vien ištarti… O po to su Dovydu [Kelecku] pavyko atviriau pasikalbėti. Po to pavyko paliudyti žmonių grupelėje, kuria pasitikėjau. Šios grupelės vadovė [Sharon McCammon] paprašė manęs pasidalinti, ką Dievas įdeda į mano širdį. Ir Dievas padrąsino mane pasidalinti šia praeities dalimi. Šis pasidalinimas jau buvo be ašarų.

Atrodo, siekiau šventumo ir norėjau pamiršti nemalonią praeitį. Dabar suprantu, kad tai yra tiesiog liudijimas ir padrąsinimas kitiems. Ta Biblijos eilutė: „Mano silpnumuose Dievo šlovė“ (2 Kor 12, 9). Pasidalindamas silpnumais aš šlovinu Dievą. Jis mane pakeitė, Jis mane atstatė. Reikėjo daug laiko, kol galėjau pradėti apie tai drąsiai dalintis. Ir dabar – vis dar – kažkaip keista apie tai kalbėti. Kad ir su tavim…

Ne veltui į rūsį atėjome…

Taip, taip. Nėra, kad yra viskas „open“ ir drąsiai galiu kartoti šiuos žodžius: pornografija, masturbacija. Kažkodėl norisi nutylėti ir kitaip perfrazuoti. Bet atrodo, kad su šitais žmonėmis – Ričardu ir Dovydu – pavyko įveikti praeitį.