Apie prokrastinacijos meną

L. Peluritis: Johno Perry „Prokrastinacija“ yra turbūt viena linksmiausių filosofinių ar beveik filosofinių knygų, kurią esu skaitęs. Kai pats esi prokrastinatorius, iškart atpažįsti save ir su autoriumi užsimezga asmeninis ryšys. Prokrastinacija apskritai atrodo esanti universalus reiškinys, tinkantis bet kuriai veiklai. Netgi pradėti turiu nuo savotiškos išpažinties. Kadangi turėjau jus kalbinti apie šią knygą ir jos skaitymas virto darbu, pats prokrastinavau dalį skaitymo laiko, nes žinojau, kad tai yra kažkas, ką aš privalau padaryti. Ši knyga yra aktuali dar ir todėl, kad pandemija prokrastinaciją tik paskatino – kai dirbi per atstumą ir sėdi namie, tavo visi darbai ir pasaulis tarsi turi sutilpti vienoje erdvėje ir prokrastinatoriui kyla įvairių iššūkių. Pradėti, manau, galime nuo išaiškinimo, kas yra prokrastinacija.

J. Dagys: Pirmas klausimas yra grynai lingvistinis. Ar galima lietuviškai ištarti žodį „prokrastinacija“? Pirmas uždavinys buvo tai apgalvoti. Tiesą sakant, tas klausimas tęsiasi – kuo skiriasi prokrastinacija nuo atidėliojimo ar net nuo tinginiavimo? Prokrastinacija, pagal knygos paantraštę, ir yra atidėliojimas, vilkinimas, bet produktyvus, ypač kai kalbame apie Perry‘io aprašyta struktūrinę prokrastinaciją. Taigi tai yra atidėliojimas, tačiau toks, kuris numato kitų darbų veikimą tuo metu.

Prokrastinacijos patyrimas skiriasi žvelgiant iš pirmo ir iš trečio asmens perspektyvos. Iš pastarosios – tai yra pareigų nevykdymas. Bet iš pirmo asmens perspektyvos viskas vyksta kitame kontekste – prokrastinacija visai nereiškia nieko neveikimo. Tai būdas susidoroti su šiuolaikiniame pasaulyje daugelį žmonių užgriuvusia darbų gausa. Daugelis žmonių yra užverčiami gausybe užduočių, menkų užduotėlių, kartais visiškai beprasmių veiklų. Paprastas pavyzdys – elektroninio pašto dėžutė. Kiekvienas gauname tokią gausybę laiškų, kad, jei pradėtume nuoširdžiai atsakinėti į kiekvieną iš jų, kažkas pasaulyje sustotų ir sugriūtų. Todėl išsirenki tam tikrus laiškus ir atsakinėji vien į juos. Čia ir prasideda prokrastiancija, nes kai kuriuos laiškus jau atidėjai. Jei laiškai būtų darbų sąraše, tai galime įsivaizduoti, kad, panašiai kaip dirbi su laiškų dėžute, taip elgiesi ir su darbais.

L. Peluritis: Knyga yra pradedama nuo fundamentalios žmonių racionalumo užklausimo tezės ir to, ką graikai vadino akrasia (nesusilaikymu, nesusivaldymu). Iš kur atsiranda tas neatitikimas tarp žinojimo ir veikimo, kai mes žinom, kad turėtume daryti viena, bet darome kita?

V. Bachmetjevas: Milijono vertas klausimas. Čia galiu atsakyti ne filosofiškai, o asmeniškai. Aš šitą knygą atradau būtent per patirtį, kai sėdėjau nuo kitų darbų išsikovojęs laisvo laiko rašyti disertaciją ir pastebėjau, kad to nedarau. Darau bet ką, ką tik tuo metu galima sugalvoti, bet nerašau. Tada aš supykęs ant savęs aptikau šią knygą. Norėčiau papildyti Joną. Taip, iš išorės prokrastinacija tikrai atrodo blogai. Bet ir iš pirmo asmens perspektyvos mūsų kultūroje prokrastinacija atrodo blogai. Perry‘is tai sieja su perfekcionizmu, bet galutinio atsakymo, kodėl taip yra, neduoda. Tačiau jis parodo, jog prokrastinatorius, net ir nedarydamas to, ką jis galvoja, kad turi daryti, netampa tinginiu. Perry‘is bando į tai atkreipti dėmesį tam, kad, viena vertus, tiek nesigraužtum, kita vertus, galėtum įvaldyti tą prokrastinaciją, kad ne ji būtų tavo šeimininkė, o tu ją struktūruotum.

L. Peluritis: Kalbant apie vidinę perspektyvą, autorius atkreipia dėmesį, kad viena iš didžiųjų problemų yra gėdos arba kaltės jausmas. Man atrodo, jis duodą neblogų patarimų. Vienas jų – gausaus darbų sąrašo turėjimas, nes tuomet kažkurį iš tų darbų, kuriuos turi daryti, būsi pajėgus daryti tada, kai nesinori daryti to, ką privalai daryti dabar.

Yra ir puikus skyrius apie perfekcionizmą. Turėdamas daug laiko galvoji: „Dabar turiu parašyti tekstą, kuris bus toks geras.“ Jis pateikia labai gražių vaizdinių, kaip įsivaizduoji save atsisėdantį prie stalo, perskaitantį visas reikiamas knygas ir rašantį. Bet tada praeina tobulo rašymo terminas, ateina laikas, kai tau tiesiog reikia atiduoti tekstą, atsikratai perfekcionizmo, tiesiog sėdi ir padarai. Ir paprastai rezultatas būna neblogas, jei kažką sugebi. Man įdomu, kiek jūs šioje knygoje pamatėte savęs, nes aš savęs atradau labai daug.

V. Bachmetjevas: Tiesą sakant, po Perry‘io pradėjau sistemingai ir metodiškai susidarinėti darbų sąrašus, kuriuos dabar turiu trijų rūšių. Man šita knyga tikrai buvo atradimas. Turiu pridurti, kad šią knygą, kuri formaliai atitinka savipagalbos žanrą, kurio nemėgstu, perskaityti padėjo jos lengvas saviironiškas tonas, dėl kurio lieka neaišku, kiek rimtai Perry‘is tuos patarimus dalina.

J. Dagys: Aš manau, kad tai, jog knyga parašyta nelaimės draugo nelaimės draugams, yra stiprioji jos pusė. Tai yra knyga, kurioje neatsiranda autoriaus galios santykis su auditorija, kuris būdingas daugeliui savipagalbos knygų. Autorius pasakoja pirmu asmeniu, pasakoja apie save. Turbūt niekas knygoje neatpažįsta savęs šimtu procentų, tačiau daug kas atpažįsta tam tikrus elementus. Perry‘io stiprioji pusė yra prokrastinacijos patirties apmąstymas be priekaištų, nes prokrastinatorius pats sau yra gyvas priekaištas. Autoriaus tikslas yra kaip tik pašalinti kaltės jausmo krūvį, kuris gali ne tik veikti kaip stimulas, bet ir paralyžiuoti.

L. Peluritis: Kitas man labai patikęs dalykas – tai, kad Perry‘is ir pasitelkia savo filosofinį išmanymą, ir jo nepasitelkia. Viename paskutinių skyrių jis klausia apie galimą filosofinį prokrastinacijos pateisinimą, bet pateikęs argumentus pats juos paneigia. Kai kurios savipagalbos knygos bando perkonstruoti trūkumus ir pateikti juos kaip stiprybę. O čia yra tikro nuoširdumo – jis nebando manipuliuoti savo skaitytojais. Tas nuoširdumas yra labai paperkantis. Kita vertus, jis pateikia konkrečių patarimų. Vienas jų – darbų triažas, t. y. surūšiavimas pagal skubumą.

J. Dagys: Triažas turbūt yra antras knygos terminas, kuris lietuvio liežuviui nėra įprastas. Triažas yra iš karo medicinos atėjęs algoritmas, kai vežamus į priimamąjį ligonius reikia rūšiuoti. Yra trys kategorijos – tie, kuriems, reikia skubios neatidėliotinos pagalbos, tie, kurie gali truputį palaukti. Taip ir su darbais – yra darbų, kurie tikrai į mišką nepabėgs. Ir tuomet yra tokių darbų, kuriems, kaip ir pacientams, galbūt jau nieks nebepadės. Vėlgi pasiūlysiu tą pačią pašto dėžutės analogiją – juk mes darome tą patį triažą.

L. Peluritis: Kita labai svarbi koncepcija yra tai, kaip prokrastinatorius rūšiuoja dalykus ant stalo ar kompiuterio darbalaukyje. Aš tą pats puikiai atpažįstu, nes mano namuose visur yra atverstų knygų, ir, kai dirbu, būnu jomis apsidėliojęs. Ir tai yra labai charakteringa. Jis daro skirtį tarp vertikalios tvarkos, kur viskas yra surūšiuojama ir padedama į savo vietą, ir prokrastinatoriams būdingos horizontaliosios tvarkos. Bet jis tai išplėtoja ir „horizontalioji tvarka“ tampa darbo ar net kultūrine metafora.

V. Bachmetjevas: Manau, kad taip. Vertikalios tvarkos metafora yra elementari lentyna, kur daiktai sudėti vienas po kito. O horizontalios tvarkos metafora yra įvairiausiais dokumentais, knygomis, kitais daiktais, kurie reikalingi būti „po ranka“, nuklotas stalas. Vienintelis žmogus, kuris paprastai tokio stalo nesieja su netvarka, yra to stalo šeimininkas, nes jis žino, kur daugmaž viskas yra sudėta. Čia daiktai yra ne vienas po kito, o vienas šalia kito.

Perry‘is pasitelkia analogiją su kairiarankiais: mes nelaikome kairiarankio neįgaliu, nors šiuolaikinis pasaulis yra pritaikytas dešiniarankiams. Tai yra tai, ką Perry‘is įvardina kaip situacinę negalią. Kadangi pasaulis suorganizuotas vertikalios tvarkos šalininkų, horizontalios tvarkos adeptai asocijuojasi su netvarka ir chaosu. Autorius bando reabilituoti horizontalios tvarkos adeptus visų pirma prieš juos pačius ir pasakyti, kad tokia tvarka turi prasmę.

J. Dagys: Yra toks košmaras, kai tą tavo stalą kažkas sutvarko ir tu nebežinai, kur kas yra, ir nebegali surasti. Tu žinojai, kad esi po tam tikra knyga pasidėjęs tam tikrą lapelį, bet kažkas atėjo ir padarė tau „gerą darbą“ manydamas, kad neturi laiko susitvarkyti. Vėlgi viską reikia skaityti su riebia ironijos doze, nes Perry‘is visko nesuabsoliutina, tačiau čia vėl atliekamas kaltės perkėlimo į pasaulį judesys. Kairiarankis nėra kaltas dėl to, kad jam nepatogu kirpti su dešiniarankiui skirtomis žirklėmis.

L. Peluritis: Knygoje yra ir daug praktinių patarimų. Jis aprašo tą malonumą, kai išbrauki darbą iš darbų sąrašo. Tai suteikia tam tikro pasitenkinimo. Arba puikus skyrius yra apie ritmo svarbą pradedant dieną, apie sąrašo pradėjimą ryte. Išjungsiu žadintuvą nepaspaudęs „snooze“ mygtuko, atsikelsiu, pasidarysiu kavos… ir tu jau būni padaręs septynis darbus dar prieš dienos pradžią.

V. Bachmetjevas: Galėčiau pasidalinti dviem labai praktiniais patarimais, kurie man įstrigo. Vienas yra visus didelius darbus skaidyti į mažus. Kitas, šiek tiek ironiškas, – kai darbe pateikiama kolektyvinė užduotis, aš niekada neskubu atsakyti, – sako Perry‘is, – o kai pribręsta laikas atsakyti kas nors jau būna pasisiūlęs tą darbą atlikti. Išlošiam mes abu – mano darbų sąrašas nepailgėja, o žmogus gauna užduotį, kurios ir norėjo.

L. Peluritis: Viktoras jau prisipažino, kaip susidūrė su šia knyga ir iš kur kilo inspiracija ją išleisti, o iš kur jūsų, Jonai, inspiraciją ją išversti?

J. Dagys: Aš žinojau apie Perry‘į, nes jis yra fantastiškas analitinės filosofijos tradicijos, ypač kalbos filosofijos autorius. Toliau atėjo pandemija, kai buvo tam tikras paralyžiaus laikas, kai išnyko vidutinio nuotolio perspektyva, liko tik gyvenimas šiuo momentu ir amžinybės perspektyva. Kai mes pirmąkart susitikome su keliais bičiuliais pavasarį lauke, buvo kalbama apie įvairias patirtis, ir aš vėl prisiminiau Perry‘į, kai kalbėjome apie dienos ritmą. Papasakojau draugams, draugai sako: „Bet tai dabar labai aktualu.“ Dar po mėnesio susitikome su Viktoru, aš jam užsiminiau. Šiuo klausimu jis ilgai neprokrastinavo ir po kelių dienų jau pranešė, kad leidykla turi autorines teises, belieka išversti.