Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie romaną, kuris patiko

Knygos viršelis

Andris Kalnozols. Mane vadina Kalendorium. Romanas. Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Odilė, 2022. 328 p.

Kad norėtum romaną skaityti, reikia, kad jis patiktų. Kad bandytum ką pasakyti, turi sudominti ir kaip tekstas. Latvio Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“, išleistas 2020 metais, o dabar jau ir Lietuvoje, ir patiko, ir sudomino.

Netikėtas turiniu ir jo tarsi užslėptu daugialypiškumu. Netikėta pasakojimo struktūra, labiausiai ir lemiančia savitą romaniškumą jau žanro požiūriu. Laikas perteiktas savaitėmis: 52 savaitės ir paskutinės pradžia. Erdvė – mažas Latvijos miestelis. Veikėjas ir pasakotojas – Oskaras, jau suaugęs, didelis ir stiprus, bet, kaip pats save apibūdina, „silpnų nervų“, turi kažkokį sindromą ir dar kitų negalavimų. Labiausiai mėgsta keptas strimėlytes. Ir tos strimėlytės, apie kurias vis užsimenama, veikia lyg koks neišaugamo vaikiškumo kodas. Ir primena Latviją, jūrą.

Pensininkė mama gauna savo vaiko neįgalumo pensiją, juo rūpinasi. Pastorius, vadinamas Arvydu, padovanoja Oskarui kalendorių. Išmoksta iš kalendoriaus visus vardus ir vardadienių datas, gali jas paklaustas pasakyti. Mažai tekalba, net mano, kad norint, jog tave išgirstų, apskritai reikia kuo mažiau kalbėti. Tie, kurie kartais užkalbina, vadina Kalendorium, nežino, kad jis yra Oskaras. „Jiems tai nesvarbu.“ Bet Oskarui „svarbu“ yra ir žodis, kurį reikia apmąstyti pirmiausia. Nuo „Svarbu“ knyga ir prasideda. Svarbu, kad šviečia saulė ir reikia ją pamatyti, svarbu, kad yra mergaitė, kurią, kaip pats galvoja, yra pamilęs. Bet nereikia ko nors apie ją žinoti. O jos vardą išgirsti apskritai būtų baisu. Ir kai tas baisumas priartėja, Oskarą vėl ištinka lyg ir nutolusi krizė, laimė, trumpam. 

Šiam jaunam, stipriam, bet „silpnų nervų“ žmogui rūpi ir dalykai, kurie šiaip lyg ir neturėtų rūpėti – kad ir tai, kas yra tikra, kas tiesa. „Datos yra tikros, ir žmonių vardai yra tiesa. Dėl to aš galiu būti ramus. Visa kita su klaustuku“ (p. 183). To, kas su klaustuku, žinia, daugiau. Kiekvienas žmogus juk su klaustuku. Kas gali pagalvoti, kad senoji Janina, išgerianti, visą daržą apsisodinanti aguročiais, daro tai savo mylimo žmogaus atminimui, nes aguročiai iš vienos jo kišenėje rastos sėklelės. Puiki labdaringa sriuba iš tų aguročių, sugalvota Oskaro: juk kiekvienas alkanas turi teisę į karštos sriubos lėkštę.

Turi būti kažkokia tvarka, apsauganti alkanus. Nuo grandinės nors kartais paleidžianti šunį. Turi būti kažkokia išeitis seniems, vienišiems. „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs, tose pačiose apleistose erdvėse, kur kažkada buvo gyvas gyvenimas (senoji ligoninė su operacine, bankrutavęs baldų fabrikas). 

Lyg ir kasdienė, kalendorinė romano kompozicija, ką Oskarui pasiseka užrašyti (yra baigęs devynias specialios mokyklos klases), papasakoti, kas kaip nors vyko. Dienos siužete dažnai dalyvauja mama: „Mes valgom pusryčius, ir ji kalba apie šį bei tą, bet aš mažai ką galiu suprasti. Mano protas kažkur nuplaukia. Bet net ir taip gana malonu. Ir nors vaikščiojau visą naktį, vėl išeinu į lauką. Ir mane taip trikdo žmonių judėjimas, kad imu galvoti – vaikščioti man reikėtų tik naktį, o dieną miegoti“ (p. 55). Mama kartą paklausia, kas yra ta mergina, apie kurią Oskaras vis galvojąs. „Ir šį kartą aš pasakiau, kas ji yra. Ji yra šviesa – pasakiau ir paskui jau nieko nebesakiau“ (p. 90). Atsako kaip poetas, poezija prieinama visiems, Oskaro pasakymo mentalinį tikrumą išsaugo sintaksė; laiku sustoti, kad tai, kas tarsi pasisako, neišnyktų. 

Oskaras tikriausiai yra policijos akiratyje. Pavargęs užmiega ant suoliuko, policininkai pažadina. „Galbūt jie pamanė, kad aš girtas. Bet aš geriu labai jau retai“ (p. 55). Tenka bėgti, slėptis. Oskaras bijo „klinikos“. Yra ten buvęs dar berniukas, ir gali būti, kad gydymas, grėsminga aplinka sveikatą yra pabloginusi. Fiksuota klinikos baimė. „Silpnų nervų“ žmonės, ypač vaikai, ne visada turi būti gydomi griežtos priežiūros klinikose. Iškilus spektaklio idėjai, bet nepasisekus pjesei, nes ji niekam nepatiko, Oskaras supranta, kad turi savo „aktoriams“ papasakoti apie save. Kad atsirastų ryšys: „Tai rytoj aš jiems pasakysiu, kodėl mažai kalbu“ (p. 265). Papasakoja apie kliniką: „Aš buvau didelis kūningas paauglys be prasmės ir pritaikymo. Man buvo galima tik įdurti sistemą, maitinti kopūstais (kasdien įvairiais pavidalais) ir daugybe tablečių, kurių prasmės man niekas nepasakė. Ten niekas neturi prasmės nei reikšmės“ (p. 270). Romano siužetas – to paauglio, jau jauno vyro, bandymas surasti savo galimybes gyventi, priimti kitų pagalbą ir padėti kitiems. 

Ribų problema svarbi ir užrašomo pasakojimo stilistikoje. Devynios pagalbinės mokyklos klasės „silpnų nervų“ žmogui nesuteikia didelių stiliaus pasirinkimų. Vargu ar jo žodyne yra ir „prasmė“ ar „reikšmė“. Bet žmogaus pasaulis romane turi išlaikyti savo tūrį, sudėtingumą, problemiškumą. Tad naudojama dvigubo pasakojimo technika. Veikiančio ir pasakojančio asmens ir rašytojo, rašančio apie veikiantį ir taip pat rašantį, mąstymo, suvokimo, kalbos galimybių sampyna. Tokia kalbinių galimybių sampyna nėra nauja, ne sykį literatūroje išbandyta. Kalnozolas šią techniką naudoja savitai ir subtiliai. Tai reiškia, kad tiksliai žaidžia kalba, jos paviršiais. Silpnos (pažeistos) psichikos žmogus negalėtų reflektuoti savo kažkur nuplaukiančio proto, bet kito pasakotojo kalbinė parama yra vos pastebima. Kaip ir žaidimo, netgi internetinio. „Agario“ – žaidimas burbulais – lyg leidžia virtualiai susitikti ir su mergina, kuri Oskarui labai patinka. Žaisti simboliais lengviau nei kalbėtis. 

Subtilūs dviejų pasakotojų balsų susiėjimai lemia gražias, dėmesį pritraukiančias pasakymo formas, lyg kokias reziumė. Bent keli pavyzdžiai: „Ir tada aš galvoju, kad yra išorinė tiesa ir vidinė tiesa. Ir vidinė tiesa yra visada, o išorinė tiesa vis pasidaro buvusi. Ir jei aš dabar klystu, tai galų gale – tai yra tiesa. Ar ne?“ (p. 32); „Taip jau yra, visi man artimi žmonės kartkarčiais suserga. Tik aš nesergu. Nes sergu visą laiką“ (p. 182); „Dabar reikia galvoti tik geras mintis ir negalvoti blogų minčių. Ir miegoti reikia eiti, kai būsiu užšovęs velkę“ (p. 174). 

Pasitelkiamos knygos, atsargiai įtraukiamos į Oskaro suvokimą. Pamatęs spektaklį, suvokęs teatro džiaugsmą, Oskaras skaito seno, jau mirusio režisieriaus knygą. Ir įsidėmi mintį, kad režisierius į pirmąją repeticiją aktorius turi kviesti pats, o ne koks asistentas ar asistentė. Taip ir daro, prisiėmęs režisieriaus funkciją. Su Otto, žmogum iš mokslo erdvės, suveda mokslinė knyga, kurią Oskaras bando paskaityti. Ir susirūpina, kaip tas Otto pragyvena, juk mokslininkai mažai teuždirba, jam reiktų padėti. Tikriausiai girdėjo iš televizoriaus, svarbaus pokalbininko. Susiranda adresą ir parašo jam laišką. 

Gal sąmonė turi būti kiek pažeista, kad ją dengiantis kasdienių ir pragmatinių reikalų luobas lyg įlūžtų, prasivertų kitų ir kitiems rūpesčiams? Dideliems ir visai mažiems – pavyzdžiui, kam vardui Otto dvi t... Iš paviršiaus paprastame, gal ir primityviame savaičių ir vardų kalendoriuje, rašomame Oskaro, vis prasiveria koks plyšelis, išvedantis lyg į kitą erdvę. Pasirodo neįgalaus žmogaus valia (jei ir prilaikoma kalbinės kito pasakotojo valios), pasiryžimas kažką padaryti, nuveikti, jei ir ne itin prasmingo, pragmatiškai žvelgiant: tarkim, žingsnis po žingsnio tvarkyti senosios, jau niekam nebereikalingos ligoninės patalpas.

Galiausiai lyg peržengiamas koks slenkstis ir pasirodo toks įrašas: „Aš negersiu. Taip esu nusprendęs. Nebenoriu to daryti. Man reikia būti blaivia galva, nes turiu ateities planų. Ir tie yra dideli. Apie smulkmenas nebegalvosiu. Toks aš esu savo gimtadienio išvakarėse senosios ligoninės operacijų salėje. Naujasis Oskaras pasiruošęs ateiti į pasaulį“ (p. 236). Gal ir palengvinta. Gal ir padidinta. Bet jei kalbėtume ne apie Oskarą. Kai taip parašo, Oskaras jau yra daug nuėjęs, jis jau daug daugiau kalba ir kalbasi. Kalba yra svarbiausias takas į tikrovę. Kuo daugiau kalbos, tuo daugiau ir tikrovės, ir takų į ją. Oskaras jau gali sustoti ir prie abstraktaus žodžio „atėjimas“, jį apmąstyti, susieti su gimimu ir savo gimimo diena. „Pavyzdžiui, kovo 20 pas mane ateis mano naujas pasaulis, jei taip galima pasakyti apie labai senus žmones. Labai tikiuosi, kad ir Otto atvyks“ (p. 234). 

Otto sunkiai serga, begali kalbėti tik svirplio balsu. Lyg Oskaras būtų nujautęs jo tykantį pavojų, laiku pasišaukęs jį į savo „naują pasaulį“, susidarantį iš labai senų, neįgalių, nuo ko nors priklausomų. Tad gilusis Andrio Kalnozolo romano klodas gali būti suvoktas kaip galimybė žmogaus pasauliui atsinaujinti iš paskutinių resursų, iš to, kas jau tarsi išstumta anapus ribų – „silpnų nervų“, labai seni, vieniši, ligoti, bankrutavę, kalėję, piktnaudžiaujantys alkoholiu, patyrę dvasinių traumų, nebetekę savo idėjų arba jomis nusivylę, kaip senas komunistas Leo, Kalendoriaus vadinamas Leninu, nebetikįs komunizmu, nes jau „priklausomas nuo medikamentų“, estas Kallė, buvęs didelio dienraščio redaktorius.

Oskaras pirmiausia tą kompaniją ir susikviečia į savo gimimo dieną senojoje, nebeveikiančioje ligoninėje, operacinėje. Atliekami žmonės, atliekamos vietos, daiktai. Susitikimo aprašymas stilingas, su vos juntama šypsena: „Susipažįstam vieni su kitais. Visi išgeria. Skamba „ABBA“. Aš kartkarčiais pašoku ir valgau strimėlytes. Birutėlė su Ruoze kampe čiauška. Leninas nenori šokti su Maiga. Kallė su visa medine koja vaikšto šokių grindimis ir su svečiais apsikeičia po žodį. Visi po truputį išlaisvėja. Aš manau, kad mes įdomiai praleisim naktį“ (p. 238). Kompanija sudaryta, ryšiai sumegzti. „Kompanija“ susitelktus žmones vadina ir Oskaras, tad vargu ar gražiame, stilingame vertime tinkamai vartojama ir „Gauja“, lietuvių kalboje neigiamo ar bent ironiško atspalvio.

Oskaro surinkti žmonės ima justi vienas kitą, juos traukia kalbėti ir kalbėtis. Oskaras jaučia, kad dar niekada nebuvo iš karto pasakęs tiek daug žodžių. Teatro, spektaklio idėja atsiranda lyg savaime, gal iš tiesų teatras yra gyvenimui artimiausia meno forma. Kūryba – tai, ko žmonės negali išvengti. Vienintelis būdas atnaujinti ir senkančius dvasinius resursus, džiūstančias dvasios upes. Ir kodėl ne: rekvizitų (arba atliekamų, tad liūdnų daiktų) pilna. Žodžiai užrašyti. „Aktoriai pasiruošę repetuoti. „Liūdesio technika“ yra spektaklis apie liūdesį, kuris mus ištinka, kai džiaugsmas pasirodo esantis tiesiog tuščia technika. Šypsenos dantys“ (p. 272). Tai jau apie dabartį. Apie žmones, pavargusius dėl pastangų džiaugtis. Apie šypseną ne iš širdies, o tik iš dantų. Galbūt ir iš romano autoriaus, aktoriaus ir režisieriaus, patirties. Kai bliūkšta visos meno „technikos“, lieka tik kalba. Pati sunkiausia technika. 

Spektaklis pasiseka. Susirenka žmonių. Gali būti svarbus ir tarptautiniu mastu, – pamano buvęs žymaus dienraščio redaktorius. Bet Oskarui tai brangiai kainuoja. „Po vakarykščio man vėl gresia klinika“ (p. 276). 

Premjera yra ir romano kulminacija. Jau į pabaigą, nes tikrai sunku būtų iš to aukšto taško tinkamai grįžti į siužetą. Jo vagą pakeičia motinos mirtis. Romaną tenka baigti poetiškai, alegoriškai, Oskarą išsiunčiant anapus jam užbrėžto ir paties apsibrėžto pasaulio, ėjimui įduodant krikščioniškąjį paramstį – tikėjimą, viltį ir meilę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.