2022 05 25

Mažoji studija

Skaitymo ir klausymo laikas

30 min.

Apie Rusijos kolonializmą, rusifikaciją ir Ukrainą

Vaikas evakuacijos autobuse, ką tik atvykusiame į Zaporižę. 2022-04-21. Roman Pilipey / EPA nuotrauka

Kaip Rusijos pradėtas karas Ukrainoje paskatino diskutuoti apie rusiškąjį kolonializmą, kuo skyrėsi rusifikacijos politika Lietuvoje XIX a. ir XX a., ir ką tai turi bendra su dabartiniais Rusijos veiksmais Ukrainoje? LAURYNAS PELURITIS kalbina VU TSPMI docentę dr. NERIJĄ PUTINAITĘ ir VU Filologijos fakulteto profesorių dr. PAULIŲ SUBAČIŲ.

L. Peluritis: Įdomu, kad Vakarų politinis, ekonominis ir kultūrinis kolonializmas yra nemažai kritikuotas ir nagrinėtas. Tačiau Rusijos atžvilgiu postkolonijinė kritika taikyta itin retai. Pats atsimenu kolegų iš Vakarų išsigandusius ir nejaukumo apimtus veidus, kai postkolonialistinio diskurso kritikos kontekste pasakydavau, kad mūsų regione šia tema reikia kalbėti apie Rusiją. Tačiau reikia apie tai kalbėti, nes Rusija savo istoriografijoje kolonializmo diskursą turi nuo XIX a. vidurio, pati dalyvavo kolonializmo žaidimuose. XIX a. Rusijos istorikai plėtros į Rytus istoriją pasakoja kaip savikolonizacijos procesą, o šių idėjų tąsą Maskvos politiniame mąstyme ir istoriografijoje galime atrasti ir šiandien. Tad noriu paklausti: kiek ir kaip korektiškai galime kalbėti apie Maskolijos kolonializmą ir ar tokia prieiga vaisinga?

N. Putinaitė: Kalbėti galima apie viską, bet kai kolonializmo kontekste su Rusija kalbama apie Sovietų Sąjunga, yra priimtas tam tikras išlygų standartas. Pavyzdžiui, sakyti, kad imperijos kolonijas užgrobdavo tam, kad galėtų iš ten pumpuoti išteklius ir dažniausiai tos kolonijos būdavo tiek politiškai, tiek civilizaciškai silpnesnės. O kalbant apie Rusiją pastebima, kad Rusijos imperiniai pakraščiai būdavo civilizuoti labiau nei centras, o ištekliai eidavo iš Rusijos į pakraščius. Sakykime, jei žvelgiame į Lietuvos kaip Rusijos kolonijos atvejį, matome, kad Lietuva niekada nebuvo civilizaciškai silpnesnė, ir iš jos į Rusiją būdavo pumpuojami ne ištekliai. Tad kyla klausimas, kam Rusijai apskritai tokių kolonijų reikia. Čia matome visiškai kitą kolonializmo logiką.

Tačiau, kai kalbame apie dekolonizaciją, postkolonijines traumas, labai specifinės nacionalinės kultūros vystymą kolonijose, visus šokių ansamblius, dainų šventes ir pan., galime matyti daug paralelių su kitų imperijų ir kolonijų istorija.

Nerija Putinaitė. „BNS Foto“ nuotrauka

P. Subačius: Postkolonijinė teorija vis dėlto kalba pirmiausia ne apie tai, kaip vyko kolonizacija, ir net ne apie tai, kaip vyko dekolonizacija, bet apie liekamuosius reiškinius – apie antrinę kolonizaciją, kurią prisiima pati dekolonizuota kultūra ar kraštas, nes nedrįsta eiti savitu keliu. Taip pat apie bandymus išgryninti savo kultūrą, ką rodo daugybė Afrikos pavyzdžių, kai bandoma išgryninti tai, kas autentiška, nusimesti viską, kas prancūziška ar angliška. Tačiau postkolinijinė teorija demaskuoja bandymą grįžti ir parodo, kad tai neįmanoma. Tu gali atsisakyti anglų kalbos ar Biblijos vertimų, tačiau yra daugybė dalykų, kurių atsisakyti negali.

Taigi, žvelgdami iš šios perspektyvos, galime puikiai matyti įprastus liekamuosius kolonijizmo efektus – tiek šiandienėje Lietuvoje, nepaisant trisdešimties metų, tiek ir Ukrainoje, kur tie efektai reiškiasi. Pavyzdžiui, pirmieji postkolonializmo teoretikai rašė apie kaukės epidermializacijos efektą – kaip juodaodžiai norėdami prisitaikyti, metaforiškai tariant, bandė užsidėti baltojo kaukę, o po dekolonizacijos bando ją nusiimti, tačiau ji jau yra priaugusi. Mes šitokius reiškinius šiandien puikiausiai galime matyti savo kultūroje, politiniame gyvenime. Mano supratimu, iš šios perspektyvos galima interpretuoti ir pasakymą „visada dirbau Lietuvai“, ir kitus dalykus.

Čia svarbus ir mimikrijos aspektas – jei tampi toks pat, tai jau nebe mimikrija, tai jau klonavimas, nes mimikrijai reikalingas tapimas maksimaliai tokiam pat, bet išlaikant kitoniškumą. Mūsų kultūra, kad ir kaip buvom supanašėję, skiriasi nuo slavų kultūros. Bet štai ukrainiečiams… Sovietų Sąjungoje juos visada stengėsi padaryti tokius kaip rusus, tačiau vis tiek išlaikyti tam tikrą skirtumą, kad išliktų įtampa. Iš to ir gimsta šiandienis Šiaurės Rytų Ukrainos paradoksas, kuriuo stebisi dalis Vakarų apžvalgininkų. Kaip čia dabar Charkivas, kuriame visi kalba rusiškai, visi buvo rusiškos kultūros aplinkoje, staiga vieningai puolė gintis. Tai reiškia, kad gilumoje buvo išlikęs skirtumas.

Paulius Subačius. Bernardinai.lt nuotrauka


L. Peluritis: Man atrodo, kad, kai kalbame apie rusifikavimą, problema ta, jog Lietuvoje egzistuoja mokyklinis istorijos aiškinimas – rusifikavimas buvo XIX a., ir tuomet buvo tarsi pratęstas sovietmečiu. Kitaip tariant, tarp šių laikotarpių nematoma skirtumo. Tačiau žvelgdami atidžiau, mes ne tik matome skirtumą tarp vienos ir kitos okupacijos, bet ir vietinio konteksto pasikeitimą, juk Lietuva XIX a. buvo visai kitokia nei 1940-aisiais. Taigi kuo pasižymi XIX a. rusifikacija ir kas vyksta sovietmečiu?

P. Subačius: Lietuvoje mes puikiai matome, kaip žmonės neskiria kalbos nuo rašto. Ir tai galioja svarstymams apie XIX a. ir spaudos draudimą. Kalbėti lietuviškai niekas nedraudė – caro administracija neturėjo nei tikslų, nei resursų turguje ar namie kalbėti lietuviškai. Kontroliuojama buvo mokykla, viešieji užrašai ir spauda. Ir spaudos kontrolė, graždankos primetimas pirmiausia buvo susijęs su siekiu atskirti lietuvius nuo lenkų, kontroliuoti religinę spaudą ir neprileisti kylančio lenkų nacionalizmo. Kitaip tariant, buvo siekiama, kad nebūtų bendrų tekstų, kuriuos lietuviai ir lenkai, skaitydami kartu, eitų į bendrą kovą su maskoliais.

Rusijos intencijas ir kalbų politiką galima palyginti su Prancūzijos kalbų politika, prasidėjusia dar naujaisiais laikais. Kaip tu gali turėti vieningą valstybę, jei negali susikalbėti? Tačiau Rusijos imperijos tikslas nebuvo antitautinis, kaip mes šiandien suprantame. Buvo siekiama valstybės integracijos, bendros švietimo sistemos. Mums šiandien juk neatrodo, kad Prancūzija kolonizavo ar nutautino Bretanę – niekas tokiomis kategorijomis nekalba apie Prancūziją. Tokie teiginiai visiškai nereiškia, kad imperija nebuvo brutali mūsų atžvilgiu. Žinoma, kad buvo, bet motyvus matyti tik moderniojo nacionalizmo akimis nėra pagrindo.

N. Putinaitė: Galime samprotauti įvairiais aspektais, tačiau noriu atkreipti dėmesį į postkolonializmo traumą. Visur kalbama apie tai, kad išsilaisvinusios tautos jaučia potrauminį sindromą, bet man atrodo, kad Lietuvoje tas potrauminis sindromas yra dar ir generuojamas. Apsibrėžti save per nacionalizmą yra apskritai būdinga Vidurio Europos šalims po Sovietų Sąjungos griūties. Egzistuoja potrauminio patyrimo artikuliacija ir stiprinimas mėginant apsibrėžti savo naują esatį. Tuomet pasakojimai apie rusifikaciją yra dar labiau sustiprinami.

Pasakojimas, kad Sovietų Sąjungos laikais buvo labai stipri rusifikacija, turi nedidelį pagrindą. Turiu omenyje, kad Sovietų Sąjunga nebuvo Napoleono laikų Prancūzija. Ji kai kurias tautas net sukūrė, pavyzdžiui, kirgizų tautą. Egzistavo ir tam tikra tautų hierarchija – ukrainiečiai ir baltarusiai buvo privilegijuotos tautos. Tačiau esmė ta, kad Sovietų Sąjunga buvo padalinta į tautinius vienetus ir buvo vykdoma nacionalumo politika. Žinoma, ji buvo labai vienpusiška, bet ji buvo. Ir bendros kalbos diegimas, palyginti su politinių ir administracinių struktūrų bei kultūros modelio diegimu, buvo silpnas. Jei kalbame apie antitautiškumą, nereikėtų jo sieti vien su kalba. Veikiau reikėtų kalbėti apie kultūros sovietizaciją, kuri galėjo būti ir labai lietuviška su visomis verpstėmis bei išgraviruotomis lelijomis.

Dar vienas svarbus aspektas, kad mes tik dabar mokomės skirti modernizaciją nuo nutautinimo ir sovietizacijos. Nes visuomet klausimas, kiek toje sovietizacijoje buvo modernizacijos, kuri turbūt bet kokiu atveju būtų Lietuvoje vykusi. Tarkime, nuvarymas nuo žemės, miestų kilimas, elektrifikacija. Tai yra modernizacijos ženklai, matomi visame Vakarų pasaulyje. Sovietų Sąjungoje tai vyko iškreiptu pavidalu, tačiau, jei mes nebūtume sovietizuoti, modernizacija pas mus taip pat būtų vykusi, ir žymiai spartesnė, tiesiog nebūtų tokia kontroversiška kultūriškai. Ten, žinoma, viskas buvo daroma administraciniais metodais, todėl kėlė milžinišką žmonių pasipriešinimą. Taigi tautiškumas sovietmečiu nusėdo į antimodernizacijos lauką – visokie berželiai, senos supuvusios sodybos, nemelioruoti laukai, pelkės. Visa tai, kas nemodernu, mes kartu siejame su lietuviškumu.

Taigi rusifikacija vyko kita prasme – rusų kultūra, politika, administraciniai metodai yra įsigėrę mūsų odoje iki šiol. Būtent tai aš siečiau su rusifikacija, o ne kalbą, kultūrą siaurąja prasme, modernizaciją.

P. Subačius: Beje, kritiškai angažuoti postkolonijiniai teoretikai, kalbėdami apie Afriką ir Aziją, kaip tik sako, kad naujoms nacijoms daug pavojingesnis buvo tas laikotarpis, kai vietinės kalbos buvo pripažintos, bet vietinėmis kalbomis buvo pradėta diegti prancūziška, belgiška ar angliška kultūra, literatūra verčiama į vietines kalbas. Neva Shakespeare‘ą primetė jį išvertus į suahilių ar kokią kitą kalbą.

N. Putinaitė: Na va, Čechovas iki šiol yra didžiausias Lietuvos dramaturgas. Čia aš ir matyčiau labai aiškų kolonializmo pavyzdį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

L. Peluritis: Mes kalbėjome apie potrauminius dalykus, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad traumą patyrė ne tik lietuviai. Prieš kelias dienas labai neblogai feisbuke suformulavo vienas aktyviausių Ukrainos rėmėjų ir palaikytojų Olegas Šurajevas: „Daugumos rusų problema visame pasaulyje, ypač posovietinėse valstybėse, ta, kad jie nesupranta, kaip ir kodėl čia atsidūrė. Pavyzdžiui, mano senelis iš tėčio pusės buvo kolonizatorius, sovietinės kariuomenės karininkas. Jis nežudė lietuvių, netrėmė, bet jo misija buvo atvykti į Lietuvą ir kolonizuoti, rusifikuoti šį regioną. Panašių istorijų jūs išgirsit iš daugelio rusakalbių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Ar suprantat problemą? Manęs čia nelabai turėjo būti.“

Aišku, dabar galime sakyti, kad moderni lietuvių valstybė, ačiū Dievui, siūlo ne tik etinę, bet ir pilietinę tapatybę, prie kurios galima prisijungti nepaisant kilmės. Tačiau šio klausimo jautrumas yra bendras visiems piliečiams.

N. Putinaitė: Turbūt tapatybės klausimas visada kyla sukrėtimų akivaizdoje. Vieną sukrėtimą mes patyrėme Sausio 13-ąją, kai iškilo klausimas, ar čia yra etninių lietuvių valstybė. Dabar šis klausimas vėl iškyla, ir mes turėtume ieškoti atsakymų. Tiesą sakant, nesutikčiau su Pauliumi, kad ukrainiečių rusakalbių tapatybės šaknys labai gilios. Manau, kad būtent karas yra vienas iš pagrindinių tautiškumo katalizatorių. Žinoma, ne ant tuščio pagrindo, tačiau šis karas yra didžiulis tiek Ukrainos, tiek kitų tapatybių katalizatorius. Todėl labai reikia apsibrėžti kitataučių politinę tapatybę ir Lietuvoje.

P. Subačius: Valstybė šiaip ar taip yra abstraktas. Man atrodo, kad labai svarbu, kaip žmogus susitapatina ne su abstraktais, o su konkrečiomis erdvėmis. Ir susitapatinimas su Charkivu ar buvusių karininkų vaikams su Klaipėda padeda pasijausti savam ir įsitraukti į bendrą gyvenimą. Tačiau klausimas, ar įmanoma tokiu būdu įveikti šeimos atmintį ir visus kitus dalykus. Kiek turėjo būti parašyta knygų, įvykti diskusijų ir kiek kartų pasikeisti, kad britai atrastų sąlyginai pozityvų santykį su savo imperine praeitimi. Manyčiau, kad, net jei karas greitai baigsis, prireiks dešimtmečių, kol šie efektai Ukrainoje, bet net ir Lietuvoje įgytų ramesnį būvį.