Apie savanorystę įkalinimo įstaigose

Ką mes ten veikiame? Diskutuojame apie kūrybos galią, savivertės svarbą, karjeros planavimą, tyrinėjame savo komforto zonos ribas improvizacinio teatro metu ar kartais net žaidžiame krepšinį… Tik paradoksas, kad nuteistieji dažnai net neateina į veiklą dėl pačios veiklos. Jie ateina dėl mūsų – nežinia, iš kur ir kodėl atėjusių nepažįstamųjų.

Kartais ne pačiose veiklose ar diskutuojamose temose slypi šios savanorystės esmė. Minėtos veiklos, nors savaime vertingos, kartu sukuria pagrindą unikaliam pokalbiui, šypsenai, žvilgsniui. Tos nesuplanuotos akimirkos veiklų metu tampa galimybėmis parodyti rūpestį bei susidomėjimą, susitapatinti su žmogumi, su kuriuo galbūt kitu atveju net nerastum jokių sąlyčio taškų.

Mano vienas pirmųjų sutiktų nuteistųjų – Mantas (vardas pakeistas) – per savo bausmės laiką perskaitė šimtus knygų, išmoko groti gitara, parašė begalę eilėraščių, turėjo savo darželį, kuriame augino įvairias daržoves, net pradėjo mokytis aukštojoje mokykloje. Su juo susibendravome nuo pat pirmų susitikimų ir palaikome ryšį iki dabar. Jo gyvenimo kelias kupinas skausmingų bei traumuojančių patirčių. Nuolatinė nemiga, depresija, atmintyje įsišaknijusios patyčios, patirtos kiekvieną dieną mokyklos laikais ir galiausiai atvedusios prie nusikaltimo, o po to – ir šešeri paauglystės metai, praleisti gyvenant visuomenės užribyje (t. y. kalėjime).

Kiek bendraujame su Mantu, jis visada pamini, kaip jam buvo svarbu visame tame kelyje turėti mane ir kitus savanorius, kurie reguliariai atvykdavo aplankyti jo ir kitų nuteistųjų. Šalia savęs turėti žmonių, kurie tikėjo ir vis dar tiki juo. Tai skatina jį nenuleisti rankų ir judėti savo svajonių link: išsigydyti turimas priklausomybes, pasibaigti studijas, susirasti pastovų darbą bei išmokti pasitikėti žmonėmis. Ir būtent įvairaus pobūdžio neformalaus ugdymo veiklos sukūrė terpę šiai bendrystei tarp Manto ir manęs.

O man Manto pavyzdys vis primena, kiek daug žmonių yra su nuostabiu potencialu turėti neapsakomai gražų gyvenimą, jei tik krūva aplinkybių, nepriklausančių nuo jų pačių, nebūtų egzistavusios.

Kiekvienas žmogus yra formuojamos aplinkos: šeimos, giminės, gyvenamosios vietos kultūros, mokyklos, draugų bei kitų aplinkybių. Ir visgi net logiškai tai suvokiant yra sunku nežinant žmogaus praeities nesmerkti jo (-s). Sudėtinga neturėti neigiamos išankstinės nuomonės apie žmogų, kai vienintelis žinomas faktas apie jį (-ą) yra tai, kad tas žmogus sėdi ar sėdėjo kalėjime už padarytą nusikaltimą. Tačiau nuoširdus bendravimas gali panaikinti visus turimus nusistatymus, klaidingus stereotipus, kas ir nutinka organizacijos „Prirašytos rankos“ savanoriams: mes išmokstame priimti „kitokį“.

„Tik dar labiau įsitikinau, jog praeityje padarytos klaidos neatspindi, koks žmogus iš tiesų yra. Jaunuoliai labai nori keistis, kurti sklandžią ateitį. Paskutinės projekto veiklos metu paminėjus, kad kitą kartą kelios savanorės atvykti negalėsim, teko išgirsti žodžius: „Geriau neatsisveikinam, nes atsisveikinimai visada sunkūs ir skaudūs“, kurie parodė, jog bendros mūsų pastangos buvo vertingos iki pat paskutinės minutės, ir palaikymas bei nuoširdus ryšys jiems ypač reikšmingi“, – įspūdžiais dalinosi „Prirašytų rankų“ veiklų kuratorė po pirmųjų kelių veiklų.

Nuoširdus bendravimas savanorystės metu tampa galingu įrankiu keisti tiek nuteistųjų ateitį, tiek ir įsisenėjusį visuomenės požiūrį į laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis. Ir taip su kiekviena veikla mažu žingsneliu priartėjame prie saugesnės ir supratingesnės Lietuvos visuomenės.

Daugiau apie „Prirašytų rankų“ veiklą ir prisidėjimo būdus prie jų veiklos galima sužinoti organizacijos internetiniame tinklalapyje http://prirasytosrankos.lt.