Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie savanorystės paradoksus ir širdies treniruotes

„Carito“ nuotrauka

Lietuvoje dar tik matuojamės savanorystės rūbą. Vieni keliais sluoksniais prisirengia, kiti išbando pirmas savanorystes. Kad ir kaip būtų, dalindamiesi laiku, žiniomis, dėmesiu su kitais labiausiai apdovanojame save.

Apie savanorystės paradoksus ir širdies treniruoklius baigiantis Savanorystės metams ir gruodžio 5-ąja minint Tarptautinę savanorystės dieną kalbamės su Lietuvos vyskupų konferencijos socialinių reikalų komisijos pirmininku arkivyskupu KĘSTUČIU KĖVALU, Socialinių mokslų centro direktoriumi prof. BOGUSLAVU GRUŽEVSKIU ir Lietuvos „Carito“ generaline sekretore DEIMANTE BUKEIKAITE.

Vyriausiai savanorei greitai 90, jauniausias pakeliui

„Caritas“ išsiskiria savanorystės patirtimi, savanorių geografija ir amžiaus įvairove, mat skaičiuoja jau 33 atsikūrimo ir veiklos Lietuvoje metus. Vyriausiai iš beveik 4 tūkst. „Carito“ savanorių –  greitai 90, jauniausias – dar tik gims, bet jau turėdamas savanorystės patirties, nes mama aktyvi savanorė.

Savanoriška veikla Lietuvoje įteisinta tik 2011-aisiais. Vilniaus universiteto profesoriaus B. Gruževskio teigimu, šioje srityje mes atsiliekame Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, vienas darbingo amžiaus šveicaras vidutiniškai dalyvauja šešių nevyriausybinių organizacijų veiklose. Tai gali būti kaimynų bendruomenė, kultūros ar sporto organizacija, darbe – profesinė sąjunga ar darbo taryba, savanorystė krašto apsaugoje, medžiotojų ar gamtos apsaugos būrelis ir pan.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, iki 2020 m. Lietuvoje savanoriavo vos 15 proc. gyventojų. Savanorystės kultūros trūkumas buvo jaučiamas įvairiose šalies gyvenimo sferose.

„Carito“ nuotrauka

Savanorystės sprogimas

„Pandemija, o paskui karas Ukrainoje situaciją labai pakeitė“, – akivaizdu D. Bukeikaitei. Per pandemiją į savanorystę įsitraukė ir savanorių artimieji, pažįstami, draugai, kiti anksčiau nesavanoriavę žmonės, nes matė, kad ligoniams, garbaus amžiaus žmonėms reikia vežti vaistų, maisto, apskambinti vienišus, guosti gedinčius mirusių artimųjų, pakalbinti negalinčius pamatyti savo vaikų, anūkų, pavaduoti karantine esančius slaugos, globos namų, ligoninių darbuotojus ir t. t.

Karo pradžioje kilus pabėgėlių bangai, dar daugiau savanorių telkėsi rinkti paramą, registruoti, apgyvendinti atvykstančius, rūšiuoti drabužius, ruošti ir dalinti paramos paketus.

„Plėtėsi ir šeimų savanorystė. Tėvai vedėsi atžalas į „Carito“ sandėlius pakuoti humanitarinių paketų. Ir vaikai taip didžiavosi, kad prisideda. „Matėme jų pasidalijimus socialiniuose tinkluose su prierašais po nuotraukomis: „Ir aš – „Carito“ savanoris!“ O jeigu dar savanorio puodelį dovanų gaudavo – euforija!“ – šypsosi „Carito“ vadovė.

Jos įsitikinimu, kviesti vieniems kitus į savanorystes – būtina. O plačiausiai paskleisti jos impulsą kiekvienas galime savo aplinkoje.

Atsvara skurdui

Pasak prof. B. Gruževskio, Lietuva yra trečia Europoje pagal paramą 100 tūkst. gyventojų, priimant savo šalyje žmones iš Ukrainos. Ekonomistui ir sociologui labai norėtųsi, kad tos savitarpio pagalbos ir socialinio jautrumo kultūros, šviesos bei užsidegimo vis daugiau būtų viešajame sektoriuje. Kad „Carito“ dvasia taptų viešojo valdymo dvasia: sprendimai būtų socialiai jautresni, o veikliojo gailestingumo būtų kuo daugiau visuose sprendimų priėmimo lygiuose. Kad apie korupciją valstybės valdymo institucijose mūsų anūkai žinotų tik iš istorijos vadovėlių ar grožinės literatūros.

Savanorystė – atsakas į socialinę atskirtį, nelygybę ir skurdą. Ne tik materialinį, bet ir patiriamą dėl vienišumo, riboto viešųjų paslaugų prieinamumo regionuose, informacinės ar technologinės atskirties sparčiai plečiantis skaitmenizacijai.

Lietuvoje gerai išplėtotas bibliotekų, bendruomenių centrų tinklas su prieigomis prie interneto, tačiau ne visi moka naudotis kompiuteriais, pagrindinėmis programomis. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms tai problema.

Socialinių mokslų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos „Carito“ vadovė Deimantė Bukeikaitė ir Lietuvos vyskupų konferencijos socialinių reikalų komisijos pirmininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. „Carito“ nuotrauka

Jaunimas moko senjorus, šie jiems kepa pyragus

„Carito“ atsakas – jaunų savanorių IT mokymai vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak „Carito“ vadovės, jaunimo ir vyresniųjų susitikimai vyko ne po kartą per savaitę, kaip planuota, o po kelis. Savanoriai važiavo pas senjorus į namus, šie jiems kepė pyragus, taigi užsimezgė labai gražių draugysčių, per kurias žmonės patyrė, kad tikrai vieni kitiems turi ką duoti, gali pastiprinti vieni kitus.

„Labai džiaugiamės šiuo projektu, kad susitikti jaunai ir vyresnei kartoms paremdama projektą finansiškai padėjo valstybė. Žmonės ir pas gydytoją internetu turi mokėti užsiregistruoti, ir mokesčius bei rinkliavas susimokėti. Ne tik vyresni žmonės gali duoti jauniems, bet ir jauni pasitarnauti vyresniems.

Savanorystei galimybių apstu, tad, kaip kvietė popiežius Pranciškus šių metų žinioje Vargstančiųjų dienai, reikia pasiraitoti rankoves, pakilti nuo sofos ir eiti į darbus“, – sakė D. Bukeikaitė.

Nusigręždamas nuo vargstančiojo pats pasirenku atskirtį

Viena, kai tave pasitinka su dėkingumu ir pyragais, kas kita – ribinės skurdo situacijos. Kodėl man svarbu nenusigręžti nuo galbūt apsvaigusio, nesipraususio, pikto, galima sakyti – viltį praradusio žmogaus, kuris galbūt ir nebepakils?

Pasak arkivyskupo K. Kėvalo, nusigręžęs nuo kito pats lieku tuščias ir nusiminęs. Ir atvirkščiai: užmezgęs ryšį, paaugu, dovanoju sau džiaugsmo. Jeigu tikrai noriu būti sau gailestingas, turiu būti gailestingas ir kitam. Taigi, nusigręždamas nuo vargstančiojo, arkivyskupo žodžiais, aš pats pasirenku atskirtį, kurioje yra tas žmogus.

„Tuomet ne jam, o sau esu negailestingas, nes mano širdis sukurta bendrystei, dovanojimui. Tik tada patiriu džiaugsmą, jeigu dovanoju jį kitiems. Apie tai – visa krikščioniška antropologija ir popiežiaus Pranciškaus inicijuotos šių metų Vargstančiųjų dienos žinios tema „Jėzus Kristus dėl jūsų tapo vargdieniu“, – atkreipė dėmesį arkivyskupas.

Popiežiaus teigimu, žudantis skurdas kyla dėl neteisingumo, išnaudojimo, smurto ir neteisingo išteklių paskirstymo. Tai beviltiškas skurdas be ateities, nes jį lemia švaistymo kultūra, nesuteikianti perspektyvų ar išeičių.

Kai vienintelis įstatymas – pelno apskaičiavimas dienos pabaigoje, nebelieka jokių stabdžių, neleidžiančių vadovautis žmonių išnaudojimo logika, kiti – tampa priemonėmis.

„Carito“ nuotrauka

Išmaldos prašiusį žmogų kvietė pietų

Įprasto „pelno“ matavimo nebeužtenka, – akivaizdu arkivyskupui K. Kėvalui. Reikia matuoti ir širdies kokybę – solidarumą mūsų visuomenėje, pagaliau džiaugsmo ir laimės kokybę, kurios kitaip neįsigysi, kaip tik ištiesdamas kitam ranką ir pasiūlydamas širdį.

Tačiau kaip? Nuo ko pradėti? Atsakydama Deimantė prisiminė, kaip gatvėje gyvenantis žmogus paprašė euro, o ji, neturėdama grynųjų, pakvietė jį kartu papietauti. Nors pietums turėjo tik 20 minučių, tą akimirką, kai pažiūrėjo į prašančiojo akis, suprato, kad reikia žmogų pamaitinti.

Teko pasiderėti su kavinės darbuotojais, kad įsileistų žmogų su maišeliais ir prisižadėti, kad išeidama jį išsives.

„Man tai buvo iššūkis, bet labai palietė asmeniškai. Ypač kad tas žmogus kavinėje užsisakė tik duonos ir sriubos, atkakliai atsisakydamas paimti dar ką nors. Nežinome, kokioje situacijoje atsidursime, bet jeigu pajuntame norą kažką padaryti, kažkas pakviečia savanoriauti – pabandykime čia ir dabar, prisilieskime prie žmogaus situacijoje, kur dar nesame buvę. Nes žinojimas – patogumas, o išvesti save į nežinomybę – širdies treniruotė ir atsivėrimas kitam. Būkime drąsūs“, – kvietė „Carito“ vadovė.

Prof. B. Gruževskio nuomone, treniruotės tikrai reikia, nes atsiliepti gali būti sunku.

Jautrus profesoriaus liudijimas

Profesorius pasidalijo asmenine patirtimi, kaip lankė savo senelio giminaitį, kurį, būdamas gyvas, nuolat aplankydavo jo senelis. Prieš pat Kalėdas, turėdamas vos keliolika minučių, nešė jam lauknešėlį ir pamatė ant žemės gulintį išgėrusį žmogų. Skubėdamas jį aplenkė, bet už poros šimtų metrų suveikė sąžinė. Grįžo, – nesgi žmogus, o šalta, šlapia, gruodžio pabaiga.

„Jis buvo nešvarus, ir aš išsitepiau, kol kėliau. Galvojau, atremsiu į medį ir bėgsiu, nes jau vėluoju, o jis: „Klausyk, parvesk mane namo.“ Įsivaizduojate, visi mano planai žlugo! Ir aš to slenksčio neperėjau. Atrėmiau žmogų į medį, pasakiau, kad palauktų, sugrįšiu ir pasistengsiu padėti, nuskubėjau pas tą dėdę, o kai grįžau, to žmogaus jau nebebuvo. Taigi, noriu pasakyti, kad ne viskas taip paprasta. Tačiau nebijokim. Gal ne iki galo padarysim, bet bandykim. Tada man nepavyko, bet gal jums pavyks. O gal ir mano kitas gailestingumo išbandymas bus švelnesnis“, – sakė prof. B. Gruževskis.

Jurbarko „Carito“ savanoriai moko senjorus IT. „Carito“ nuotrauka

Po vieną nesame stiprūs

Jei norime geresnės fizinės sveikatos, vieną kartą nueiti į sporto klubą tikrai nepakaks. Anot D. Bukeikaitės, su širdies treniruote – tas pats. Gali būti, kad dešimt kartų prabėgsi pro žmogų, neskirsi jam dėmesio, neatpažinsi, kad jam kaip tik dabar reikia tavo pagalbos, tačiau vienuoliktą – sustosi ir pasakysi: „Žinai, turiu tau laiko, pasišnekėkime.“

„Rūpintis stokojančiaisiais reikia visą gyvenimą. O būdų yra visokių: galime padėti kaimynui užpildyti prašymą kompensacijai gauti, užregistruoti pas gydytoją, jei žmogui pačiam sunku, ar tiesiog išklausyti. Nupirkti maisto produktų vargstančiųjų valgyklai, paaukoti, aplankyti, paskambinti. Širdies treniruotei tinka visokie svarmenys, svarbu norėti treniruotis“, – įsitikinusi „Carito“ vadovė.

Svarbu ir drąsinti vienas kitą. Kaip sakė arkivyskupas K. Kėvalas, po vieną nesame stiprūs. Pagundos mus neša į užsidarymo būvius, tokius kaip socialiniai tinklai, „mano namai – mano tvirtovė“, „nelįskit į akis, aš pavargęs“ ir pan.

Įprotis neperžengti namų slenksčio, neiti į bendrystę pradeda traukti žemyn. Todėl ir verta vieniems kitus pakviesti savanorystei. Pasak arkivyskupo, tam tarnauja šis pasidalijimas, jungtinės „Carito“ padrąsinimo pajėgos, pagaliau – Bažnyčia, kurioje vieni kitus sutinkame, matome ir esame Viešpaties kviečiami skelbti Evangeliją ne vien žodžiais, bet ir darbais.

Adventas – puiki proga tokiam pasiryžimui. Arkivyskupui Kęstučiui gražu, kad prieš Kalėdas perkame dovanas, taip išreikšdami savo dėmesį artimiesiems. Tačiau galime pagalvoti ne tik apie tą, kurį pažįstu, bet ir kurio nepažįstu.

Nėra svetimų. Kaip sako „Caritas“, – visi esame viena šeima.

Nuoširdžiai sveikiname visus savanorius: ilgamečius, pradedančius, netgi savęs nevadinančius savanoriais, kurie skiria savo laiko ar neatlygintinai dalijasi mokėjimais ir žiniomis. Kad savanorystės laikas turtintų, teiktų prasmės ir net nelengvų savanorysčių patirtimis norėtųsi su džiaugsmu dalintis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien