2020 12 09

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Apie šiandienos evangelizaciją

Sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Jaunimas vis klausia, kaip evangelizuoti šiandien, kaip evangelizuoti savo aplinką ten, kur jie yra kasdien, kur daugybė visokių nuomonių ir kiekvienas laisvas manyti, ką nori – net jei ta nuomonė radikaliai priešinga nei manoji.

Man svari vieno prieš kelis amžius gyvenusio šventojo įžvalga, kad Dievą reikia ne įrodyti, o parodyti – padėti pamatyti jį dabar, šioje tikrovėje, padėti pastebėti švelnų Jo įsiveržimą į kasdienybę.

Dėl karantino daug Evangelijos skelbimo būdų pasikeitė, išsiskleidė naujos formos, pavyzdžiui, šv. Mišių transliacijos, nuotoliniai mokymai, dvasiniai pokalbiai per ekraną. Kita vertus, daug įprastų dalykų sustojo visai, nes atrodo gana pagrįsta laukti geresnių laikų – kol bus daugiau galimybių, lengviau, paprasčiau rengti maldos grupes, susitikimus ir pan. Bet ar būtent šis laikas nėra tinkamas Dievui ateiti į mūsų gyvenimus?

Ten, kur vyksta žmonių sutikimo tarnystė Bažnyčioje, kur jie ateina maldos ar kitais poreikiais, pastebima, kad jų daug, jie alkani Dievo, vilties, paguodos – būtent šiuo laiku, šiandienos situacijose. Pastebima, kad ir tie, kuriems lig šiol gal ne itin reikėjo tokios patirties, atsigręžia į tikėjimo paieškas – nes būtent šis laikas, šios aplinkybės išprovokavo Dievo ilgesį, troškimą – ir laukimas geresnių laikų galbūt reikštų progų, galimybių praradimą.

Su jaunimo bendruomene organizuojame ne tik sau maldos grupes ir mokymų susitikimus, bet ir atvirus renginius, kur gali pasikviest savo draugus. Nusprendėm nelaukti, kol vėl galėsim fiziškai susirinkti, kad juos pasikviestume – nes nežinom, kada tai bus, o jiems dabar reikia Dievo ir bendruomenės patirties. Jaunuoliai su savo draugais nori pasidalinti viltimi, bendruomenės ir Dievo patirtimi dabar, šituo komplikuotu laiku. Tiesa, kolegos klausė, kodėl kalbu labai sunkiomis temomis, kodėl kalbu apie tai, kas dabar ypač aitrina Bažnyčią ir visuomenę – juk galėčiau daugiau kalbėti ne tokiomis socialiai jautriomis, o paprastesnėmis temomis apie savęs pažinimą, ugdymą ir pan.

Tikrai galėčiau, daug lengviau būtų neapsikrauti, skirti laiko sau. Tikrai būtų lengviau, nei būti toje sunkioje tyloje po mokymo apie (ne)pagarbą gyvybei šiandienos visuomenėje – ir matyti, kad pusė iš tų keliasdešimties ekrane turbūt tuoj apsiverks (o dalies jau ir nesimato turbūt dėl tos priežasties), nes labai sunku būti tokios tikrovės akivaizdoje, suvokti ir priimti faktus, ir gyventi tokiame kontekste. Kalbu, nes suprantu, kad, jei aš nekalbėsiu, tikrai atsiras kas kalbės ir paaiškins – kitaip, kita kryptimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandienos pasaulis toks – su labai sudėtingomis moralinėmis dilemomis, didelėmis grėsmėmis, nesaugumu. Gal reikia ne pralaukti šitą laiką, o mokytis jame gyventi, išmokti Evangeliją skelbti tokiu laiku (pagal galimybes) – sunkiomis, pavojingomis aplinkybėmis. Ne tik išmokti nuotolinį pokalbį įsijungti, bet ir veiksmingai paskelbti, kad Jėzus yra gyvas dabar, veikia kasdienybėje. Išmokti išreikšti Gerąją Naujieną dabarties sąlygomis. Nes Dievas ir dabar užkalbina – per netektis, per kintantį darbo pobūdį, per nesaugumą, per kitoniškus susitikimus.

Šiandienos evangelizacija prasideda nuo mūsų pačių tikėjimo, kad Dievas veikia dabar, Jis neatsitraukė, nelaukia, kol baigsis karantinas ir vėl bus saugu veikti. Šiandienos evangelizacija prasideda nuo mano dienos evangelizacijos – kad ji būtų Dievo diena, diena su Dievu, kur Jis save apreiškia, nepaisydamas mano baimių ir silpnumo keliamų apribojimų.