2022 06 24

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie širdis, ir ne tik

José de Páez (1727-1790). Švč. Jėzaus širdis. Paveikslo fragmentas. Wikipedia iliustracija

Jeigu koks prašalaitis, nieko bendro neturintis su katalikybe, paimtų į rankas katalikišką maldyną, jis tikriausiai pastebėtų keistą katalikų potraukį įvairioms Viešpaties kūno dalims. Tame maldyne jisai rastų šias maldingumo praktikas: Jėzaus Širdžiai, Veidui, Vardui, Kraujui, Žaizdoms. Gerai, kad šis mūsų prašalaitis nežino, jog maždaug iki 1983 m. Italijos miestelyje buvo gerbiama Šventoji Apyvarpė – kūdikėlio Jėzaus apipjaustymo liekana.

Žinoma, šiek tiek šaržuoju, bet tiesa, kad ne vien prašalaičiai, bet ir šiandienos katalikai nežino, kaip elgtis su maldingumu Viešpaties ar Marijos Širdims ar vardams. Juk nei broliai protestantai, nei ortodoksai to neturi. Kadangi šį penktadienį ir šeštadienį kaip tik ir minimos Jėzaus bei Marijos Širdys, yra puiki proga pakalbėti apie šį pamaldumą.

Pirmiausia reikėtų pripažinti, kad ne vien katalikams, bet ir visiems žmonėms yra įprasta fiziniams žmogaus organams suteikti simbolinę prasmę. Juk sakome: „auksinės širdies žmogus“, „mano širdis miršta iš ilgesio“, o kur dar sentimentalios dainos apie troškimą išvysti mylimojo akis ar pažadai „atiduoti ranką ir širdį“.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vakarų kultūroje yra įtvirtinta griežta perskyra tarp širdies, kaip emocijų, troškimų bei proto – logikos ir sprendimų srities, o Biblijoje tokios perskyros nėra. Širdis čia suprantama kaip žmogaus centras, vieta, kurioje priimami svarbiausi sprendimai. Gal todėl Senajame Testamente pilna priekaištų Izraelio tautai, kurios širdis užkietėjusi ir neištikima, bei pažadų, jog Viešpats išims akmeninę širdį ir duos naują širdį, į kurią įrašys savo Sandorą.

Tad, kalbėdami apie širdį bibline prasme, mes kalbame apie žmogų, koks jis yra iš tiesų Dievo akivaizdoje.

Švenčiausioji Jėzaus Širdis – Įsikūnijusi dieviškoji meilė

Evangelijoje Jėzus save vadina „nuolankios ir romios širdies“ (Mt 11, 29), Jam mirus ant kryžiaus „vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34).

Pirmoji aiškiai prakalbusi apie pamaldumą Jėzaus Širdžiai buvo XIII a. Vokietijoje gyvenusi benediktinė mistikė šventoji Gertrūda Didžioji, kuri vienoje vizijoje regėjo save kaip ir apaštalą Joną, prigludusią prie Viešpaties krūtinės, kur girdėjosi maloningas Jo Širdies plakimas. Mylimasis Jėzaus mokinys paaiškino, jog pamaldumas Mokytojo Širdžiai yra skirtas tiems laikams, kada pasaulis atšals dėl meilės stygiaus. Tad viduramžiais pamaldumas Jėzaus Širdžiai buvo suprantamas kaip Dievo meilės ir gailestingumo žmonijai išaukštinimas.

Turėjo praeiti keli šimtai metų, kol Jėzaus Širdis buvo pagerbta liturgiškai. Tai įvyko 1670 m. rugpjūčio 31 d. Reno (Prancūzija) seminarijoje, kur buvo laikomos šventosios Mišios Švenčiausiosios Širdies garbei. Šio kulto sumanytojas ir uolus platintojas buvo šventasis Jonas Eudas – dvasininkijos atnaujintojas. Nenuostabu, kad šis kultas ypač suklestėjo Prancūzijoje, nes čia ypač gaji buvo vadinamoji Jansenizmo erezija – griežtoji ir pesimistinė katalikybės versija, kurią galima taip įvardinti: visi esame nusidėję, visi neverti Viešpaties ir beveik visi degsim pragare. Tik tie, kurie save marins ir atgailaus, gal per plauką ir išsigelbės. Todėl buvo laikoma tikro šventumo ženklu niekada nepriimti Komunijos nei per Velykas, nei mirties valandą, nes tas būtų didžiausia šventvagystė ir Viešpaties įžeidimas.

Būtent kaip atsakas į šį mokymą buvo pamaldumas Jėzaus Širdžiai, kuri yra maloninga ir gailestinga. Šiam maldingumui suklestėti padėjo pats Dangus – Viešpaties apsireiškimai vienuolei vizitietei Marijai Margaritai Alakok. 1674 metais Viešpats pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo Jo Širdžiai dažnai priimant Komuniją, ypač kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį. Kitais metais Viešpats parodė jai savo Širdį sakydamas: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones… vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…“ Tuomet Jis paprašė įsteigti Jo Širdies šventę – penktadienį, po Kristaus Kūno iškilmės oktavos. Nuo to laiko pamaldumas Jėzaus Širdžiai plito žaibišku greičiu, nepaisant Romos atsargumo (nes Bažnyčia niekada neskuba tarti galutinio žodžio, prieš tai neištyrus ir neišlaukus).

Prancūzijos Karalystėje šią šventę leista minėti tik 1765 metais, beje, kaip ir Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje. Visuotinėje Bažnyčioje ši šventė įvesta dar beveik po šimto metų – 1856-aisiais. 1899 m. popiežius Leonas XIII paaukojo visą žmoniją Švenčiausiajai Širdžiai. (Beje, Lietuva buvo paaukota 1934 m. per I eucharistinį kongresą). Dėl Jėzaus pažado Marijai Alakok, kad tas, kuris devynis penktadienius iš eilės atliks išpažintį ir priims Komuniją, nemirs be atgailos malonės, – šis pamaldumas dar labiau plito ir virto liturginiu kultu visą birželio mėnesį (birželinės pamaldos).

Šiais laikais Jėzaus Širdies kultas tarsi išsikvėpęs, jo vietą užima pamaldumas Dievo Gailestingumui. Galbūt dauguma trikdo dažnai saldūs ir kičiniai Jėzaus Širdies paveikslėliai ar sentimentali religinė poezija, nebežavi pirmųjų penktadienių praktika, tačiau šio maldingumo žinia yra aktuali visais laikais: Jėzaus Širdis liudija, jog Dievas tapo žmogumi ir mus atpirko iš begalinės meilės mums. Šios meilės negali užgesinti mūsų ir viso pasaulio nuodėmės. Jo Širdis simbolizuoja atnaujintą žmogų, kuris ištikimai vykdo Dievo valią ir į Jo meilę atsiliepia savo meile.

Nekalčiausioji Marijos Širdis – atpirktosios žmonijos grožis

Evangelistas Lukas, kalbėdamas apie Išganytojo vaikystės slėpinius, kelis kartus pažymi, jog Jo Motina Marija visus šiuos įvykius laikė ir svarstė savo širdyje (Lk 2, 19.51). Tad, kalbėdami apie Marijos Širdį, mes kalbame apie šios Nazareto Mergelės gelminį apsisprendimą priklausyti Dievui ir nieko Jam neatsakyti. Terminas Nekalčiausioji (Immacolata – be dėmės) Širdis žymi tikėjimo tiesą, jog Marija nuo pat savo pradėjimo momento iki mirties nebuvo paliesta nei gimtosios, nei asmeninės nuodėmės. Ji – Rojaus sodas, kuriame gyvena vien Dievas.

Marijos širdis. Leopold Kupelwieser (1796–1862). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Pamaldumas Marijos Širdžiai vystėsi lygiagrečiai su pamaldumu Jėzaus Širdžiai. Turime būti dėkingi tam pačiam šventajam Jonui Eudui, kuris iš tiesų labiau gilinosi į Marijos, o ne Jėzaus Širdį. 1648 m. jis aukojo pirmąsias Mišias Marijos Širdies garbei (tai 22 metais anksčiau nei pirmosios Mišios Jėzaus Širdžiai), jis siekė, kad Roma leistų oficialų kultą, tačiau veltui. Tik 1805 m. popiežius Pijus VI leido švęsti Nekalčiausiosios Marijos Širdies šventę.

Tačiau platesnei šio kulto sklaidai pasitarnavo du apsireiškimai: pirmasis 1830 m. Paryžiuje, susietas su vadinamuoju stebuklinguoju medalikėliu (čia jau atskira istorija) ir su šiomis dienomis vėl aktualiu Marijos pasirodymu Fatimoje. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina vaikams parodė pragaro viziją, kalbėjo apie būsimą naują karą ir Bažnyčios persekiojimus. Galiausiai Mergelė Marija pridūrė: „Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. 1942 m. popiežius Pijus XII paaukojo visą pasaulį Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, o 1944 metais įvedė Jos Širdies šventę, kuri buvo minima paskutinę Žolinės oktavos dieną (rugpjūčio 22-ąją), o po liturginės reformos – šeštadienį, po Jėzaus Širdies iškilmės, taip prasmingai susiejant šias abi Širdis.

Pamaldumas Marijos Širdžiai išreiškiamas penkių pirmųjų šeštadienių praktika, kuria norima atsiteisti už penkis Marijos Širdies įžeidimus. Tikintysis yra kviečiamas atlikti išpažintį, priimti Komuniją ir sukalbėti vieną rožinio dalį.

Švenčiausioji Jėzaus Širdis simbolizuoja Įsikūnijusio Dievo meilę žmogui, o Nekaltoji Marijos Širdis reiškia šios meilės atpirkto ir perkeisto žmogaus atsaką. Juk meilė ieško meilės ir kitokio atsako ji nepriima. Nekaltoji Marijos Širdis yra geriausioji mūsų versija ir mūsų siekiamybė.

Bonusas: Tyroji Juozapo Širdis – tobulo mokinio atvaizdas

Guldau galvą, kad nei straipsnio pradžioje minėtas prašalaitis, nei geras mūsų skaitytojas katalikas nėra girdėjęs, jog egzistuoja ir toks pamaldumas. Tebūna tai susipažinimas su katalikiška egzotika.

Dėl mokymo apie žemiškąją Trejybę (Jėzus, Marija, Juozapas), kurios asmenys yra tarpusavyje glaudžiai susieti, Juozapo kultas, kad ir chronologiškai vėluodamas, atkartoja Viešpaties Jėzaus ir Jo Motinos kultą.

Bartolomé Estebanas Murillo, „Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi“ (fragmentas), apie 1675 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Todėl ir pamaldumas Šventojo Juozapo Širdžiai pirmiausia plito kaip Trijų Širdžių kulto dalis. Jau mums žinomas šventasis Jonas Eudas kalbėjo apie Juozapo Širdį, kaip atsidavimo Jėzui ir Marijai pavyzdį. XVII amžiaus pabaigoje šis kultas plito Ispanijoje, Portugalijoje ir jų kolonijose Lotynų Amerikoje, ypač Brazilijoje bei Meksikoje, kur labai suklestėjo XIX amžiuje, kuris apskritai yra Juozapo amžius. 1744 m. Sevilijoje (Ispanija) įkuriama Juozapo Širdies tarnų brolija, kuriai leidžiama švęsti Juozapo Širdies šventę rugsėjo 18 d. 1846 m. Italijoje įkuriama Pamaldi Tyriausios Juozapo Širdies brolija.

Kaip įprasta, Apaštalų Sostas į prašymus pripažinti Juozapo Širdies kultą, reagavo neigiamai. 1873 m. privačioje audiencijoje Pijus IX pažymėjo, jog kartu minėti visas tris širdis yra liturginis piktnaudžiavimas, nes Bažnyčia nėra pripažinusi Juozapo Širdies kulto. 1879 m. Šventoji apeigų kongregacija neleido platinti medalikėlių su Juozapo Širdies atvaizdu, nes pakartojo, kad šis kultas nėra pripažintas. Kol kas jokio kito, nei neigiamo, nei teigiamo, kulto įvertinimo iš Vatikano nebūta. Tad šis kultas nėra nei uždraustas, nei pripažįstamas.

XX amžiuje pamaldumas Juozapo Širdžiai yra susietas su dviem Bažnyčios nepripažintais privačiais apreiškimais: Jungtinėse Amerikos Valstijose 1956–1959 m. (pripažintas neturintis antgamtinės kilmės 2020 m.) ir Brazilijoje 1994–1996 m. (vietos vyskupo patvirtinta 2010 m., Vatikano atmesti kaip netikri 2017 m.)

Kaip minėta, jokios oficialios liturginės Juozapo Širdies kulto išraiškos nėra. Privačiai tikinčiųjų ji pagerbiama trečiadienį po Jėzaus Širdies iškilmės, galbūt ateityje ši data ir bus oficialiai įteisinta.

Tyroji Juozapo Širdis simbolizuoja visišką šio teisaus vyro atsidavimą ir pasiaukojimą Įsikūnijimo slėpiniui – būti vadinamam Jėzaus Tėvu ir Marijos vyru. Kartu ji išreiškia kiekvieno Jėzaus mokinio pašaukimą: būti Dievo šeimos nariu.

Bažnyčios lobyne yra ir senų, ir naujų daiktų. Kiekvienas laikmetis pažadina naujas maldingumo formas, kurios geriau padeda pažinti ir mylėti Viešpatį. Tokia ir aptartų pamaldumų užduotis. Galbūt šiais sunkiais laikais, kuomet pasaulis baigia sušalti be Dievo ir artimo meilės, mums verta vėl atrasti mus mylinčias širdis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.