2022 05 06

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Apie šiuolaikines airių rašytojas, Joyce’o figūrą ir visuomenės virsmų atspindžius literatūroje. Pokalbis su E. Kačkute

Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentė, literatūros kritikė Eglė Kačkutė. Marinos Cavazzos nuotrauka

Šiuolaikinėje airių literatūroje „vyrauja įvairovės (lyties, rasės, seksualumo, kilmės, etniškumo, skirtingo įgalumo) temos, kintančių romantinių ir šeimos santykių, taip pat motinystės apmąstymai“, sako pastebinti Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentė, literatūros kritikė EGLĖ KAČKUTĖ.

Pokalbis apie skaudžių ir svarbių visuomenės virsmų atspindžius airių literatūroje, Joyce’o figūrą ir kitas aktualias temas su mokslininke, tyrinėjančia šiuolaikinę moterų literatūrą, motinystės, mobilumo ir migracijos reiškinių vaizdavimą joje. 2016–2019 m. E. Kačkutė dirbo Meinuto (Maynooth) universitete Airijoje.

Netiesioginiu mūsų susirašinėjimo pretekstu tapo „Baltų lankų“ išleista airių rašytojos Claire Keegan knyga „Tokie smulkūs dalykai“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė. Tad pirmiausia ir norėčiau paklausti: kokį įspūdį jums padarė ši knyga? Ir kaip ji buvo sutikta pačioje Airijoje?

Apie knygą pirmą kartą išgirdau iš tinklalaidės „Books for Breakfast“, kurią rengia pažįstami airių poetai Peteris Sirras ir Enda Wyley. Jie knygą pristatė kaip meistriškai parašytą Airijoje ir visame anglakalbiame pasaulyje gerai žinomos, daugeliu premijų apdovanotos rašytojos naujausią romaną. Skaitomos romano ištraukos ir pokalbis su autore mane įtraukė, ir nutariau perskaityti knygą. Tikrai, perskaičiau vienu prisėdimu, sulaikiusi kvapą ir su didžiuliu malonumu. Tai tikrai be galo grakšti, nugludinta, elegantiška proza, kurią sučiulpiau kaip saldainį.

Kaip literatūros tyrinėtojai man įdomus pasirodė pasakotojo balsas. Tai nauja ir svarbi, beje, ne tik moterų literatūros dimensija – feministinio požiūrio, moterų priespaudai ir kančiai patriarchalumo akivaizdoje jautraus vyriško balso atsiradimas. Mokslinėje literatūroje tai dažnai vadinama „novatorišku vyriškumo vaizdavimu“, tai reiškia – vyriškumo, kuris tapatinasi ne su hegemonine patriarchaline laikysena, o veikiau su priespaudą patiriančiomis moterimis. 

Knygos viršelis

„Tokie smulkūs dalykai“ – pirmoji Lietuvos skaitytojų pažintis su C. Keegan, o kaip autorė vertinama gimtojoje Airijoje?

Ji, kaip čia įprasta sakyti, yra „gerai įsitvirtinusi“ (angl. well established) airių rašytoja, tai reiškia, kad ji yra kūrybinio, akademinio ir leidybinio sluoksnio dalis – jos kūryba aukštai vertinama profesionalios kritikos, o didžiuliame anglakalbiame pasaulyje tai reiškia ir milžinišką skaitytojų skaičių.

Ji mokėsi Amerikoje, po to Anglijoje, o disertaciją apsigynė Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledže. Du skaitomiausi britų ir airių laikraščiai – „The Guardian“ ir „The Irish Times“ – paskelbė puikias, ditirambines recenzijas. Tai reiškia, kad ir Airijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, kur įsikūręs jos leidėjas, C. Keegan kūryba vertinama puikiai.  

Kalbant apie pačią knygą, bent jau man labai norisi paklausti apie laiką. Pirmiausia – laiką, kuriame vyksta knygos veiksmas. Viena vertus, jį galima nusakyti kone visiškai tiksliai (1985-ieji): situacija Airijoje ne iš lengvųjų, daug ko trūksta, migracijos mastai dideli, o Bažnyčios vaidmuo ir įtaka visuomenės gyvenimui – milžiniški. Tačiau tuo pat metu skaitant neapleidžia jausmas, lyg tas laikas kažkoks įtrūkęs: aprašomuose laikuose esama kažko itin archajiško, vos ne viduramžiško, o drauge ir be galo dabartiško, nes tekstą vis perskrodžia civilizacijos ir kapitalizmo ženklai. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu? Ir jei taip, koks tokio laiko vaizdavimo tikslas?

Taip, sutinku. Man atrodo, kad toks laiko vaizdavimas neturi kito tikslo, kaip tik pavaizduoti realistinę to meto Airiją. Šimtmečiais Airija buvo Europos provincija, kurią nuolat ir sistemingai išnaudojo britų kolonistai. Airija tikrai visada buvo skurdi šalis, kurioje, mano kolegės airės Valerie Heffernan žodžiais tariant, niekada nebuvo pinigų „jokiems malonumams“.

Na, žinoma, ir Katalikų Bažnyčios priespauda buvo baisi – tokia pat baisi kaip sovietų, o kai kuriais aspektais ir baisesnė. Nenuostabu, nes mizoginijos požiūriu abi sistemos turi daug panašumų, abi iš dalies paremtos perdėtomis patriarchalinėmis vertybėmis, tik dėl sovietinės valdžios dviveidiškumo sovietinė mizoginija nebuvo taip akivaizdžiai teisiškai įtvirtinta, labiau kerojo papročių lygmenyje. 

Devintasis dešimtmetis buvo paskutinis Airijos skurdo ir Bažnyčios dominavimo dešimtmetis, nes nuo 1975-ųjų, kai Airija įstojo į Europos Sąjungą, praėjo maždaug 15–20 metų, kol Europos Sąjungos investicijos, dotacijos ir įstatymai padarė poveikį Airijos visuomenei. O devintasis dešimtmetis buvo sunkus nesėkmingų grumtynių už moterų teises dešimtmetis: 1980 m. surengtas referendumas dėl skyrybų įstatymo nesurinko pakankamai balsų, 1983 m. surengtas referendumas dėl aborto įteisinimo irgi nesurinko pakankamai balsų. Konstitucijos pataisa, leidžianti įteisinti skyrybas Airijoje, referendumu įtvirtinta tik 1995 m. pabaigoje, o įstatymiškai įteisinta tik 1996-aisiais. Abortas Airijoje referendumu įteisintas tik 2018 m., ir tai, kad dabar teoriškai visos moterys turi teisę į abortą, dar nereiškia, kad lengva ar visada ir visur įmanoma šia teise pasinaudoti. 

Joyce’as Airijoje yra milžiniška figūra. Jo kūriniai čia buvo uždrausti, nė vienas niekuomet nebuvo ir nėra įtrauktas į mokyklinę literatūros programą, tad plačioji visuomenė nei yra jį skaičiusi, nei per daug apie jį žino, bet štai rašytojų ir kultūrinio sluoksnio bendruomenė – visai kitas klausimas.

Vėlgi kalbant apie laiką yra ir kita – knygos pasirodymo laiko dimensija. Juk kalbant apie šią knygą neįmanoma apeiti vadinamųjų Magdalenos skalbyklų temos. Institucijų, kuriose su Bažnyčios ir valstybės žinia daug metų buvo priverstinai dirbti ir „perauklėti“ uždaromos moterys. Daug jų, kaip ir jų kūdikių, mirė. Autorė neslepia, kad savo knyga turėjo tikslą parodyti Bažnyčios vaidmenį Airijos gyvenime ir atkreipti į jį dėmesį. Kaip jūs sakytumėte: ar pastarieji metai Airijoje ir yra tas laikas, kai tokias temas gvildenančioms knygoms pats metas būti ryškiai pamatytoms?

Tai yra pagrindinė romano tema – viena svarbiausių šiuo metu Airijos istorijos tyrinėjimų ir visuomenės debatų temų. Man tai primena mūsų visuomenės debatus dėl Holokausto. Akivaizdu, kad viena visuomenės dalis, leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos, šias nežmoniškas praktikas legitimavo, ir kažkas jas vykdė. Tai yra žmonės, kurie vykdė nusikaltimus prieš kitus žmones, prisidėjo prie jų vykdymo arba nieko nedarė, kad nusikaltimai nebūtų vykdomi. Kita visuomenės dalis tapo jų aukomis.

Tas smurtines praktikas pasmerkus diskutuojama: kaip apie jas kalbėti, ką apie jas perduoti ateities kartoms, ar įvardinti ir kaip įvardinti nusikaltimus vykdžiusius žmones? Dabar svarstoma, ką toliau daryti su pastatais, kuriuose buvo įsikūrusios tos skalbyklos. Jose kalėjusios moterys ir jų vaikai bei anūkai norėtų, kad jie taptų tų kančių muziejais, kad mokyklų mokiniams, plačiajai visuomenei ir šalies svečiams būtų rodoma, kaip baisiai su moterimis elgėsi Airijos valdžia, Bažnyčia ir artimieji. 

Tačiau yra kita visuomenės dalis, kuri šiam nusikaltimų viešinimui ir tokiam jų atminimui priešinasi… Taip, žinoma, dabar apie tai rašo ir istorikai, daugiausia istorikės, ir žurnalistės, ir atminties specialistės, ir Magdalenos skalbyklų aukos, jų vaikai, politikai ir politikės, taip pat rašytojos. Tai, kaip šie istorijos įvykiai įsivaizduojami ir vaizduojami, yra ypač svarbi kolektyvinės trauminės atminties kūrimo dalis.

Tinklalaidėje „Perskaitymai“ kalbėdama apie kitos milžiniško populiarumo sulaukusios šiuolaikinės airių autorės Sally Rooney romaną „Normalūs žmonės“ leidote suprasti, kad fundamentalių knygos, o ir serialo populiarumo priežasčių nepavyks suprasti neišmanant šalies kultūrinio ir socialinio konteksto. Tad ir norisi paklausti apie tą kontekstą ir C. Keegan kūrinio šviesoje: kaip sakytumėte, kokie pokyčiai, leidžiantys kritiškai įvertinti praeityje vykusius procesus, vyksta – jei vyksta – Airijos visuomenėje?

Kadangi daugelis su moterų, seksualinių mažumų ir kitų pažeidžiamų grupių teisėmis susijusių įstatymų Airijoje priimami labai vėlai, prieš juos priimant apie juos ir jų reikalingumą labai ilgai ir nuosekliai diskutuojama visuomenėje – kuriami dokumentiniai filmai, atliekami žurnalistiniai tyrimai, rašomos knygos, veikia nevyriausybinių organizacijų arba šiaip piliečių judėjimai.

Tad kai koks nors, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokos, įstatymas priimamas, visi jau žino, kas, ką ir kodėl tuo klausimu mano, ir net tie, kas su tuo įstatymu nesutinka, nesijaučia jo akivaizdoje pernelyg nesaugūs, supranta, kad į jų teisę gyventi pagal savo įsitikinimus tokio pobūdžio įstatymai nesikėsina, kad daugiau teisių vienai socialinei grupei nereiškia mažiau teisių kitai. Be to, viešos visuomenės diskusijos lemia ir tai, kad visi kontrargumentai jau būna išgirsti, ir net jei jie ne visus įtikina, jie jau yra viešosios nuomonės dalis. 

Be to, man regisi, kad Airijoje yra labai stipri mokslo bendruomenė, kurios nuomone pasitikima, ja remiamasi ir viešųjų diskusijų metu, ir vykdant kitas svarbias reformas – švietimo, medicinos, socialinės apsaugos ir t. t. Daugelis sprendimų šalyje priimama svariai dalyvaujant akademinės bendruomenės atstovėms ir atstovams. O humanitariniuose ir socialiniuose moksluose šiuo metu ryški dekolonizavimosi, lygybės ir įvairovės vertybinė laikysena. 

Kita vertus, knyga tikrai turi tą labai universalią dimensiją – tai istorija, kuri gali būti perskaitoma vos ne kaip Ch. Dickenso „Kalėdų giesmė“. Turbūt išties galima ją skaityti kaip istoriją apie susitaikymą su likimu, žmogiškuosius santykius, apie šeimą, atsakomybę už savo pasirinkimus ir sprendimus? 

Pati C. Keegan mano minėtoje tinklalaidėje sakė, kad ši knyga apie tai, ką žmonės daro su nepakeliamu žinojimu, nes kartais tam, kas mums nutinka, nėra protu suvokiamos dėžutės.

„Man buvo įdomu, – sako Keegan, – kaip tas vyras reaguos į tai, ką knygoje jis patiria vienuolyne. Kaip tuomet žmogui gyventi? Ar įmanoma toliau gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, ir ar galima ką nors padaryti ir toliau gyventi? Jei taip, ką daryti ir kaip tvarkytis su savo išgyvenimais ir veiksmais?“ 

Klausinėju apie knygas ir airių autores, kurios aktualios ir populiarios būtent dabar, šiuo metu. Tačiau airių, o podraug ir pasaulio literatūra neįsivaizduojama be klasikinių autorių, tokių kaip, pavyzdžiui, Joyce’as. Lietuvoje netrukus pasirodys peržiūrėtas ir atnaujintas „Menininko jaunų dienų portreto“ leidimas. Tad įdomu, kaip kinta klasikinių autorių ir kūrinių recepcija pačioje kilmės šalyje, šiuo atveju Airijoje: ar, tarkime, to paties Joyce’o kūriniai suvokiami kaip aktualūs ir yra skaitomi, ar jie veikiau laikomi mokslo, analizės ir tiesiog praeities kultūros dalimi?

Oi, Joyce’as Airijoje yra milžiniška figūra. Jo kūriniai čia buvo uždrausti, nė vienas niekuomet nebuvo ir nėra įtrauktas į mokyklinę literatūros programą, tad plačioji visuomenė nei yra jį skaičiusi, nei per daug apie jį žino, bet štai rašytojų ir kultūrinio sluoksnio bendruomenė – visai kitas klausimas.

Jau neatsimenu, kuris šiuolaikinis rašytojas – rodos, Colmas Tóibínas – sakė, kad visi airių rašytojai vienaip ar kitaip grumiasi su Joyce’u, tai – neišvengiamybė. Be to, turizmo sektoriuje Airija yra pasirinkusi Joyce’ą kaip vieną esminių turizmo industrijos elementų – Dubline jo yra kiekviename žingsnyje, nors jis pats ten tegyveno tik dvidešimt dvejus metus. Joyce’o kūrybos tyrinėjimai – labai platus laukas. Airijoje yra daug ir stiprių jo kūrybos tyrinėtojų ir žinovų. Birželį kaip tik vyks tarptautinė Joyce’o kūrybos tyrimams skirta konferencija, ir jos programa – kelių dienų – milžiniška. Lietuvai konferencijoje atstovaus VU kolegė Jūratė Levina. 

Joyce’o kūryba Airijoje buvo draudžiama dėl dviejų dalykų – kelių erotinių scenų, erotinio pasitenkinimo poetizavimo, teigiamo moterų seksualumo vaizdavimo (moterų seksualumas ir seksualinis pasitenkinimas neatitiko klerikalinės seksualumo demonizavimo politikos) ir dėl to, kad Airija jo kūryboje vaizduojama nepatriotiškai, tai yra ne tik aukštinama, bet ir kritikuojama.

Žinoma, dabar šie jo kūrybos aspektai reabilituoti, ypač moterų seksualumo vaizdavimas. Neseniai net pasirodė romanas, kuriame pasakojama „Uliso“ pagrindinės veikėjos Moli Blum prototipo Noros Barnacle meilės istorija iš Noros perspektyvos (Nuala O’Connor, „Nora: A love story of Nora Barnacle and James Joyce“,New Island Books“, 2021), o Airijos literatūros muziejus pavadintas MoLI, ne Jameso vardu. 

Ir žinau, kad rizikuoju plačiai užsimoti, bet noriu vėl grįžti prie šiuolaikinės literatūros ir paklausti, kaip atrodo ir kuo pasižymi šiuolaikinės Airijos literatūros laukas: ar galite pamėginti jį apibūdinti, išskirti ryškiausias tendencijas ar temas? 

Na, čia jau man per sunkus klausimas. Netyrinėju airių literatūros. Galiu pasidalyti tik savo pačios patirtimi skaitant airių literatūrą: iš mano siauros skaitytojos perspektyvos atrodo, kad vyrauja įvairovės (lyties, rasės, seksualumo, kilmės, etniškumo, skirtingo įgalumo) temos, kintančių romantinių ir šeimos santykių, taip pat motinystės apmąstymai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien