Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie skarmaluotų piemenėlių laimę

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai pamatau prakartėlę, pirmiausia mane visada nusmelkia mintis: o man šiemet ir vėl negimė nė vienas kūdikis. Tačiau tada įsijungia telepatija, ir pasigirsta negražios, nesaldžios, nepamaldžios kitų skarmaluotų piemenėlių mintys.

Aišku, savo Sūnui Dievas parūpino šventą globėją, o man tai davė girtuoklį mušeiką patėvį. Bepigu tiems, kam angelai paaiškina, ką daryti su neplanuotu nėštumu. Gerai jai, kai vienas, tai ir ėdžiose telpa, o kur man savo penkis dėti. Kai žinai, kad Dievo Sūnus, tai ir ramu, kad paaugęs nepradės vogti ir vartoti narkotikų. Gal ir kentės ant kryžiaus, užtat bent jau užaugs, nenumirs po pusmečio inkubatoriuje.

Aš irgi atsakyčiau „taip“, bet kad jis vis nesiperša. Geriau jau būčiau tvartelyje gimęs, kad tik mama ir tėtė visą laiką nesibartų. O aš visai nebeturiu mamos ir tėtės. O aš niekada ir neturėjau. Jo žmona asiliuku jodinėja ir nesiskundžia, o maniškė vis priekaištauja, kad per menkai aprūpinu šeimą. Jeigu Dievas tikrai atėjo į šį pasaulį, tai kodėl niekaip Jo nerandu savo gyvenime?

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) paroda „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prasidėjus adventui, katalikams pasidaro beveik gero tono ženklas pasipiktinti, kaip neteisingai Kalėdų laukia ir jas švenčia visi aplink. Kaip viskas komerciška, vartotojiška, neskoninga. Kaip švenčių džiugesys tikriausiai dangsto dvasinį skurdą ir tuštumą, kaip tie kiti, visi aplink, nemoka švęsti iš tikrųjų, dvasingai. Tarsi būtų kas nors blogo leisti savo sąžiningai uždirbtus pinigus, tarsi muzika, filmai, blizgus popierius ir lemputės būtų nusikaltimas, tarsi vienų kitiems dovanojami daiktai būtų bombos ir nuodai, tarsi bet kokie išoriški šventės ženklai, garsai, puošmenos neišvengiamai prieštarautų šventiškai nuotaikai širdyje.

Bet man vis krinta į akis tai, kiek daug kičo ir paviršutiniško sentimentalumo yra tarp pačių katalikų. Beveik rodosi, kad dvasingumą visiškai tapatiname su, pavadinkime, čiulbėjimu: egzaltuotu pasakojimu apie tai, kas pasakotojui atrodo ypatingas mistinis išgyvenimas, nors iš šalies dažnai primena jei ne psichologinę problemą, tai bent jau beviltiškai menką emocinį intelektą, nesugebėjimą atpažinti ir įvardyti savo būsenos ir jausmų. Tokių čiulbuonėlių pilna rekolekcijose, tarp katechetų ir kituose aktyvių katalikų susibūrimuose, nors jų nestinga ir tarp kunigų, įskaitant įžymybes.

Jei tai būtų vien estetinė problema, sakytum, mat ją šunys, tegu sau čiulba – nors man rodos, savaime nieko gero jau vien tai, kad katalikiška aplinka beveik neturi ką pasiūlyti žmonėms, kurių estetinis skonis, o gal ir emocinis raštingumas, aukštesnio lygio, ir todėl čiulbėjimas juos tiesiog atstumia nuo tikinčiųjų bendruomenės.

Bet dar blogiau tai, kad čiulbėjimas dažnai dangsto tikrą nekompetenciją, empatijos stygių ir veidmainystę. Ir turbūt jokiu klausimu tai nėra taip ryšku ir skaudu, kaip kalbant apie įvairiausius šeimos reikalus. Katalikiškos bendruomenės, prisidengdamos moralizuojančiais išvedžiojimais apie sugedusią ir neteisingą aplinkinę kultūrą, trukdo ir kenkia bet kokioms pastangoms spręsti smurto prieš moteris ir vaikus, vaikų teisių, seksualinio ir psichologinio švietimo problemas, ir tai jau savaime atgraso daugelį jas patiriančių žmonių nuo mėginimo ieškoti pagalbos Bažnyčios aplinkoje.

Tačiau tie, kurie vis dėlto ten jos ieško, dažnai sulaukia vien sentimentalaus čiulbėjimo ir primityvios poppsichologijos neperžengiančių banalybių. O jei čia norite priminti tas kelias išimtis, paklauskite jų, kiek pasipriešinimo ir iš hierarchų, ir iš tikėjimo brolių bei seserų jiems tenka įveikti.

Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) paroda „Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš tikrųjų šeimos klausimai tokie ypač skaudūs visai ne dėl kokios nors sugedusios aplinkinės kultūros – ji nei geresnė, nei blogesnė negu bet kuriais kitais krikščionybės gyvavimo laikais. Tiesiog šeima yra vienas iš svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, dalykas žmogaus gyvenime, ir bet koks mūsų netobulumas santykiuose su tėvais, vaikais, broliais, seserimis, vyrais, žmonomis palieka giliausias ir skaudžiausias, dažnai visą gyvenimą taip ir neužgijančias žaizdas. Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį ne tam, kad savo išrinktiesiems sukurtų atskirą teisingai dvasingą kultūrą, bet tam, kad pats apsivilktų piemenėlio skarmalais ir nušluostytų visas ašaras kitiems tokiems pat – ir šitaip mokytų mus elgtis vienas su kitu.

Šiais metais – gal neatsitiktinai, gal tai tikrai popiežiaus sumanytų sinodinių pokalbių padarinys − kaip niekad anksčiau turėjome progų garsiai išsakyti ir išgirsti visokiausių nusivylimų savo Bažnyčia, santykiais tarp katalikų ir, turbūt svarbiausia, turinčiais vienokią ar kitokią galią tikinčiųjų bendruomenėje.

Bet dabar, ir vėl prasidėjus adventui, grįžtant prie krikščionybės pradžios – bejėgio vargšų žmonių kūdikėlio ėdžiose tarp avyčių ir asiliukų – man norisi prisiminti ir kitiems priminti, kad Bažnyčia politikuoja, dalijasi įtaka ir kultūrinius karus kariauja tik tarp kitko. Visada yra ir amžinai bus tikroji Bažnyčia, sudaryta iš skarmaluotų piemenėlių ir apsupta Dangaus angelų, giedančių „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“. Tai yra tikroji ir galbūt vienintelė laimė ir tiesa.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite