Apie smegenų plovimą kino kamera

Šiame filme, įtrauktame į „Nepatogaus kino“ festivalio programą „Ekranų galia“, keliamas klausimas apie tai, kaip kino, kuriam kažkada buvo priskirtas išimtinai linksmintojo vaidmuo, vizualinė kalba veikia žiūrovo sąmonę ir pasąmonę, kas vėliau transformuojasi į elgesį ir visuomenės nuostatas.

Nors dauguma esame girdėję apie šiuolaikinių technologijų galią manipuliuoti mūsų emocijomis ir mintimis, šiame filme manipuliacijos kino kamera preparuojamos preciziškai ir be sentimentų, pabrėžiant magišką taikomų metodų poveikį. Yra apie ką pamąstyti, kai apstulbę stebime propaganda apnuodytus protus…

„Pasijutau traukiama labai galingo vizualinės kalbos sūkurio, iš kurio labai sunku ištrūkti“, – prisipažįsta pati režisierė Nina Menkes. Savo pranešimą iliustruodama ištraukomis iš garsiausių kino filmų, kalbindama kino industrijos atstovus, ji palengva atskleidžia metodus, pasitelkiamus filmavimo metu.

„Moterys ir vyrai filmuojami skirtingai ir nuosekliai laikantis principo, kurį galima apibrėžti, atsekti ir įvardyti. Matau aiškią jungtį tarp vizualinės kino kalbos, moterų diskriminavimo darbe – ypač kino industrijoje – ir seksualinio priekabiavimo, smurto ir prievartos terpės augimo“, – teigia režisierė.

Pasak didžiulę patirtį turinčios kino teoretikės Lauros Mulvey, filmus, patys to nesuvokdami, iki šiol priimame iš vyriškos žiūros perspektyvos: moteris yra ta, į kurią žiūri. Ji pasyvi, labai dažnai bejėgė, ją reikia gelbėti („Miegančiosios gražuolės“ sindromas) arba pražudyti. Tuo tarpu vyriškasis herojus apdovanojamas energija ir veržlumu. Pasak L. Mulvey, egzistuoja tam tikras tabu, neleidžiantis ekranuose vyriško kūno eksponuoti kaip žvilgsnio objekto.

Moteris yra objektas, vyras – subjektas, kurio agresyvų vaidmenį aktorių atžvilgiu dažnai perima ir filmo režisierius. Turbūt visi, kas matė kultinį A. Hitchcocko filmą „Paukščiai“, atsimena sceną su paukščių būriu, užpuolusiu telefono būdelėje pasislėpusią siaubo ištiktą pagrindinę heroję, kurios veidą sužeidžia išdaužtas stiklas. Tik po daugelio metų pagrindinio vaidmens atlikėja Tippi Hedren savo atsiminimų knygoje atskleidė faktą, kad sužeidimas ir patirtas siaubas tuomet buvo nesuvaidinti, o viso filmavimo metu ji buvo žiauriai žeminama seksualiai prie jos priekabiavusio režisieriaus.

Pasak N. Menkes, „sudaiktinti“ moters kūną galima atitinkamai parinkus kameros poziciją ir kadruotę. Vėliau pasitelkiamas seksualinės prievartos „glamorizavimas“ bei moters teisių ir saugumo nepaisymas. Net nepakėlus rankos prieš kitą žmogų, šie elementai sukuria erdvę vienai grupei įgyti galią prieš kitą. Psichoanalizės specialistai teigia, kad tokia kino kalba prisideda prie moters neapykantos sau ir nesaugumo jausmo. N. Menkes pažymi, kad tokie būdai naudojami net 96 procentuose Holivudo filmų, tad nereikia stebėtis kine matytų elgesio modelių perkėlimu į gyvenimą. NE YRA TAIP! TAIP YRA ANALINIS SEKSAS! – filme skanduoja girta Jeilio universiteto studentų minia prie moterų bendrabučio.

Muzika kino filmuose irgi be galo svarbi. Staigiai pasikeitęs muzikinis fonas per sekundę dramą paverčia romantine idilija. Ta, kuri ką tik priešinosi brutaliai prievartai, staiga pasiduoda, dramatiškus akordus keičia subtili lyrinė melodija, tad žiūrovai gali lengviau atsidusti – meilės vakarėlis vyks abipusiu herojų sutikimu.

Tačiau galimas ir kitoks, moteriškas, žiūros aspektas. N. Menkes savo filmuose ( „The Great Sadness of Zohara”, „Phantom Love”) moters akimis atskleidžia, ką reiškia būti seksualiniu objektu. Koks jausmas matyti, kad į tave žiūrima? Kaip tą parodyti? Garsi prancūzų režisierė Agnes Varda yra sakiusi: „Pirmasis feministinis veiksmas yra žiūrėjimas. Gerai, tu žiūri į mane, bet aš į tave irgi žiūriu…“

Pasak N. Menkes, kino eros aušroje filmus kūrė ir juose vaidino nemažai moterų, formavusių veiklios moters įvaizdį. Ankstyvuosiuose ekranuose moterys reflektavo savo jausmus, jos veikė ne kaip objektai, bet kaip subjektai („The Red Kimono“, rež. Dorothy Davenport, JAV, 1925). Moterys tapo prodiuserėmis, sėkmingomis scenarijaus autorėmis, tačiau situacija pasikeitė 1927-aisiais, atsiradus garsiniam kinui, kuriam reikėjo žymiai didesnių finansinių išteklių. Ir čia į žaidimą įsitraukė vyriškasis Volstritas su savuoju matymu ir kultūra. Tad net 40 metų kino pasaulyje filmus kūrė tik dvi moterys režisierės: Dorothy Arzner ir Ida Lupino.

Nors mūsų laikais kino mokyklas baigia beveik vienodas skaičius vyrų bei moterų, 1998 m. tarp 250 geriausių pasaulio režisierių moterų buvo tik 9 procentai, o 2018 m. – 8 procentai. Holivudas, didžiausias pramoginės kino industrijos generatorius pasaulyje, pasižymi ir didžiausia diskriminacija darbo santykiuose. Į šį vyrų valdomą klubą moterims režisierėms be galo sunku įžengti.

Tačiau situacija palengva keičiasi. 2010 m. Kathryn Bigelow buvo apdovanota „Oskaru“ už filmo „Išminuotojų būrys“ ( “The Hurt Locker”) režisūrą. 2021 m. juostos „Klajoklių žemė“( “Nomadland“) režisierė Chloe Zhao į „Oskarų“ istoriją įsirašė kaip antroji apdovanojimą geriausio režisieriaus kategorijoje pelniusi moteris ir pirmoji šį apdovanojimą gavusi tamsesnio odos gymio azijietė. 2022 m. „Oskaro“ apdovanojimą už filmo „Šuns galia“ ( “ The Power of the Dog“) režisūrą gavo Naujosios Zelandijos režisierė Jane Campion. Per daugiau nei 90 metų skaičiuojančią ceremonijos istoriją ji tapo trečiąja moterimi, gavusia geriausio režisieriaus statulėlę.

„Nepatogus kinas“ spalio 8–30 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus kino teatruose, virtualioje kino salėje namų ekranuose ir 190 Lietuvos bibliotekų.