2020 12 17

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie sūpuokles tarp laimės ir nelaimės

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Paprastai visi siekiame būti laimingi – neteko girdėti, kad kas turėtų planą, kaip būti kuo nelaimingesniam. Ir veiksmus darome, kuriais sąmoningai siekiame laimės – kaip ją suprantame – ir sau, ir kitiems. Įvairiais tyrimais bandyta rasti atsakymą, kas teikia laimę, o internetinė paieška siūlo daugybę „receptų“ kaip būti laimingam. Dažniausiai kaip sūpynėse svyruojame tarp laimės ir jautimosi nelaimingais – nes tie du dalykai susiję, be vieno nežinotume kito. Nors kai kas šiame kontekste sakė: „Aš turbūt po sūpynėm guliu...“

Gaji iliuzija iš filmų ir pasakų vadinama „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“ – tik niekas nežino, kas tai yra. Tokia samprata formuojama per sėkmės istorijas – esame atakuojami paveikslais „tobulo“ gyvenimo, kuriame viskas lengva ir paprasta. Bet juk išoriniai dalykai (turėjimas, statusas, privilegijos) nelaiduoja laimės – jie svarbūs, labai prisideda prie gyvenimo patogumo, bet tėra priedai. Laimė ateina iš asmeninio apsisprendimo kurti savo gyvenimą, gyventi jį maksimaliai kokybiškai, kurti savo laimę. Kartą mergaitės klausiau, ką ji nori veikti baigusi mokyklą – tik po šeštą kartą patikslinto klausimo galėjo pasakyti savo svajones ir čia pat pridūrė, kad mama nebūtų patenkinta. Nes ji kuria mamos laimę – ir savo laimę pagal mamos supratimą.

Kartais atrodo, kad siekdami laimės užsisukame rate kaip graužikai narvelyje – nes trokštame pasiekti kažką, kas tikrai duos laimę. Deja, neretai tą siekį įgyvendinus, pasirodo, kad jis tesuteikia trumpalaikę laimę. Nors visi siekiame būti laimingi, kartais įkliūvame į lyginimosi su kitais spąstus, į siekį prilygti kitiems laime. Vis bandome įgyvendinti kitų laimės modelius ir taip įrodyti, kad galime tokią laimę turėti.

Laimę reikia ne turėti (kuprinėje ar kišenėje), kad esant tinkamai progai būtų galima ją pademonstruoti, o būti laimingiems. Jaunimas sako, kad labiausiai erzina tas daugelio suaugusiųjų brukamas „laimės punktų sąrašas“ – ką jaunuolis turi padaryti, kokius mokslus baigti, kokią specialybę įgyti, kokį turtą užgyventi ir t. t., kad būtų laimingas. Nes kitaip niekaip nevalios pats susivokti, kokio gyvenimo jis nori, o suklydęs nesugebės padaryti geresnio pasirinkimo… Vienų tėvų dvyniai tikrai šoką įvarė ir tėvams, ir kitiems aplinkui, po mokyklos pasirinkę mokytis amatus – nes aplinkiniai buvo už juos nusprendę kitaip, tikri, kad be studijų niekaip negalės būti laimingi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laimei kenkia ir nuolatinis braidymas po praeitį, gyvenimas praeities nuoskaudose – juk neįmanoma būti laimingam dabar, šiandien, jei gyveni užvakar. Laimė vyksta dabar, ji išsiskleidžia kasdienoje – per kasdienius susitikimus, darbo iššūkius, laisvalaikį, akimirkos grožio išgyvenimą, neskubrų buvimą. Tęstinis praeities gyvenimas išvagia laimę. Kaip ir bandymas pasiskolinti kitų rūpesčius, gyventi jų gyvenimus, būti laimingam už juos. Kurti ir įtvirtinti galime tik savo laimę – nors esame glaudžiai vieni su kitais susiję ir prisidedame prie kitų gerovės, laimingi galime būti tik patys.

Už laimę visada mokama kaina – laiko, jėgų, praradimų. Rinkdamiesi būti laimingi darome sprendimus, kurie turi pasekmių – nebūtinai kiti jais žavisi ir mus palaiko. Bet laimės kūrimas yra procesas – nebūtinai lengvas, nebūtinai patogus. Gyvenime mes išmokstame daugybę dalykų, ir būti laimingi galime išmokti – galime išmokti suptis tose sūpynėse ir nenukristi. Nes gyvenimas tuo žavus – savo kaita ir mūsų apsisprendimu būti laimingiems visose kintančiose aplinkybėse.