2020 12 11

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Apie šviesą, kuri yra tavyje

Knygos viršelis.
Eglės Venslovaitės Šiliūnienės knygos „Apie šviesą lange: kasdienybės pasakos“ feisbuko paskyros nuotrauka

Eglė Venslovaitė Šiliūnienė, „Apie šviesą lange: kasdienybės pasakos“. Vilnius: UAB „Grafija“, 2018 m.

Kai dienos šviesos vis mąžta, kai saulė gęsta vos spinduliams prasiskverbus pro visa gaubiančią debesų pilkumos uždangą, kai, rodos, rytas vos išaušęs tampa vakaru, kai tamsa vis labiau įsigali gyvenimo tikrovėje, kai vis labiau imame gyventi laukimu ir tikėjimu – šviesa sugrįš, diena ilgės ir vėl mūsų būtis erdvės, plėsis kaip žiburys, artėjantis, o gal jo artinantis tau pačiam, mums patiems... – sielos prabanga skaityti „Apie šviesą lange: kasdienybės pasakas“.

Jų autorė – Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, aštuonių vaikų mama Eglė Venslovaitė Šiliūnienė. 2009 m. ji išleido pirmąją knygą „Gyveno kartą mamytė“.

Mokytoja – mama, mama – mokytoja, sudėtinga pasakyti, kas svarbiau, kas labiau įkvėpė ir paskatino autorę rašyti, galbūt vis dėlto, kaip suponuoja pirmosios knygos pavadinimas – motinystė, kuri apima viską – meilę ir išmintį, globą ir rūpestį, lūkesčius, viltis ir nusivylimus, didį džiaugsmą ir didžią laimę, kaip ir, matyt, galimą didį skausmą ir didžią kančią. Viena be kito būti negali, kiekviena iš šių realijų yra abipusiška, viena patiriama per kita, viskas eina drauge, pasireiškia kartu; tačiau svarbu suvokti, kad ta neigiama kategorija iš tiesų yra tam, kad išryškėtų, kad išsipildytų teigiamoji. Tik tada, kai tamsos yra daug, gali pamatyti ir įvertinti mažiausio šviesos šaltinio reikšmę, prasmę, reikalingumą kaip būtinybę gyventi.

„Apie šviesą lange: kasdienybės pasakas“ būtų labai klaidinga pavadinti knygele, nors apimtis ir nedidelė, nors leidinyje puslapių maža, taip, ši knyga – plona, bet tekstų vertė ją iš karto įkelia į didžiųjų knygų lentyną. Joje – trys kasdienės pasakos: „Pasaka apie akinius“, „Pasaka apie šviesą lange“, „Pasaka apie skrynutę širdyje“. Jų turinio išpasakoti nevertėtų ir nederėtų, pasakas verta ir dera atrasti patiems – vaikams ir jų tėveliams, seneliams, artimiesiems, mokytojams – skaitytojams, kaip ir Lauksminės Steponavičiūtės – jaunosios kartos grafikos dizainerės – kurtas iliustracijas, kurios ne atkartoja tekstą, o savitai perteikia minties prasmes, glūdinčias pasakose, vedančias kitais, bet artimais keliais.

Iliustracija.
Eglės Venslovaitės Šiliūnienės knygos „Apie šviesą lange: kasdienybės pasakos“ feisbuko paskyros nuotrauka

Taigi knygos pasakas atrandame ir patiriame vaizdo ir žodžių kalbomis – paraleliai, kiekvienas savaip, kiek leidžia suvokti turima gyvenimo patirtis, būties išmintis, kuria dalijasi ir E. Venslovaitė Šiliūnienė – motina ir mokytoja. Ji kaip Lewiso Carrollio knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ gyvenantis Češyro katinas tylia ir kartu iškalbia šypsena nušviečia gyvenimo tikrovę. Autorė, kaip ta žiemos saulė, prasiskverbia pro kasdienybės uždangą, ją perskrodžia ir kalba apie tikruosius, vertuosius gyvenimo tiesos žiburius – būties stebuklus, kurių – gyvenimas pilnas, kaip ir tos šviesos lange, nes ji sklinda iš paties tavęs, iš tavo dieviškosios prigimties, vadinamos siela.

„Gyveno sykį tėvelis ir mamytė. Ilgai triūsęs, tėvelis surentė juodviem gražų medinį namelį, panašų į tuos, kokie būna pasakose, mažą, bet jaukų. Dar ne visi darbai buvo baigti, kai šeimoje atsirado kūdikis. Vos tik jam gimus, tėvelis iškirto sienoje didelį langą, ir namus akimirksniu užliejo šviesa. Sklidini tos šviesos jie gyveno ir rūpinosi vienas kitu.

Bėgant metams gimė antras vaikelis. Po jo – trečias, ketvirtas… Ir sulig kiekvieno vaiko gimimu tėvelis iškirsdavo vis po naują langą. Pro tuos langus į namus liejosi tokia skaidri šviesa, kad jos užlietiems šeimynykščiams į galvą neįlįsdavo jokia juoda mintis, joks baimės šešėlis ar nerimas neaptemdydavo širdies. Mamytė ir tėvelis nė patys nepastebėjo, kaip tarp daugybės darbų ir įprastų atsirado dar vienas, nė kiek ne mažiau svarbus, – kasryt visiems susirinkti ir nors keletui akimirkų pakelti galvas ir leistis užliejamiems tos šviesos, srūvančios pro langus sienoje. Kartais kuris nors neištverdavo ir atsidusdavo: „Vis dėlto koks šviesus yra gyvenimas…“ (p. 27–28)

Ši ištrauka – „Pasakos apie šviesą lange“ pradžia ir įžanga, ir esmė to, apie ką savo pasakomis kalba, gyvenimo patirties išmintimi dalindamasi autorė – E. Venslovaitė Šiliūnienė. Vaikai yra šviesa, mažieji žmonės, atkeliaują į žemę, įsikūnijančios sielos – būties šviesa buičiai, ir iš tos buities – kasdienybės, vėl kylantys, tampantys amžinybės šviesa, kuria susitinka anapusybė su šiapusybe, o iš tiesų juk anapus ir šiapus yra viena, tai – šviesa.

Advento metą, laukdami šv. Kalėdų – gimimo, tikėkime šviesa ir drįskime mylėti vienas kitą, pirmiausia regėdami tą šviesą vienas kito ir savo pačių akyse.

Veikiausiai yra daugybė būdų tai patirti, įžvelgti, suvokti, bet vienas pagrindinių ir dažniausiai patiriamų, įgyjamas žmonių – motinystės ir tėvystės dovanos realizacija. Taip pat ir mokytojo profesija, pašaukimas yra viena prieigų prie žmogaus – dieviškosios būtybės – suvokimo. Visa tai turi autorė, todėl savo pasakomis ji kalba, kaip iš tiesų žinodama daug – žinodama visa, tačiau nemoralizuoja, nekritikuoja, nesiima spręsti, vertinti ir pateikti teisingo gyvenimo kelio varianto. Ji kalba kaip išmintė, bet labai paprastai, kasdienybės kalba, juk būtent iš tos kasdienybės patyrimo ir gimusios, parašytos šios pasakos, kaip, ko gero, ir visas pasakas rašo, seka pats gyvenimas, kalbantis žmonių patyrimais.

„Matydami mamytę po širdimi nešiojančią dar vieną vaikelį, kaimynai murmėdavo:

– Daugiau burnų – daugiau vargo…

– Daugiau šviesos, – pasakydavo mamytė.

Kaimynai tik gūžčiodavo pečiais, dar labiau į savo kailines apykakles įtraukdavo galvas, nesumodami, ką atsakyti, ir kiek patrypčioją vietoje sprukdavo į savo tamsius ir šaltus urvelius. O mamytė nė kiek neskubėdama linguodavo namo, lėtai ir atsargiai, taip, tarsi neštųsi su savim visą pasaulį su jo paslaptimis…“ (p. 30–31)

Advento metą, laukdami šv. Kalėdų – gimimo, tikėkime šviesa ir drįskime mylėti vienas kitą, pirmiausia regėdami tą šviesą vienas kito ir savo pačių akyse.

„Kasryt, pradėdami naują dieną, jie sustodavo jos akivaizdon ir pakeldavo galvas. Stovėdavo užsimerkę, nes šviesa buvo per ryški akims. Bet jų širdžių durys bei langai būdavo atlapoti iki galo, o kažkas, didelis nematomas, liedavo savo auksinę šviesą, išsklaidančią visas sutemas, juodas mintis, baimės šešėlius… Ir kuris nors, sklidinas tos šviesos apstykės, neiškęsdavo ir atsibusdavo: „Vis dėlto koks šviesus gyvenimas…“ (p. 38)

Knygos viršelis.Taip, gyvenimas yra šviesus, o svarbiausi dalykai, kaip sakė Antoine’o de Saint-Exupéry Mažasis Princas, matomi ne akimis – regimi širdimi, tai byloja ir E. Venslovaitė Šiliūnienė „Pasakoje apie akinius“, kurioje trumparegiai mamos ir tėčiai yra laimingi, nes jie regi, o pasidabinusieji madingais italų ar prancūzų dizaino akiniais, deja, yra tiesiog apakinami menkaverčių kasdienybės mažmožių ir paskęsta tariamai reikšmingos ir labai reikšmingos buities chaose, jų širdžių nebepasiekia amžinoji būties šviesa:

„Jie buvo labai liūdni, nes su naujaisiais akiniais matė tik nešvarius drabužius, neplautus indus, dulkes, skolas, blogus pažymius, pamestas pirštines ir suplėšytas kelnes.

<…> Tiesa, vis dėlto buvo keletas užsispyrusių trumparegių, ypač mamų. <…>

– Mes viską puikiausiai matom, – šypsodamosi jos pabučiuodavo koše išsitepusį savo mažylį <…>.“ (p. 22)

„Pasaka apie šviesą lange: kasdienybės pasakos“ baigia „Pasaką apie širdies skrynutę“, kuria E. Venslovaitė Šiliūnienė akivaizdžiai parodo, kad kiekvieną mažo žmogaus širdis ir siela – tyra ir atvira, laukianti, galinti ir norinti patirti pasaulį, koks jis ir kaip pasirodys, tokie ir užaugs mažieji žmonės, taip jie ir gyvens savo didžiąsias istorijas. Žinoma, gyvenimas yra gražus ir šviesus, jame dosniai visa ko padalinta kiekvienam, jau pats savyje turi ir nešiesi dieviškąją šviesą, tačiau jeigu dar labiau dalintumėmės vienas su kitu, gėrio ir grožio būtų tik daugiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Ką man daryti su savo lobiu?“ – prieš užmigdama šiltoje lovelėje galvojo mergaitė <…>. <…>

– Aš turiu dalytis savo turtu, – atsibudusi pati sau ištarė mergaitė.

Ji apsirengė, pavalgė ir iškeliavo į savo pasaulį. / Švito. Saulės spinduliai lyg versmės liejosi pro debesis – tarsi kažkas, didelis ir nematomas, būtų pylęs pasauliui auksą iš neišsenkančio savo širdies lobyno.“ (p. 52)

Kiekvienas esame pašaukti švęsti gyvenimą, kiekvienas esame pašauktas nešti savo šviesą ir tikėti, ir tada visi langai – akys – sielos veidrodžiai – skleis ir (at)spindės visa apimančią šviesą.