2020 07 14

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Apie tai, kas amžina. Pokalbis su J. Gringyte ir P. Geniušu

Justinos Gringytės ir Petro Geniušo portretas.
Mecosopranas Justina Gringytė ir pianistas Petras Geniušas. Monikos Penkutės nuotrauka

Vilniaus universiteto Didžiajame kieme (birželio 18 d.) vyko baigiamasis 2020 m. Vilniaus festivalio koncertas „Daina apie Žemę“.

Jame Gustavo Mahlerio „Das Lied von der Erde“ išpildė JUSTINA GRINGYTĖ ir Kristianas Benediktas, grojant Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, diriguojamam meno vadovo, maestro Modesto Pitrėno. Su dainininke kalbamės ne tik apie baigiamąjį koncertą, bet ir apie festivalį „Midsummer Vilnius“, kuris vyks Valdovų rūmų Didžiajame kieme liepos 22 d. Jame J. Gringytė atliks jau trečią programą kartu su maestro PETRU GENIUŠU.

Justina, kalbamės įvykus Vilniaus festivaliui, po baigiamojo koncerto „Daina apie Žemę“. Šis koncertas pavadintas pagal Gustavo Mahlerio simfoniją-kantatą „Daina apie Žemę“, kuri dar vadinama Devintąja simfonija. Pasidalinkite savąja šio kūrinio pajauta.

Gustavas Mahleris, mano suvokimu, yra kompozitorius, kurį reikia pačiam asmeniškai pajausti, reikia suvokti jo filosofiją, išgirsti ir perteikti jo sąskambius, pasinerti iki pat gelmių į jo kūrybą. Iš tiesų sudėtinga kalbėti apie G. Mahlerį, rodos, tikrai būtų lengviau šnekėti apie Giuseppe Verdi ar kitus kompozitorius.

G. Mahlerio išskirtinai stiprus intelektas, tiek mentalinis, tiek emocinis. Atliekant G. Mahlerio kūrinius privalu ieškoti atitinkamų spalvų, kad galėtum perteikti, tarsi atkurti jo pasaulį, ypač turint omenyje „Dainą apie Žemę“, nors visa G. Mahlerio kūryba turi tam tikrą mahlerišką spalvą, savitus intervalus. Jo muzikoje yra visos kompozitoriaus gyvenimo patirtys, didžiuliai jo išgyvenimai perteikti ir skamba kūriniuose.

Pati esu patyrusi didžiulių išbandymų, tragedijų, skaudžių praradimų, taip pat įstabių džiaugsmų, tad visa mano asmeninė patirtis iš tikrųjų labai padeda, pačiai suvokiant, jaučiant, atliepti ir perteikti G. Mahlerį.

G. Mahlerio kūryba yra nepaprastai sudėtinga, jeigu groji fortepijonu vieną ar kitą, trečią eilutę, atrodo, melodija visai paprasta, bet iš tiesų – ji be galo sudėtinga… Todėl netgi nesinori dainuoti paprastai, tad laužai galvą – ieškai atitinkamos spalvos, kuri būtų bent kiek artima tam, ką sumanė G. Mahleris, ką jis užkodavo savo muzikoje.

Koncertas įvyko po ilgo rimties, susikaupimo meto, kuris tarsi įkvėpė visą žmoniją dainuoti – giedoti apie Žemę Žemei, tad kaip ruoštasi, repetuota šiam įstabiam kūriniui atlikti?

Iš Lisabonos, kur neįvyko numatyta Richardo Wagnerio „Valkirijų“ premjera, mano, kaip Frikos, debiutas neįvyko, su šeima grįžome į Lietuvą. Mano planuose G. Mahlerio „Dainos apie Žemę“ nebuvo, tikėjausi, kad skrisiu į Ispaniją ir dainuosiu G. Mahlerio Antrąją simfoniją, kurią po penkių koncertų buvo numatyta įrašyti, taigi to tikėjausi, maniau, kad pasaulis greičiau atsivers, todėl ruošiausi, kiekvieną karantino dieną dirbau su savo pedagogu, su koučeriais, techniškai tobulinau visą kitą reikiamą savo repertuarą.

Staiga gegužės mėnesį sulaukiau maestro Modesto Pitrėno skambučio, jis mane pakvietė dainuoti G. Mahlerio „Dainą apie Žemę“. Šį kūrinį turėjo atlikti Jurgita Adamonytė, bet kadangi ji gyvena ne Lietuvoje, o visos kelionės tapo labai sudėtingos šiuo metu, Filharmonija ėmė ieškoti Lietuvoje esančių solistų; o aš ir buvau kaip tik čia.

Įdomu, kad būtent G. Mahlerio „Dainą apie Žemę“ dainuosiu kitą sezoną, kovo mėnesį, su maestro Gintaru Rinkevičiumi, jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, maniau, jog būtent tada šį kūrinį atliksiu pirmą kartą, jau turėjau natas, tačiau dar nedirbau su juo, kai maestro M. Pitrėnas paskambino, žinoma, sutikau ir visu pajėgumu ėmiausi G. Mahlerio.

Intensyviai dirbau – ir viena, ir su pedagogu, koučeriais, pianistais. Susitikome su maestro M. Pitrėnu, apsitarėme, dainavau, kaip man atrodo, maestro pasakė, ko jis norėtų, kaip girdi, taip atradome kūrinio niuansus, prasminius akcentus. Taip vyko kūrybinis procesas. Bendrų repeticijų nebuvo daug, keletas Filharmonijoje ir mūsų vienintelė mažytė repeticija jau Vilniaus universiteto Didžiajame kieme prieš pat koncertą.

Manau, mūsų visų didžiulis noras – viso orkestro, solistų, maestro muzikuoti ir ypač atlikti tokį įstabų kūrinį, – tikrai sukūrė tam tikrą šventišką magiją. Tai – džiaugsmas, kad galėjome, kad mums pavyko gyvai atlikti šį kūrinį, kad Filharmonija iš tikrųjų pralaužė karantino ledus, ir mes visi drauge išgyvenome didžiulę šventę. Išties koncertas buvo labai ypatingas, tai – dar viena didžiulė padėka gyvenimui, kad yra muzika, kad galiu ja dalintis, kad ja į mano širdį ateina labai daug ypatingų dalykų.

Justina Gringytė, Kristianas Benediktas, Modestas Pitrėnas po koncerto su gėlėmis.
Operos solistai Kristianas Benediktas, Justina Gringytė ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Koncertas VU kieme prie bažnyčios.
Koncertas „Daina apie Žemę“ Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Koncerte – dirigentas, muzikantai ir solistė.
Koncerto „Daina apie Žemę“ akimirka. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

JUSTINA GRINGYTĖ: Mano palinkėjimas, kad žmogus turėtų vidinę ramybę, kuri skleidžiasi šviesa ir gerumu.

Minėjote, kad turėjote debiutuoti Frika R. Wagnerio „Valkirijoje“, pasidalinkite, ką reiškia menininkui, operos solistui, kai neįvyksta tavo premjera, kuriai ruošiamasi kartais ir ne vienus metus, kaip tai išgyvenate Jūs?

Aš labai optimistiškai žiūrėjau ir tebežiūriu. Darbas vis tiek jau yra padarytas, ir bet kokiu atveju tai nėra veltui. Taip, neįvyko, buvo perkelta į rudenį, tačiau žinau, kad ir spalio mėnesį numatyta premjera yra atšaukta. Vis tiek aš labai tikiu, kad atliksiu šį vaidmenį, kuris man kaip pirštinė tinka, tikrai manau, kad ateityje bus galimybių ir progų ne vieną kartą dainuoti Friką.

Žinoma, ruošiesi ir nori išlieti visa tai, ką savyje sukaupi, pasidalinti muzikos grožiu, o šis charakteris man ypač artimas sceniškai, vaidybos prasme, tad labai norėjau jį sukurti ir išpildyti. Aišku, ir finansiškai sudėtinga, kada atšaukiami spektakliai, neįvyksta nei premjeros, nei koncertai, jokie kiti renginiai. Bet į viską reikia žiūrėti optimistiškai, privalu tikėti, kad viskas susitvarkys ir bus dar geriau, tokia mano pozicija.

Justina, koncertą „Daina apie Žemę“ įvardijote kaip padėką gyvenimui už muziką, apskritai – padėką už gyvenimą. Dabar, išgyvenę ir dar būdami pandemijos akivaizdoje, žmonės kalba apie tai, kad naujai daug ką įvertino savo gyvenime, peržiūrėjo prioritetus, vertybes, tad, gerbiami Justina ir Petrai, jūs vertinote ir pervertinote, naujai pamatėte, atradote naujų, gilesnių prasmių, o galbūt visada jas turėjote ir jomis tiesiog gyvenate?

Justina Gringytė: Kaip minėjau, savo gyvenime, nors ir patyriau ir patiriu beprotiškai daug džiaugsmų, tačiau taip pat ir labai daug praradimų esu išgyvenusi, todėl nė vienos savo gyvenimo dienos nepraleidžiu be įvertinimo ir dėkingumo dėl to, kad man duotas balsas, duota muzika. Tiesiog nėra dienos, kad neįvertinčiau to, ką turiu, kaip visa tai branginau, taip ir branginu – artimuosius, pasaulį, labai daug dalykų jame ir save.

Galbūt karantino laikotarpis man atskleidė vieną dalyką. Jau labai seniai nebuvome su šeima tiek laiko namuose, mes visą laiką kelyje. Man tai visai patinka, daug teigiamų dalykų matau. Taigi ypač dabar suvokiu: kaip gera, kad turiu namus. Visą laiką, kai išvažiavau mokytis, studijuoti, taip ir keliauju – dainuoju vienur, dainuoju kitur, nuolat važinėju – keliauju, nors ir ne viena – su šeima, bet vos grįžtame namo, persikrauname lagaminus – ir vėl į kelią… Tarsi neužfiksuoji namų turėjimo svarbos, o šį kartą iš tikrųjų, kai labai sudėtingai grįžome iš Lisabonos – tikrai per stebuklą gavome paskutinius bilietus į Lietuvą, prieš tai du skrydžiai buvo atšaukti, – tai tos kuklios namų sienos man tapo tikriausiais rūmais, kur esi saugus, globojamas. Iš tiesų galbūt pirmą kartą taip stipriai pajutau ir taip giliai suvokiau namų turėjimo reikšmę ir svarbą.

Petras Geniušas: Karantino pradžia buvo ypatinga. Kai grįžau iš Škotijos paskutiniu įmanomu reisu, supratau, kad man pasisekė – staiga nebereikia niekur lėkti, galiu nuo ryto iki vakaro skambinti, mokytis repertuarą. Juk pianistas yra, kaip mes juokaujame, „autonominis kovinis vienetas“ – jam nereikia nieko, išskyrus instrumentą, kad skambėtų visavertė, daugiabalsė muzika.

Saviizoliacija yra beveik ideali terpė pianisto saviruošai. Tačiau tas magiškas sustojęs laikas tęsėsi, kol visi buvo ištikti šoko. Po poros savaičių išorinis pasaulis net su padidėjusia jėga įsiveržė į namus internetu. Prasidėjo dėstymas, posėdžiai, planavimai. Dirbau su studentais nuotoliniu būdu ištisomis dienomis, iš ryto „skrisdavau“ per „Zoom“ į Džakartą, Singapūrą ir Kiniją, dieną į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pavakary į Ispaniją ir Nyderlandus, Škotiją, vėlai vakare – į Kanadą. Buvo itin darbingas ir varginantis laikas, tačiau džiaugiausi, kad esu dėstytojas ir todėl nepraradau darbo. Karantinas pralėkė kaip viena diena.

Birželį jau spėjau įrašyti su Liudu Mockūnu naują albumą. Dabar prasidėjo koncertai, intensyviai ruošiu programas, taip ir nespėjęs surasti tų naujų prasmių, bet gal, kaip jūs sakote, menininkas visada jose ir gyvena, nes jam visada ir krizė, ir karantinas, ir nežinomybė dėl ateities. Gal ne tik menininkui, bet apskritai žmogui. Lieka viltis, tikėjimas.

PETRAS GENIUŠAS: Linkiu visiems šiuo metu ištvermės, lankstumo ir pakantumo permainoms. Meilės artimiesiems. Tikėti ir koncentruotis į tai, kas amžina ir nekintama.

„Midsummer Vilnius“ festivalyje – Justinos Gringytės ir Petro Geniušo koncertas liepos 22 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Jūsų duetas jau atliko ne vieną savitą, įdomią, išskirtinę programą, Jūsų sceninė bendrystė – įstabi Lietuvos erdvėje. Pasidalinkite, ko šį kartą laukti, tikėtis Jūsų gerbėjams? Papasakokite apie būsimąjį koncertą.

J. Gringytė: Tai mūsų trečioji dueto su Petru Geniušu programa. Pirmoji buvo Richardas Wagneris, Ferencas Lisztas, Benjaminas Britenas ir Aaronas Coplandas – tokia germaniškoji programa; antroji – prancūzai; o šį kartą nusprendėme netiesioginiu būdu nuvykti į Italiją. Mūsų itališkos programos pirmoje dalyje bus Gioachino Rossini „La regata veneziana“, Petras gros Domenico Scarlatti, tada kartu atliksime Vincenzo Bellini dainas ir kai ką iš Gaetano Donizetti. Taigi pirmoji bus labiau bel canto – klasikinė itališka dalis, o antroji – romantinė – verizmas – romantizmas, skambės Ruggero Leoncavallo, Francesco Cilea, Pietro Mascagni ir Giacomo Puccini dainos, kurios iš tikrųjų Lietuvoje yra retos, netgi kai kurios nedainuotos, negirdėtos. Esu parsivežusi jas iš Italijos jau senokai ir vis ieškojau progų jas atlikti. Ir štai! Petras gros solo kūrinių ne italų kompozitorių, bet apie Italiją.

P. Geniušas: Taip, su Justina Gringyte šįkart keliausime į Italiją, aišku, muzika. Nuo pat vaikystės turėjau savą Italiją. Namuose girdėdavau itališkas operas, nes tėtis repetuodavo su dainininkais, pats jiems akompanuodamas fortepijonu, tuo pačiu „Blüthner“, kuriuo groju ir repeticijose su Justina. Beje, „Midsummer Vilnius“ koncerte irgi bus „Blüthner“ instrumentas.

Grįžtu prie Italijos, taigi, kai po daugelio metų pagaliau nuvažiavau į Italiją, supratau, kad muzika man suteikė visavertį, nors ir subjektyvų, jos suvokimą. Kalbu ne tik apie italų kompozitorių sukurtą muziką. Pirmą kartą sužinojau žodį „Neapolis“, kai skambinau Piotro Čaikovskio „Neapolietišką dainelę“ iš „Vaikų albumo“, o šalia Neapolio esančią nuostabiausio grožio Kaprio salą pamačiau Claude‘o Debussy preliude „Anakaprio kalvos“.

C. Debussy yra sakęs, kad menininkui vaizduotė yra svarbiau už tikrovę, o jei dar tiksliau – menas kuriamas bendraujant gamtai ir vaizduotei. Šiuos kūrinius pagrosiu antroje koncerto dalyje. Prie jų dar pridėsiu Sergejaus Prokofjevo „Montekius ir Kapulečius“. Šio kompozitoriaus baletas „Romeo ir Džuljeta“ mano vaizduotėje visiškai neatsiejamai susipynęs ir su Verona, ir su Williamu Shakespeare’u. Nežinau, kiek galima tikėti statistika, bet neseniai perskaičiau, kad S. Prokofjevas yra dažniausiai visame pasaulyje atliekamas XX amžiaus kompozitorius.

Pirmoje koncerto dalyje savo solo sekcijoje skambinsiu porą Domenico Scarlatti sonatų. Jį vadina XVII amžiaus Frédéricu Chopinu, taip pat Sandro Botticelli muzikoje, bet tiems, kas jį pažįsta, palyginimai – nereikalingi, jis savitas, nepakartojamas klavišų virtuozas ir poetas. Jo muzika saulėta, pulsuojanti gyvastimi, švelni, šmaikšti, gili ir dar kokia tik nori, vienu žodžiu, – geniali.

Gerbiami Justina ir Petrai, nusakykite savąjį laiką muzikine kalba, kaip girdisi, skamba Jūsų pasauliai?

J. Gringytė: Hm… Jūsų toks gražus klausimas, kad neturiu tokio gražaus atsakymo… Mano gyvenimas be galo šviesus, pozityvus, žinoma, nesakau, kad visados lengvas – anaiptol. Tačiau viską lemia vidinė ramybė. Jeigu savo gyvenimą nusakyčiau muzikine kalba, dabar tai būtų muzikinė gamtos kalba – paukščių balsai, vėjo ošimas, vaiko juokas, besivystanti kalba, pokalbiai su mama… Gyvenant tarp daug muzikos, ji tiesiog yra gyvenime, ji skamba gyvenimo vyksme, kasdienybėje, ji yra tave supanti aplinka.

Petras Geniušas: Mano laikas dabar atrodytų taip:

9:00 – Sergejus Prokofjevas.

10:00 – Claude’as Debussy.

11:00 – Ludwigas van Beethovenas.

12:00 – Šeima.

14:00 – Vinzenzo Bellini, Giacomo Puccini, Giuseppe Verdi, Piotras Čaikovskis.

16:00 – Domenico Scarlatti.

18:00 – Aleksandras Skriabinas.

19:00 – Vėl L. van Beethovenas.

20:00 – Džiazas, improvizacija, kūryba.

22:00 – Šeima.

01:00 – Interviu.

Čia yra mano atostogos, kai nėra darbo su studentais.

Gali atrodyti nuobodžiai, tačiau bendravimas su muzika ir artimaisiais man užpildo laiką net įdomiau negu kelionės ir filmai (ką irgi be galo mėgstu).

Manau, kad pirmąjį COVID-19 egzaminą pavyko išlaikyti – neatsibodo būti su savimi ir šeima.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Justina, kaip tik norėjau klausti apie Jums esminius Žemės, žemiškumo garsus, Jūs pati atsakėte, taigi, gerbiami Justina, Petrai, baikime pokalbį Jūsų linkėjimu visiems muzikams, klausytojams, žmonėms, pasauliui, sau patiems, šiam vidurvasariui, kuriam artėjant kalbamės.

J. Gringytė: Mano palinkėjimas, kad žmogus turėtų vidinę ramybę, kuri skleidžiasi šviesa ir gerumu. Ko gero, esminiai dalykai gyvenime darbų sūkuryje arba atostogų įkarštyje neretai pasimiršta, nes tie išoriniai faktoriai labai daug užima vietos žmogaus sąmonėje ir esminis paprastumas užgožiamas, nuo jo pabėgama.

G. Mahleris mane įkvėpė mąstyti, nukreipė į filosofinius pamąstymus, kodėl yra daug žmonių, kurie nemėgsta klasikinės muzikos, netgi vengia, nenori, bijo jos klausyti? Tokiam dideliam vidiniam susikaupimui reikia daug drąsos ir stiprybės. Iš tiesų klasikinę muziką klausydamas, – ar simfoniją, ar instrumentines pjeses, ar ir vokalinius kūrinius, – turi likti pats su savimi – vienas, šios muzikos tu klausai vienas, kad ją išgirstum.

Jeigu tu ją iš tiesų išgirsti, ji nori nenori ima jautrinti vidų, o ne kiekvienas to nori. Mes galime ilgai analizuoti ir diskutuoti apie muzikinių intervalų, harmonijų emocinę veikmę. Tie sąskambiai gali leistis į tavo prisiminimus, užgauti melancholijos stygas, išnarstyti visas tavo širdies kertes. Mano manymu, dėl to žmonės ir bėga nuo klasikinės muzikos, nes besiklausydami gali išvysti save, o yra žmonių, kurie bijo pažvelgti į save. Klasikinė muzika yra kaip meditacija, lygiai tas pat – turi likti su savimi, leistis į save. Taigi žmonėms linkiu nebijoti klasikinės muzikos, o tiems, kurie ją mėgsta, linkiu dar labiau leisti sau šią muziką girdėti širdimi.

P. Geniušas: Linkiu visiems šiuo metu ištvermės, lankstumo ir pakantumo permainoms. Meilės artimiesiems. Tikėti ir koncentruotis į tai, kas amžina ir nekintama.